Asilė, pamačiusi angelą

Po žvakutę benkartui ir kekšei

Ačiū piktosioms jėgoms ir gerajai vertėjai – pagaliau knygynuose pasirodė didžiojo roko muzikos siaubūno, depresijų kankinio ir liūdesio apaštalo Nicko Cave’o romanas „Asilė, pamačiusi angelą“ (dėl knygos pavadinimo tebevyksta ginčai, bet tiems, kurie kūrinį skaito nuo pradžios iki galo, asilė nepavirs asilu). Romanas, kuris užburia ir kartu su pagrindiniu veikėju įtraukia į juodą liūną, prieš kurį mūsų Vėlinės su kapinių žvakutėm ir naktiniais pasigąsdinimais – juokų darbas.

Romanas mėsingas, apvilktas turbūt niekada nenusidėvėsiančiu religinių ir kultūrinių simbolių rūbu. Į knygą buvo prisikviesti ir N. Cave’o (kartu su grupe „The Bad Seeds“) išleistų pirmųjų albumų tekstai. Rezultatas – alkoholinės vaizduotės iškreipta, sudarkyta ir į mėšlą panardinta fabula. Tiems, kurie nenori sutikti su paties knygos autoriaus mestelta mintimi – „Jei nemaktelsi snukiu į šūdą – nepamatysi dangaus šviesos“, – šitos knygos neverta skaityti. Te sau pūva švariose dvasios įkapėse.

Taip pūva ir gyventojai nesuvokiamai dievobaimingo miestelio, kuriame (o greičiau – jo tamsiuose, šlykščiuose kuluaruose ir pakraščiuose) vyksta, sukasi, geibsta ir apsivemia romano veiksmas. Pagrindinis veikėjas – Jukridas Jukrou, gimęs už bendruomenės ribų, paraštėse atsidūrusioje „degradų“, klaikios reputacijos alkoholikų šeimoje, nebylys, kuris vos gimęs netenka brolio dvynio (ir vos gimęs ima mąstyti keiksmažodžiais). Savo dievą jis atranda „be altoriaus, be bažnyčios...“ – jį, prakeiktą, kenčiantį nuo bendruomenės teisuolių, angelas aplanko šlykščioje kemsynėje, jo priebėgoje, įkūnijančioje nuodėmių, tamsos pilnatvę. Miestelyje gyvenanti sektantų ukulitų bendruomenė, kurioje žmonės aklai seka pranašų fanatikų pramintu bažnyčios (tikėjimo) ir ūkio (tvarkymosi ir valdymosi) keliu, yra tikrasis blogio įsikūnijimas. Bauginimai ir gąsdinimai piktąja dvasia, geismas būti išganytam neužkerta kelio tenkinti tamsiuosius instinktus – todėl kraujas, alkoholis ir sperma liejasi laisvai...

Ar ant dvasinio susinaikinimo ribos atsidūręs jaunasis šlykštynė marginalas Jukridas neturi jokio moralinio pranašumo prieš sugyvulėjusius fanatikus, kuriuos nuo teisybės suolo dangiškajame Olimpe šluote šluoja dėlių, kirminų ir šeimininkų lazdomis ar spąstuose kankinami gyvuliai? (Apie juos N. Cave’as sako: „Gyvūnai yra Jukrido draugai, iš tikro – vieninteliai jo draugai. Jukrido charakteryje įdomu yra tai, kad bet kas, rodantis jam draugiškumą, kelia Jukridui didesnę neapykantą nei tas, kuris jį griežtai kritikuoja. Noriu pasakyti, kad gyvūnai, sutinkami šioje knygoje, nėra simbolinės figūros. Knygoje gyvūnai yra mistinis elementas; [...] Jukridas kalba apie juos arba, pavyzdžiui, yra dėl jų lyg apsėstas; iš tikro gyvūnai miršta, galiausiai jie visi miršta dėl to, ką jis jiems padaro, ir dėl to, kaip juos laiko. [...] Gyvūnai yra jo buki, nebylūs draugai“, www.bernardinai.lt.) Taigi buki, tačiau geresni už žmones.

Gėrio ir blogio metaforos knygoje esminės. N. Cave’as nuveda iki satanistinės ribos, kol darosi nebeaišku, koks angelas Jukridą bučiuoja kemsynėje, kas per būtybė ta nekaltoji Betė. Gėris gimdo blogį, blogis tarpkojy nešiojasi gėrį. Suprasti kūrinio intensyvumą ir personažų gyvastingumą padeda nepaprastai gyva, šniokščianti ir švokščianti kalba, dažnai grojanti visais įmanomais registrais. Už tai paminklą verta statyti ir jaunai vertėjai Gabrielei Gailiūtei, kurios, tikimės, neįsuks Jukrido liūnas.

„Asilė“ atslenka į Lietuvą – šalį, dar krečiamą religinio ir moralinio fanatizmo, šalį, kurioje bergždžiai saugoma supuvusi šeima. Tradicijų mėšlu pateptos lūpos stengiasi kelti ją į aukštumas, bet vartotojiška kapitalistinė degradacija, individualizmo, privatumo fluidai ir fanatiški prietarai vėl kėsinasi ją nuskandinti liūne. Todėl, mieli religingieji tradicijos vergai, šią Vėlinių savaitę nepamirškite uždegti žvakių benkartams, savižudžiams, kekšėms, gėjams, lesbietėms ir AIDS aukoms – jų syvai maitina jūsų moralės medį. Ir kai pamatysite aplink kapines besibūriuojančius tamsos angelus satanistus, nepamirškite nors akį mirktelėti – tegu jie saugo jūsų smilkstantį tikėjimą. Amen.