Knygos
Romanai (1921)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Be likimo

Be likimo Kūrinys „Be likimo“ - tai pasakojimas apie jauną žydų berniuką Diordį Kiovešą, gyvenantį Budapešte, Antrojo pasaulinio karo metais. Knygos pradžioje jo tėvas yra išsiunčiamas į darbo stovyklą. Nuo to laiko Diordis jau nebėra vaikas, bet dar ne visai priklauso suaugusiųjų pasauliui ir jis neabejotinai apsaugotas nuo daugumos aplinkinių įvykių. Dėl savo naivumo jis nelabai ir jaudinasi dėl to, kas vyksta ir kaip galima tikėtis - diena iš dienos - jis pakankamai užsiėmęs jaunatviška romantika ir mokykla.

Praėjus keliems mėnesiams po tėvo išsiuntimo, Diordis įdarbinamas privalomiesiems darbams naftos gamykloje - sutaisyti bombos sprogimo padarytą žalą valstybei. Tai lyg dvasinė privilegija žmogui, nešiojančiam „geltonąją žvaigždutę“, kuri paprastai reikšdavo, kad jam uždrausta keliauti kur nors už miesto ribų. Dėl savo darbo, jis gauna asmens dokumentus, suteikiančius jam šiokią tokią judėjimo laisvę.

Vieną diena, pakeliui į darbą, jį vežantis autobusiukas buvo sustabdytas, o visiems žydams įsakyta išlipti. Kaip paaiškėjo vėliau, šis procesas buvo pakartotas dar ne su vienu autobusu. Diordui ir kitiems buvo liepta apsisukti iškėlus rankas ir kažkoks vidinis jausmas kuždėjo, kas gali įvykti toliau. Vienas iš sulaikiusiųjų bandė priversti visus žydus jam paklusti, bet Diordis susitaikęs su savo likimu nusprendė, kad tikrai nenusileis ir neklausė jokių nurodymų.

Neilgai trukus vaikinukas su šešiasdešimčia likimo draugų yra „supakuojamas“ į traukinio vagoną ir išvežamas nežinoma kryptimi. Jų kelionė baigėsi Aušvice, kur jie sužinojo tolesnį savo likimą. Diordis praleidžia ten tik tris dienas ir skubiai yra išsiunčiamas į Buchenvaldo, o iš ten galiausiai į mažesnę Zeitco koncentracijos stovyklą.

„Galėčiau net prisiekti: šioje kelionėje su niekuo nepažįstamu asmeniškai nekalbėjau. Vis dėlto nuo dabar išties turiu būti supratingesnis. Ten, prieš akis, šią akimirką kaip tik dega bendrakeleiviai iš mūsų traukinio, visi tie, kurie įsiropštė į sunkvežimius, kurie dėl senatvės arba kitokių priežasčių gydytojui pasirodė netinkami, taip pat mažyliai ir su jais dabartinės arba būsimos mamos, kurioms jau pastebimas nėštumas, taip mums sakė.

Iš stoties jie irgi ėjo į pirtį. Juos taip pat informavo apie pakabas, numerius, maudynių tvarką kaip mus. Kirpėjai taip pat ten buvo - kaip tvirtino, muilą irgi gavo į rankas. Paskui juos taip pat į maudynių patalpą palydėjo, kur, girdėjau, lygiai taip pat yra vamzdžiai ir dušo galvutės, tačiau iš jų ten ant žmonių ne vandenį, bet dujas leidžia.

Viso to proceso metu - girdėjau - iki pat galo su jais maloniai elgiasi, rūpestis, meilė juos supa, vaikai žaidžia kamuoliu bei dainuoja, ir toji vieta, kur juos uždusina, labai graži, yra tarp pievelės, gojelio ir gėlynų, todėl visa tai galiausiai man ir sukėlė iš dalies tam tikro pokšto, kažkokios moksleiviškos išdaigos pojūtį.“

Diordiui galiausiai pasireiškia įvairios ligos ir jis gauna trumpa atokvėpį koncentracijos stovyklos ligoninėje, tačiau po viso to tampa daug labiau pažeidžiamas. Silpnas, sergantis, jis vis dažniau galvoja, kad jau atėjo laikas pasiduoti. Jis yra grąžinamas į Buchenvaldą - didesnį, labiau anonimišką lagerį, kuriame labai lengva pasislėpti ar pasimesti. Bet Diordis išgyvena ir po išlaisvinimo iš stovyklos grįžta į savo namus Vengrijoje.

Kūrinys „Be likimo“ perteikia koncentracijos stovyklų siaubą, ypač tai, kaip viskas atbukina žmogų. Tačiau skaitant stulbina neišpasakyta ramybė. Lyg būtų pasakojama apie spektaklį, kuriame dalyvavo šis žydų berniukas. Net tokioje vietoje Diordis išlaiko savo viltį ir į viską žvelgia su vaikišku naivumu, nemoralizuojant. Bet tai paverčia visą pasakojimą dar įdomesniu ir įtaigesniu. Galbūt ir todėl, kad herojus likimo smūgį priima kaip natūralų dalyką, nieko nesmerkdamas ir griežtai nevertindamas.

Be gausybės žymių apdovanojimų, už romaną „Be likimo“ Imrė Kertėsas 2002 m. apdovanotas Nobelio premija. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Vengrijos rašytojas, įvertintas šia premija. Tai knyga, kuriai kiekvienas turėtų rasti laiko.
Gabrielė Jadzevič
2011-02-24
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2010
Vertėjas (-a): Algirdas Jakulis
Puslapių: 216
Kodas: ISBN 9789955386681
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą