Asilė, pamačiusi angelą

Kol popmuzikos žvaigždės tarsi lenktyniaudamos tarpusavyje kuria drabužių kolekcijas ir kvepalus, roko žvaigždės rašo knygas: literatūra joms atrodo dvasingesnė nei mada. Lietuvoje pirma pasirodė kanadiečių „baladininko“ Leonardo Coheno romanas „Žavūs nevykėliai“, o „Asilėje, pamačiusioje angelą“ lietuviškai „prabilo“ australų postpankiško gotikinio roko žvaigždė. Vien pažvelgusi į viršelį ir niūriai susikaupusio autoriaus nuotrauką, pajutau aiškią filmo „Dogvilis“ ir Williamo Faulknerio įtaką. O jo postpankiškas gotikinis rokas – irgi labai rimtas, dvasingas ir be prošvaisčių liūdnas: tai iliustruoja žinomos jo dainos eilutė „All beauty must die“ („Visa tai, kas gražu, turi žūti“).

Šiai taisyklei dainininkas nenusižengia ir savo storiausiame romane. Jis tiesiog prikimštas visokiausio plauko piktadarių, ištvirkėlių, fanatikų, maniakų – nesupratau, ar jų groteskiški paveikslai tyčia „atveria pūvančios veidmainiškos buržuazinės visuomenės žaizdas“, kaip sakytų tarybiniai kritikai, ar autorius tiesiog iškrauna į juos savo neigiamas emocijas. Jie į valias žudo, prievartauja, girtauja ir kitaip ištvirkauja, pabrėždami pagrindinio pasakotojo tyrumą ir dvasinį grožį. Gausi krikščioniška simbolika (gana lėkštai interpretuojama, kai vaikelis pats sau atveria stigmas, nedorėlių miestą apsemia tvanas ir t.t.) demonstruoja pavyzdingą autoriaus tikėjimą. Matyt, jam rūpi parodyti, jog religija – vis dėlto asmeninis, o ne visuomeninis reikalas: religinė bendruomenė taip įsišėlsta, kad vienintelį gerą žmogų, vargšą nebylį, kalbantį tik su gyvūnais, irgi paverčia išprotėjusiu teisuoliu. Nesvarbu, kad jie – „bloguoliai“, o jis – „geruolis“. Jo sarkazmas, skirtas siaubo filmų estetikos kupinam ir tiesiogiai siaubą įkūnijančiam miesteliui, nukreiptas į jį patį. O skaityti apie visa tai, tiesą sakant, gana nyku.

Gal dėl prasto kalbos stiliaus (bet šiukštu ne vertimo), kupino sentimentalumo ir isteriško ekshibicionizmo („Mažutėlis lyg erkė, nė penkmetį nenešantis gyvenimo vandenų – aš, Jukridas Jukrou, taip baisiai nekenčiau tos supistos kalės, kad net gerklėje apkarto...“, p. 70). Gal dėl autoriaus vaizduotės, siautėjančios tarsi E.Malūko romanuose, pateikiančios grožio ir gėrio štampus. Gal dėl to, kad nebylys tarsi nusirašytas iš „Triukšmo ir įniršio“ bei „Skrydžio virš gegutės lizdo“. O gal ir dėl to, kad autorius atkakliai sufleruoja atsakymus į ketvirtame viršelyje pateiktus klausimus: „Kas iš tikrųjų yra Jukridas Jukrou – nuožmus pamišėlis ar šventasis mistikas?“ (Atsakymas „B“.); „Ar dora tikrai vertingesnė už gailestį?“ (Atsakymas „taip“.) Šiuo didžiuliu romanu nuoširdžiai pasimėgaus nebent dainininko gerbėjai ir britiško juodo humoro, pridengiančio šaltakraujišką puritoniškumą, mėgėjai. Net erotika čia nedžiugina: „Nuo jos tiesiog trenkė seksu“ (p.174). O perskaitęs pastabą, kad tai vienintelis Nicko Cave’o romanas, kone apsidžiaugi, kad daugiau jų kol kas neparašė. Niūrių juodųjų komiškų tragedijų ir taip pilna TV ekranuose.