Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aritmija

Aritmija Jau nepamenu, kuriame kultūros leidinyje perskaičiau, kad A. Zurba parašė „nepaskaitomą romaną“. Skaudokai pasakyta, nors arti tiesos – knyga „duobėta“, perdėm ištęsta, aistros, verdančios romane, gerokai primena audrą stiklinėje, o kai kurios detalės (tarkime, balti, dirželiais suveržiami medicinos sesučių chalatėliai sanatorijoje arba medikų kepuraitės su raudonu kryželiu) – jau nutolusi tikrovė, nors romano veiksmas vyksta mūsų laikais.

Veiksmo vieta – pušynuose paskendusi sanatorija, kurioje bemiegėmis naktimis gerai girdėti pro šalį lekiantys traukiniai, į kurią rytais „atskuba iš gretimų kaimų ir miestelių atvažiuojančios darbuotojos“ (p. 243) ir kurioje garsus fotomenininkas Algirdas Čiurlys atsiduria po širdies šuntavimo operacijos. Bemiegių naktų daug. Ne vien dėl baimingo įsiklausymo į krūtinės „laikrodėlio“ dūžius ar dėl to, kad „senstam. Bet – velniai nematė“ (p. 153). Bemiegės naktys – tai autoriaus herojui suteikta galimybė išsipasakoti: kaip dirbo, kaip gėrė, kaip su žmona Daiva pykosi ir taikėsi, kokius vaikus užaugino. Prabėgę metai – didysis Algirdo Čiurlio turtas. Net ir paroda, kuriai nepaisydamas aritmijos ruošiasi – buvusio gyvenimo atspindys. Ne veltui ciklą pradeda ir baigia kone identiškas kadras: moteris, vieno iš Čiurlio kitados pajūryje fotografuotų rašytojų žmona, gaudo nepagauna vaiko, kurį tartum ryja atūžusi Baltijos banga. Ne kas kitas, o Čiurlys, pasirodo, tą skęstantį berniuką į krantą ir ištraukė (vėliau – jau nemenkai ūgtelėjusį, susitiko, beje, Palangoje, bet nei motina, nei sūnus savo gelbėtojo nepažino)...

Dar viena galimybė herojui atsiminti viską, kas buvo – pasivaikščiojimai sanatorijos pušyne ir už jo ribų. Pasivaikščiojimų – kaip ir bemiegių naktų – romane nestinga. Aprašyti sklandžiai, taisyklingais sakiniais, jie vis dėlto neprideda skaitomam tekstui žavesio, o gal net ir vargina... Bet Algirdas, autoriaus valia, yra būtent toks – jis „fotografuoja“ viską, net kai neturi aparato. Nuosekliai ir nepaliaudamas. O kasdienybės pokyčius pakelia sunkiai, ypač kai „suburbuliuoja aistros, sukrunta vakarykščiai tyleniai, į viešumą išsiveržia riboto talento triukšmautojai“ (p. 190).

Romano intriga kuriama tuo pagrindu, kad Nepriklausomybės laikais Lietuvoje „atsirado naujas, iki tol lyg ir nenaudotas savęs įtvirtinimo būdas: ne visai pritariančius naujajam entuziazmui, ramiai ir išties neprastai dirbančius, tiesiog nutylėdavo“ (p. 190). Ir nors Čiurlys, kaip supras romano skaitytojas, anaiptol ne iš nutylėtųjų, vis dėlto jo ambicijos užgautos. Ypač sužinojus, jog susivienijimo, kitaip tariant Fotomenininkų sąjungos, vadovas Šatkus, kurio pavaduotoju Algirdas iki operacijos dirbo, per galvą verčiasi, kad būtų išrinktas „vadu“ dar vienai kadencijai.

Tobulu mandagumu ir dirbtiniu nuoširdumu užmaskuotos kolegų išdavystės, kuriančio žmogaus nuvertinimas visuomenėje, anaiptol nehumaniškas požiūris į „trūkį gavusio“ situaciją – tai tema, verta šilto ir šalto mačiusio žmogaus plunksnos. Deja, A. Zurbos romanas nėra toks paveikus, koks kitą kartą meno bendruomenei pasirodė Jono Avyžiaus kūrinys „Chameleono spalvos“, nors talentu ir patirtimi A. Zurba regis, neturėtų nusileisti J. Avyžiui. Svarstau: ar nebus čia kojos pakišęs dažno mūsų skubėjimas, toks būdingas šiems laikams, taip pat – akla autoriaus meilė rašomam tekstui: man, tiesą sakant, visai neblogi rašytojai atrodo ir tie, kurie rašydami pasideda prie kompiuterio... žirkles... Iškirpčiau, jei būtų mano valia, kokį šimtą puslapėlių iš A. Zurbos teksto – ne „po valiai“, suprantama, o tik tas vietas, kurios kartojasi – kad mažiau būtų „vandens“, o daugiau gero tikro „raugo“... Bet juk ne kiaušiniui vištą mokyti!

Vis dėlto kai kurias romano vietas perskaičiau visai smagiai. Ypač tas, kuriose tariausi atpažįstanti personažų prototipus. Arba tas, kurios atrodė „pritemptos“. Iš „pritemptųjų“ – Čiurlio sanatoriniai „meilės nuotykiai“ (sanatorija be „kurortinio romano“ – jokia juk sanatorija, ar ne?). Neslėpsiu: po Čiurlio ir seselės Vandos intymaus suartėjimo netgi visai skaniai nusijuokiau: kokie tie vyrai vis dėlto! Seksas jiems, pasirodo, rūpi net ir tada, kai viena koja – kone karste. Turėtų, regis, jau pasiduoti įtaigai reklamų, kurios per visus TV kanalus triūbija apie širdį stiprinančius, sąnarius nuo sudilimo saugančius ir baisųjį prostatos uždegimą malšinančius vaistus, bet ne... Žilė, kaip sakoma, galvon, velnias – uodegon. Čia aš taip nevykusiai pokštauju turėdama galvoje ne autorių, o romano herojų: pasiutęs jo smailumas „ant bobų“ – ir žmonos nori, ir tos Vandos, tegul ir uodegą sukdamas, ir valgyklos stalelio kaimynei Albinai labai jau neabejingas... Nors pats pavydus lyg devyni gaidžiai į krūvą sudėjus – vis prisimena ir prisimena, kaip Šatkus prieš gerą šimtą metų jo pačiutę po eilinio „baliaus“ ant laiptų gniaužė, bet... Nesutrukdė šita detalė abiem vienoj kontoroj dirbti, neprisivertė Čiurlys teisybės išrėžti ir sužinojęs apie dar didesnes Šatkaus manipuliacijas artėjant „vado“ rinkimams... O verčiau jau būtų į snukį užvežęs – vyriškiau atrodytų.

Tiesa, paskutiniame skyriuje A. Zurba lyg ir „apdraudžia“ savo herojų, kuriam „pilka... Visur pilka. (...) Ir mintys – tokios, ir darbai... Purvynai. Banalybės jūra...“ (p.319), nes daktaro Vaitulskio mašina jau skraidina jį į Vasaros gatvę. Bet laukti šitos atomazgos labai prailgsta.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2008-08-05
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Gimtasis žodis
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 318
Kodas: ISBN 978-9955-16-152-3
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą