Atitrūkęs šešėlis

Dabar, kai tiek gyvenime, tiek ir literatūroje dažniau susidursi su grubiu, savanaudišku poelgiu, necenzūrine, tiesiog ciniška frazeologija, su panieka tradicinėms vertybėms, reliatyvizmo hegemonija, su gražiu kalbėjimu apie nieką, negu pajusi pastangas siekti gėrio, grožio, ieškoti tiesos, gyvenimo prasmės ar harmonijos, toks mąslus, kupinas nerimo, susirūpinimo žvilgsnis, žvilgsnis per save į kitus, kokį regi kone kiekviename Inezos Juzefos Janonės knygos „Atitrūkęs šešėlis" apsakyme, akivaizdžiai liudija, kad dar toli gražu ne visi rašytojai pasiduoda postmodernizmo turiniui ir formai. Dabar, kai pas mus Lietuvoje ir kone visame pasaulyje žmogaus atsakomybės jausmą už savo poelgius ir veiksmus nustelbia žmogaus teisės diktatas, net savotiškai smagu skaityti tokią knygą, kuri taip ir alsuoja žmogaus atsakomybe. Atsakomybe už visa tai, kas vyksta mūsų pašonėje ir mūsų sudirgintoje, perkrautoje visokių kompiuterių, kibernetikų ir internetų sąmonėje. Turiu galvoje tą pačią Janonės knygą.

Ne, tasai „Atitrūkęs šešėlis" nemoralizuoja, nemoko, kad tu darytum taip, o ne kitaip, kaip daugelis gali pamanyti perskaitę mano straipsnio pradžią. Nemoko, nemoralizuoja, nedeklaruoja, o tik kiekvienu publikuotu apsakymu skatina susimąstyti, ar mes apsigimę, užprogramuoti automatai, ar mąstančios Dievo sukurtos nendrelės, kurios neša ant savo pečių didesnes ar mažesnes galvas, sugebančias sau ir kitiems priminti: „Pasaulyje yra daug dalykų, apie kuriuos nori galvoti".

Beje, šis pacituotas sakinys, kuris užbaigia paskutinį knygos apsakymą, tinka ir visam rinkiniui „Atitrūkęs šešėlis".

Toje Inezos Janonės knygoje, susidedančioje iš dvidešimt vieno apsakymo, daug ką rasi, kas bado, melžia mūsų širdį, apie ką nori galvoti, kas neduoda mąstančiam žmogui ramybės. Čia ir jauna mokytoja bei poetė Jolanta, kuri savo kūrybinio džiaugsmo dieną su širdgėla įsitikino, kad pasaulis nėra toks, kokį jį nori matyti čia, ir, atrodo, pačios autorės alter ego, kuris savo senelio laidotuvėse pasijunta svetimas tarp savųjų. Čia ir žurnalistė Amalija, kuri popierių šūsnyje atkakliai ieško teisybės sakymo. Čia ir bevardė žmona, kuri atleidžia skaudžiai ją įžeidusiam vyrui, kai lango rėmų šešėlio ant sienos dėka įsisąmonina, kad kaltas ne tiek jos vyras, kiek tie jų abiejų kaupti automobiliui pirkti pinigai. Čia ir vienintelė pensininkė Antosė, kuri, anot jos brolio žodžių, „Plika vaikščios, o su kitu duonos kąsniu dalysis". Čia ir be galo jautri mokytoja, kurią iki sielos gelmių sujaudina nežinia kam taikomas pasakymas „Pilypas iš kanapių". Čia ir su duonos trupiniais aplipusiu rožančium senoji, kuri dieną naktį meldžiasi už gyvuosius ir mirusius. Čia ir romioji laikraščio redakcijos darbuotoja Agnė, kuri buvo šventai įsitikinusi, „kad vien absoliučioje ramybėje žmonių galvose gimsta reikšmingiausios mintys, įdomios įžvalgos, subtiliausios pajautos". Čia ir Genovaitė, judanti kaip voverė kasdieninių darbų rate, kuri ieško sapne savo veido „čiupinėdama kiekvieną grindų plyšelį", čia jis ir ji, įrašinėjantys į magnetofoną savo balsus...

Taip ar panašiai galima būtų apibūdinti arba pavaizduoti ir kitus šios knygos personažus, skatinančius apie juos galvoti ar ieškančius savo veido, bet randančius tik atitrūkusius nuo to veido ar daiktų šešėlius, kurie verčia vien konstatuoti: „Jie visą laiką kažkur skuba, nori vienas kitą aplenkti, atsidurti prieky, ir nebėra laiko įsižiūrėti vienam į kitą – kas toks, kaip atrodo. Arba tyliai be atsako su ašaromis akyse dejuoti: „Gaila, labai geras buvo, niekada nėra manęs užgavęs". Visi ar dauguma šios knygos personažų atspindi pačią apsakymų autorės sielą. Sielą be galo jautrią, pažeidžiamą, bet išdidžią, kupiną žmogiškojo orumo. Ir nepriklausomą. Sielą atkakliai ieškančią kitų žmonių supratimo, siekiančią, kad būtų kitiems reikalinga. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingas, daug bylojantis ir bene geriausias viso rinkinio apsakymas „Nuoširdžios ašaros", kur vaizduojama, kaip iš rūpestingų ir mylinčių šeimininkų buto pabėga karšinamas šuo: „Jį graužė nepasitenkinimas savimi, noras suprasti, kam reikalingas jo gyvenimas".

Ir dar neprošal būtų pasakyti, kad Inezos Janonės personažai viską mato ir vertina ne tiek kūno, kiek dvasios akimis.

Kalbant apie Inezos Juzefos Janonės apsakymų formą, bene pirmiausia reiktų pasakyti, kad čia veltui ieškotum to, kas dabar taip madinga ir kas sudaro postmodernizmo turinį ir formą, – moralinio reliatyvizmo ir paniekos tradicionalizmui.

Be to, autorei svarbiausia yra ne tiek pats vaizduojamas įvykis ar konstatuojamas faktas, kiek jo atspindys personažo sąmonėje.

Beje, savo architektonika tie apsakymai labiau primena poeziją negu prozą. Todėl jiems tiktų net toks Edgaro Allano Poe teiginys: „Poezijai būtini du dalykai: pirma – tam tikras sudėtingumas, arba tiksliau – tam tikras subtilumas; ir antra – tam tikra dozė užuominos, tokia, kad ir neaiški, povandeninė prasmės tėkmė".

Atrodo, kad Inezos Juzefos apsakymams netrūksta nei vieno, nei kito.

O bene svarbiausia, kad „Atitrūkusio šešėlio" apsakymai liudija, jog negera šioje ašarų pakalnėje gyventi tam, kuris daug jaučia ir ne mažiau supranta.