Be kraujo

Vieno garsiausių šiuolaikinio italų rašytojo A.Baricco romanas “Be kraujo” metaforiškai atspindi knygos pavadinimo esmę.

Knyga padalinta į du periodus, net ne periodus, o scenas. Taip netgi ir vadinasi jo skyriai – “Vienas” ir “Du”.

Knyga labai lengvai skaitosi, veiksmas vyksta neužsitęsdamas, tad net neduoda atsikvėpti beskaitant, jos norisi dar ir dar, kol baigi ir gailiesi, kad tai truko taip trumpai, o išgyvenai tokį ilgą gyvenimo periodą, knygos herojų atžvilgiu.

Pirmoji scena – krauju apipilta. Žiaurios mirtys, karas dėl savų įsitikinimų, karas, neturintis prasmės, tik viską užliejantis kraujo banga. Čia veiksmas vyksta vesterniškojo tipo veiksmu: grupelė žmonių įsiveržia į vieno žmogaus rančą, ten įvyksta susišaudymas, liejasi kraujas. Štai ką ir norėjau dabar akcentuoti, kad pirmoji dalis visiškai priešinga knygos pavadinimui. Šioje scenoje daugybė smurto, kraujo, žiaurus vaiko sušaudymas ir to pasekmių (t.y. viso to vaizdo) aprašymas – tikrai šiurpus.

Bet čia slypi vienas išskirtinis dalykas: rančos savininko duktė. Ji tėvo paliepimu buvo paslėpta ir toji jos slėptuvė - tarsi visiškai atskiras jos pasaulėlis nuo veiksmo, kuris vyksta išorėje. Viską girdėdama, ji guli susigūžus į kamuoliuką ir tarsi pasineria į savas mintis, galbūt nesąmoningai nenorėdama pripažinti vykstančių įvykių.

Taigi, vyrai iššaudo beveik visa šeimą – tėvą ir mažametį sūnų. Tačiau įsiveržėliai žino, kad kažkur turi būti ir mergaitė – prasideda jos paieškos. Vienas iš žmonių galiausiai ją suranda, BET: veiksmas stabteli akimirkai – jų akys susitinka, žudiko jausmuose kažkas darosi ir jis nesugeba nužudyti mergaitės, tai galėčiau pavadinti vienu iš psichologiškai esmingiausių momentų šioje (pirmoje) knygos dalyje: susirietusi į kamuoliuką silpna būtybė ir visa galintis, bet nedarantis to, ką galėtų padaryti – nužudyti tą būtybę, kuri yra silpna savo išvaizda, bet stipri žinojimu, ir galingasis pasiduoda silpnumui – palieka ją gyvą, pats tuo pačiu pasilikdamas nežinomybėje. Nežinomybėje į ateitį – jų būsimame susitikime, nes mergaitei lemta sutikti savo šeimos žudiką ir jos likimo teisėją, žmogų, kuris paliko ją gyvą, pats likdamas nežinioje bei abejonėse.

Dviejų žmonių susidūrimas, jų svarbus gyvenimo akibrokštas, pakeičiantis jų likimus. Visą knygą tiesiog galėčiau apibūdinti kaip dviejų asmenybių karą dėl gyvenimo, išlikimo, dėl keršto, kurio negali būti, karą netiesiogine šio žodžio prasme, tai vyksta jų viduje, tik labai užslėpta vaizduojant akivaizdžius jų gyvenimų įvykius. Taigi pirmoji kūrinio dalis – kruvina, tačiau lemtinga, dėl pagrindinių veikėjų susidūrimo, jų psichologinės būsenos staigaus pokyčio ir akivaizdaus gyvenimų pokyčio taip pat.

Antroji dalis – atomazga, pirmoje dalyje įvykusios užuomazgos. Čia atsiskleidžia tikri jausmai, užslopintos viltys, abejonės bei baimės. Meilė – visiškai neteisėta, jei galima taip pavadinti, nes tai kartu ir keršto troškimas bei abejonės. Tik kas stipresnė – netikėta ir senai uždegtoji meilės liepsnelė ar vis dar rusenantis, nors kaskart labiau blėstantis, keršto lauželis? Susidūrus šiems dviems jausmams – gimsta visiškai netikėta situacija, kuri šokiruoja savo netikėtumu.

Didelę įtaką knygoje vykusiems įvykiams turėjo dviejų atskirų būtybių mąstymas, jų įsitikinimai, bei savo tiesos turėjimas ir tuo pačiu jų bendra sąsaja. Taigi vėl tas pats klausimas, kas juos labiau sieja? Baigiamasis akordas užbaigia knygą, šiek tiek nustebindamas skaitytoją - grįžimas į pradžią, tik be kraujo.