Atitrūkęs šešėlis

Inezos Juzefos Janonės knygos „Atitrūkęs šešėlis“  nugarėlėje galima perskaityti dvi nuomones apie šį leidinį. Tai Vytauto Martinkaus ir Donaldo Kajoko pastebėjimai, galintys tapti kodais, padedančiais iššifruoti autorės kūrybą. Iš kiekvienos nuomonės pasirinkau po vieną raktą knygai atrakinti: praėjusios epochos ženklai ir autentiškumas. Būtent šiais aspektais ir pamėginsiu aptarti I. J. Janonės apsakymus.

Perskaičiusi knygą supratau, kad apsakymai neliudija jokios epochos. Na taip, modernieji laikai. Tačiau ar XX, ar XXI amžius, pasakyti neįmanoma. Ir praėjusioje epochoje, ir šiais laikais žmonės taupo pinigus mašinai, kūrėjus varžo kasdienybės taisyklės, o mokytojai skaičiuoja metus iki pensijos. Vaizduojamas labai siauras ir uždaras pasaulis. Nėra jokių aliuzijų į išorinius įvykius. Keli kultūriniai ar istoriniai artefaktai neliudija vaizduojamosios epochos, o greičiau byloja apie veikėjų vertybių skalę. Pavyzdžiui, apsakyme „Keliauti geriausia slėniu“ jauna mokytoja žavisi Maironiu ir M. K. Čiurlioniu. Vidinės būsenos neatskleidžia nei nerimastingo XX a. žmogaus, nei susiskaidžiusios tapatybės postmodernizmo epochos piliečio. Veikėjams būdingos tradicinės vertybės, nesukeliančios jiems skausmingų išgyvenimų ar dvasinio šoko. Tad natūralu, kad konkrečios epochos ženklų tokioje kūryboje nėra.

Ką gi, belieka ieškoti apsakymų autentiškumo. Pamėginau išskirti vyraujančias temas ir idėjas. Kaip ir dera psichologiniam realizmui, daugelio apsakymų centre atsiduria žmogus su savo vertybėmis ir problemomis. Dažniausia tema – žmonių susvetimėjimas, sumaterialėjimas, „kitokių“ nepritapimas visuomenėje („Svetimų nereikia“, „Tiesos sakymas“, „Pinigai automobiliui“, „Dulkės“. „Kurti tyla“, „Tėkmėje“ ir kt.). Kituose apsakymuose svarstoma kūrėjo ir jo santykio su aplinka problema („Vėžė lapkričio sniege“, „Tik mylintys gieda“, „Sūkuriuose“, „Tyla“). Taigi temos universalios. Nagrinėtos daugelio Lietuvos ir užsienio kūrėjų.

Tačiau pažvelkime į apsakymus atidžiau. Galbūt savita, išskirtinė pačių temų sklaida, spalvos, kuriomis piešiami pagrindiniai veikėjai?



Apsakymuose pagrindinės mintys peršamos labai tiesmukai, nepaliekant vietos skaitytojui pačiam susidaryti savo nuomonės. Apsakymų pasakotojas tarsi bijo, kad jo adresatas gali ko nors nesuprasti ar ne taip suprasti. Tiesmukumą mėginama paslėpti metaforizuota kalba, tačiau ne visos metaforos yra originalios ar neįprastos. Pavyzdžiui, apsakyme „Tik mylintys gieda“ kuriama vyturio ir kūrėjo bei saulės ir meilės pasauliui paralelės. Kaip vyturys negali giedoti be saulės, taip kūrėjas negali kurti be meilės. Tai tiesiogiai įvardyta jau kūrinio pavadinime. Tai kartojama ir pačiame apsakyme: „(...) ne apie save galvok, apie kitus galvok, ieškok kelio į žmones, mylėk juos, tik mylintys gieda...“ Šiame apsakyme pasaulis matomas pagrindinės veikėjos akimis. Pasakotojas fokusuoja ją iš vidaus ir pasakoja, ką ji mato, jaučia, girdi. Nėra nuomonių kaitos ar konflikto, esminio lūžio nematyti ir jaunosios veikėjos gyvenime. Kūrinys atrodo tradicinis, plaukiantis skaitytojui pro šalį.

Visuomenės materialėjimo, daiktų kulto problema keliama apsakyme „Kurti tyla“. Jame pasakotojas taip pat pasirenka pagrindinio veikėjo Liucijaus fokusuotę. Jo akimis matoma ir vertinama vartotojiška aplinka:

„(...) žmonės patys nesuprasdami, ką daro, pradeda šokį.

Keistą baldų sielų garbinimo šokį“.

Matydamas tokį pasaulį, Liucijus ima jį ironizuoti, hiperbolizuodamas daiktų garbinimo veiksmus:

„Sustoja priešais sekciją.

Po stiklu – nuo aukščiausios iki žemiausios rūpestingos rankos gražiai išrikiuotos krikštolo taurelės. Lenkiasi joms.

(...)

Ant vieno kelio priklaupia prieš televizorių su pastatyta ant jo žaižaruojančia stiklo vaza“.

Tačiau šiame poelgyje nesijaučia jokio drastiškumo. Kaip ir ,,krikštolo“ taurelėse. Kiekvienoje visuomenėje yra dauguma ir marginaliosios grupės. Dauguma marginalams palieka teisę būti kitokiems: ,,(...) Liucijus – piešimo mokytojas, o tokiems, žinote, kartais, užeina...“

Liucijaus elgesys nesukrečia nei jį supančios aplinkos, nei skaitytojo. Tai, kas vyksta, yra tarsi savaime suprantama. Nors, matyt, autorei norėjosi supriešinti materialųjį ir dvasinį pradus, amžinai naują dangų ir daiktų pasaulį, tačiau Liucijaus silpnumas, mėginimas prisitaikyti (šokio sūkuryje jis pasijunta savas) šią prieštarą sumenkina, kone ištrina.

Kai kuriuose apsakymuose prasiveržia netgi atvira didaktika. Pavyzdžiui, apsakyme „Dulkės“ rašoma: „Matyt, iš tikrųjų, jei puodas garsiai žvanga, dar nereiškia, kad jis geriausias viralui virti“.

Šiame apsakyme pasakotojas ir veikėja labai sutapę. Tad sunku atskirti, ar tai pasakotojo, ar veikėjos ideologija. Toks tiesmukas tekstas nuteikia priešiškai pagrindinės veikėjos Agnės atžvilgiu. Ji atrodo vidutinybė, o jos pastangos pritapti – apgailėtinos ir bergždžios. Ir nors pasakotojas mėgina sukelti užuojautą šiai veikėjai, tačiau jos kitoniškumas atrodo jos pačios, o ne aplinkos problema.

Anot literatūros teoretiko Jonathano Cullerio, literatūra ne tik pristato jau esantį, bet ir konstruoja skaitytojo identitetą. I. N. Janonės apsakymų veikėjai paprastai yra silpni. Jie teigia grožį, kilnumą, gėrį, tačiau tai daro tradicinėmis priemonėmis, nepakyla virš įprastos materialumo ir dvasingumo prieštaros, apie kurią jau daug kalbėta ir literatūroje, ir gyvenime. Nėra atstumo tarp pasakotojo ir veikėjų, todėl negali atsirasti ir ironijos – to siauro pasaulėlio pašiepimo.

Materialistas skaitytojas, perskaitęs tokį tekstą, sukrėstas nebus, jo identitetas nepasikeis, o meninės prigimties galės ir toliau verkšlenti dėl liūdnos savo padėties. Tekstas neskatina ko nors siekti ar keistis.

Tai literatūra nuo šiuolaikinės postmodernistinės prozos vingrybių pavargusiam skaitytojui. Knygą galima skaityti giliai įlindus į triušio kailiuką. Rasite tradicines vertybes tradicine forma. Jokio sukrėtimo, šoko ar apmąstymų perskaičius (už jus mąsto pasakotojas).

Taigi nei epochos ženklų, nei autentiškumo. Tik kažin ar knyga verta, kad nuomonių autoriai ją skaitytų dar kartą, jog tuo įsitikintų?