Balzakas ir kinė siuvėjėlė

Kinija. Istorija apie du draugus, išsiųstus iš miesto į kaimą. Perauklėjimui. Jų tėvai — inteligentai. Todėl jų vaikams grįžti namo ne taip ir paprasta. Jie turi tris šansus iš tūkstančio.

Jų gyvenimas įgyja spalvų, kai draugo Akiniuočio kambary suranda paslaptingą lagaminą. Nedidelį, bet įtartinai sunkų. Jie įtaria, kad ten yra knygų. Knygos yra jiems uždraustos, gal todėl taip traukia. O Akiniuočio knygos — nepaprastos. Iš Vakarų.

Luo, vienas iš draugų, turi ir kitą tikslą. Kaimo mergaitę, Siuvėjėlę.

Ji neišsilavinus, bent jau per menkai mano skoniui!

Luo nori, kad ji būtų jo skonio.

Nelengvai jiems pavyksta gauti iš Akiniuočio pirmąją knygą. Balzako Uršulė Mirujė. Jie dega noru gauti kitas. Proga pasitaiko negreit. Bet — pasitaiko.

Tikra palaima! Rodėsi, tuoj apalpsiu nuo apėmusio svaigulio. Traukiau romanus vieną po kito, atsiversdavau knygą, apžiūrinėjau autorių portretus ir perduodavau Luo. Kai glosčiau juos pirštų galiukais, dingojosi, kad nubalusios mano rankos prisiliečia žmonių gyvenimų.
— Panašu į filmo sceną, — pasakė Luo, — kai banditai atidaro pinigų pilną lagaminą…
— Jauti, kaip tvenkiasi džiaugsmo ašaros?
— Ne. Jaučiu tik neapykantą.
— Ir aš. Nekenčiu visų, kurie atėmė iš mūsų šitas knygas.

Istorija apie meilę. Keistą, gal vaikišką.

Skiautėje gulėjo keli sudžiūvę lapai. Vienodų, gražių, į drugelio sparnus panašių lapų spalvos mainėsi nuo ryškios oranžinės iki rudos pramaišiui su švelniai auksine, bet visi buvo nutaškuoti kraujo dėmelėmis.
— Tai ginkmedžio lapai, — virpančiu balsu pasakė Luo. — Nuo puikaus, didžiulio medžio, kuris auga paslaptingo slėnio glūdumoj, į rytus nuo Siuvėjėlės kaimo. Mes po juo mylėjomės, stovėdami, atsirėmę į kamieną. Ji buvo nekalta, ir kraujas nulašėjo ant žemės, ant lapų.
Kurį laiką negalėjau pratarti nė žodžio. Kai galų gale pavyko įsivaizduoti medį, jo didingą kamieną, išsikerojusias šakas ir krintančius lapus, paklausiau:
— Stovėdami?
— Taip. Kaip arkliai. Tikriausiai todėl po visko ji juokėsi, it laukinė kvatojosi, taip, kad nuo  aido, kuris nuskardėjo per slėnį, išlakiojo išgąsdinti paukščiai.

Istoriją apie tikrą draugystę. Šilta, egzotiška knyga. Pilna nesuprantamų papročių ir keistų taisyklių. Istorija su netikėta pabaiga. Tikslas pasiektas. Tik perauklėjami ne tie, kuriuos norėta perauklėt.

Ji išeina.