Be kraujo

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad italų rašytojo romano „Be kraujo“ siužetas – nelabai sudėtinga keršto istorija. Iš pradžių ji autoriaus pateikta gana tikroviškai: į Mato Rucho sodybą atvažiuoja keturi ginkluoti vyrai ir žvėriškai nužudo buvusį vadinamosios Hienos ligoninės gydytoją Manuelį Roką, karo metais dariusi eksperimentus su ligoniais, ir jo mažametį sūnų, kuris susidarius aplinkybėms mėgino pridengti į pasalą patekusį tėvą. Gyva liko tik rūsyje paslėpta Manuelio Roko duktė Nina, kuri keičiantis gyvenimo aplinkybėms, gauna dar du vardus: Dulčės ir Donos Sol. Moters likimo istorija atskleidžiama psichologinėmis priemonėmis, praeitį pasakojime perpinant su dabartimi. Antroje dalyje išaiškėja, kad tą praeitį žino tik du dar gyvi likę jos liudininkai: sena moteris ir loterijos bilietus pardavinėjantis vyriškis. Ji atskleidžiama prisiminimais, kuriuos iš paskutinio gyvo likusio sąskaitas suvesti pasamdyto žudiko, dabar jau seno žmogaus, triukšmingoje kavinėje spaudžia sudėtingą gyvenimą nugyvenusi moteris, pabėgusi iš psichiatrinės ligoninės, praeityje to paties žudiko gyva palikta mergaitė Nina. Ji tarsi Tito, persivadinusio Pedru Kantosu, sąžinės priekaištas, verčiantis pakartoti tragiško įvykio detales ir susimąstyti, kad „mes stengiamės pragyventi vieną gyvenimą, tačiau žmonės jame įžvelgia tūkstančius kitų, todėl mes neišvengiamai skaudiname save ir kitus“.

Pedras Kantosas ramiai pardavinėja loterijos bilietus tikindamas pirkėjus, kad gyvenimas – loterija, tik reikia nusipirkti laimingą bilietą. Kasdienė rutina sugriūva, kai pasirodo sena moteris, pakvietusi jį papietauti. Ta keista pora kavinėje – du skirtingi gyvenimai ir patirtys – atkreipia lankytojų dėmesį ir sukelia įtarimų: vieniems jie atrodo kaip buvę meilužiai, kitiems – brolis ir sesuo. Vyras ima baimintis, kad moteris atėjo su juo suvesti sąskaitų – jo nužudyti. Moteris prisipažįsta, kad apie tą kruviną vakarą žino viską, nors apie tai nieko neprisimena. Ji visa tai, kas atsitiko, suvokė intuityviai, o paskui apie įvykį jai papasakojo žmonės ir vaistininkas Rikardas Uribė, karo metais tiekęs vaistus jos tėvui, vykdžiusiam karą be kraujo. Vienišius vaistininkas priglaudė mergaitę ir augino kaip dukterį, vakarais vis pasakodamas apie jos tėvą ir brolį, todėl apie tolimo vakaro įvykius ji turi visą vaizdą. Ją priglaudusiam vyriškiui mergaitė padėdavo tvarkytis vaistinėje, kol kartą, nuėjęs lošti, vaistininkas užstatė ją grafui ir pralošė. Grafas merginą laikė iki pilnametystės, paskui vedė, kai ją buvo pradėta siekti sunaikinti kaip įvykių liudininkę, ir jiedu susilaukė trijų sūnų.

Tokia skaudi gyvenimo istorija, perteikta per žmonių jausmus, nutylėjimus ir prisiminimus, kurių pagrindinis leitmotyvas – „kai žmonės ima žudyti vieni kitus, kelio atgal nebėra“. Ši mintis įvairiaprasmė: vieno iš Manuelio Roko šeimos žudikų gyvenimas sustojo loterijos bilietų kioske, o jo kažkada gyva palikta mergaitė tapo moterimi vaiduokliu. Po dešimties metų mirus vyrui, jo giminaičių ji buvo atiduota į Santandero psichiatrijos kliniką, iš kurios po dvejų metų pabėgusi dingo kaip į vandenį. Taigi gyvenimas tam tikra prasme sustojo abiejų: ir žudiko, palikusio gyvą mergaitę, ir mergaitės, patyrusios sudėtingą likimą. Jie susitiko: auka ir žudikas-gelbėtojas, jaučiantis kaltę už jos artimųjų žūtį. Abu nebeturi gyvenimo. Moteris ima vyriškį kaltinti žudymu, o jis teisinasi, kad taip jis norėjo padaryti pasaulį geresnį, todėl jaučiasi teisus. Visgi jausdamas kaltę, jis skundžiasi esąs pavargęs ir nebenori pasakoti toliau – nebenori prisiminti praeities. Vykusį žudymą be kraujo karo metu eksperimentus su žmonėmis darančioje ligoninėje, antroje romano dalyje uždengia taikos metas, kai auka, smerkdama artimųjų žudiką, jį pateisina kaip savo išgelbėtoją. Moteris prisipažįsta, kad tą tolimą vakarą, gulėdama rūsyje, ji troško, kad vaikinas pasiimtų ją su savimi. Tai buvo meilės suvokimas tiek vieno, tiek kito: mergaitės, kuri bijojo būti palikta likimo valiai aną tolimą vakarą rūsyje, ir jaunuolio, kuris visą gyvenimą jautė, kad, stovėdamas prieš rūsyje gulinčią mergaitę, buvo atsidūręs prieš kažką be galo tobula. Taigi auka įsimylėjo budelį, o budelis gyvą paliktą auką. Nors po kavinėje prisimintos praeities detalių kiek keistas atrodo moters pasiūlymas senam vyriškiui pasimylėti su ja viešbučio kambaryje, iš tikrųjų juos abu iš naujo sujungė likimas ir toms laimės akimirkoms žodžių jau nereikėjo. Vyras juto dėkingumą moteriai, kuri tarsi paėmė jį už rankos ir pamažu atvedė iki šios akimirkos. O moteris stengėsi suvokti, kodėl „nėra nieko stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada“. Ir visa tai vyko jau kitame lygmenyje – be kraujo tarsi norint pabrėžti, kad ten, kur kraujas, negali būti meilės. Kai tarp dviejų žmonių ima rusenti meilė, nebegali būti kalbos apie kraują.

Italų rašytojo Alesandro Barico romanas „Be kraujo“ – daugiaprasmis kūrinys apie nusikaltimus ir keršto baimę, apie meilę ir prisirišimą prie praeities tikint, kad žmogumi, kuris išgelbėjo vieną kartą, galima pasitikėti visam gyvenimui.