Kai aš pirmą kartą pamačiau šią knygelę, labai susinervinau ir supykau ant leidėjų. Pamaniau: „Siaubas, jie iš V. Mačernio kūrybos padarė mini knygelę, į kurią tikriausiai įdėjo tik kokį dešimtadalį jo darbų (gerai dar, jei ir tų nesutrumpino)...“ Tačiau labai greitai nuomonė pasikeitė. Šis rinkinukas sudarytas remiantis poezijos rinkiniu „Žmogaus apnuoginta širdis“. Jame yra „Metų sonetai“, „Vizijos“, septyni eilėraščiai ir „Songs of myself“ – daug gražių, vertingų ir nepamirštamų kūrinių, kuriuose atsispindi visi V. Mačernio kūrybos bruožai. Mano neigiama nuomonė dėl „mini knygutės“ taip pat apsivertė – manau, kad dauguma poeto kūrybos gerbėjų džiaugtųsi (na, bent jau aš džiaugiuosi), galėdami bet kada su savimi pasiimti jo knygą, kuri beveik visai neužima vietos ir mažai sveria – ar į dainuojamosios poezijos vakarą, ar į kultūrinį draugų pasisėdėjimą, ar bet kur kitur, kur pasidarytų gera, vien perskaičius kelis eilėraščius. Kvaila buvo galvoti, kad knygos dydis galėtų kažką labai pakeisti į blogąją pusę – poeto mintys, nepaisant leidimo metų ar formato, juk išliko tos pačios.
Pirmoji knygos dalis – pavasario, vasaros, rudens ir žiemos sonetai. Pasak autoriaus, pavasaris ir vasara simbolizuoja moteriškąjį pradą, o ruduo bei žiema – vyriškąjį. Kiekvieno metų laiko sonetai yra labai skirtingi – skiriasi gamtos aprašymas ir matymas, nuotaika, spalvos, meilės, kūrybos motyvai. V. Mačernio manymu, geriausi yra rudens sonetai, o juose matome savyje užsisklendusį, dažnai liūdną ir vienišą lyrinį subjektą. Ruduo – susimąstymo, vienišumo, amžinųjų egzistencinių klausimų uždavinėjimo ir atsakymų į juos ieškojimo metas. Labai gera skaityti ir jausti, kaip poetas gražiai, subtiliai, estetiškai perteikia nuotaiką, požiūrį į pasaulį bei gyvenimą per lyrinį subjektą ir įvairius pasikartojančius motyvus – nuo Antikos dievų iki elementariausių žmogaus matomų daiktų ar reiškinių.
Vienintelio užbaigto V. Mačernio eilėraščių ciklo „Vizijos“ struktūra ir tematika tikrai daugeliui jau yra gerai žinoma, bet aš dėl vienetų, kurie dar nėra susipažinę su šio autoriaus kūryba (žinau, kad tokių nedaug), pakartosiu – „Vizijas“ sudaro įžanga, septynios vizijos ir pabaiga. „Vizijos“ – vieno vakaro regėjimai, kai lyrinis subjektas sėdi namuose, išeina į sodą, laukus ir trokšta rimties bei meditacijos. Tuo metu jo atmintyje atgimsta praeitis – lyrinis „aš“ susitinka su protėviais jų namuose. Svarbiausia „Vizijų“ ašis – namų, kaimo, senolių sodybos, gyvybės ir gyvastingumo teikimas. Visa, kas yra šviesa, rimtis, kas suteikia atsinaujinimo viltį, yra namų erdvėje. Vienišas, iš namų į pasaulį išėjęs žmogus yra kankinamas pažinimo troškulio. Manau, kad bet kas, perskaitęs „Vizijas“ galėtų susidaryti tvirtą ir aiškią nuomonę apie V. Mačernio kūrybą ir jos bruožus, kurie geriausiai atsispindi būtent šiame eilėraščių cikle.
Man asmeniškai artimiausi yra V. Mačernio eilėraščiai, kurių šioje knygelėje yra tik septyni: „Aš pažinau karalių tavyje“, „Žmogus“, „Šešėlis“, „Gal dar pameni“, „Laiškas mirusiam draugui“, „Nubudimas“ ir „Rugsėjo naktis“. Kiekvienas labai unikalus, savaip įdomus, gilus, šiltas ir nuoširdus.
Paskutinė rinkinuko dalis – „Songs of myself“ – švelniai ir lyriškai išlietos giliausios ir liūdniausios poeto mintys. Paskutinė XV-ta giesmė parašyta 1944 metų spalio mėnesį – prieš pat rašytojo žūtį.
Ir galiausiai, šį šiltą ir mielą širdžiai V. Mačernio poezijos rinkinį užbaigia ir priverčia dar labiau susimąstyti bei trumpam užsidaryti tarp savo minčių apie gyvenimą „nepasisekęs eilėraštis“ „Pavargimas“, kuris yra išspausdintas ant galinio knygos viršelio:
Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose
Aš taip skubėjau visada kažkur,
bet kartą... pavargau.
Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin
būsiu aš atėjęs.
-----------------------------------------------
Dar saulėn akys žvelgs ne kartą,
Tačiau ir ten jos ras dėmių...
Todėl norėtųsi visai
Be pėdsako išnykt, pražūt.
Aš nežinau, kodėl toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus.
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.