Knygos
Romanai (1919)
Poezija (613)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (909)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Apie meilės paieškas ir suradimą

Apie meilės paieškas ir suradimą 2000-ųjų gegužę vieną biurgerį ėmė kamuoti miego sutrikimai. Ne tik sutrikimai, bet ir nemigos košmarai. Tada jis paskambino savo draugui (irgi biurgeriui) ir pasiūlė kartu rašyti kino filmo scenarijų. Kadangi abu nieko naujo sumąstyti neįstengė, griebėsi amžinos meilės temos plagijuodami legendą apie Orfėją ir Euridikę.

Vyras Mimi Nachtigalis (reikėtų sulietuvinti – Lakštingalis) kuria muziką. Tiksliau, ne muziką, o šlagerius. Juos atlieka moteris Venera Morgenštern (reikėtų sulietuvinti – Aušrinė). Jie įsimyli vienas kitą, o jų šlageriai vis populiarėja. Vienas gudročius feljetonistas yra pasakęs, kad tik tokia daina – šlageris, kuri per vieną ausį įeina, o pro kitą išeina. Į tai galiu atsakyti: tas žmogelis visai nusiadornino – jis klysta. Tikras hitas, megamilijoninis hitas tikrai nebeišeina. Jis lieka viduj. [...] Tokios kokybės reikia mūsų versle.

Taigi jie suka muzikos verslą. O kas dabartiniame pasaulyje labiausiai trukdo meilei? Aišku, pinigai. Meilė miršta. Mylimieji išsiskiria. Miršta ir Mimi Lakštingalis. Tada Venera Aušrinė (vakarietiškas feminizmas!) žengia į anapusinį pasaulį ieškoti savojo. Jie mylisi ir mirę.

Ši pasaka-scenarijus (beje, pagal jį jau susuktas filmas) baigiasi taip, kaip ir dera: Tai buvo neįtikėtina, bet tikra Mimi Nachtigalio ir Veneros Morgenštern istorija. Jei jie abu nemirė, dar ir šiandien gyvena.

Tačiau dviejų biurgerių mūšis su piktosiomis nakties dvasiomis buvo pralaimėtas. Pratarmės autorius H. Dietlis sako: Pradėjau kūdikį, kiek galėdamas dažniau ėjau su šunimi pasivaikščioti gryname ore, paskui miegojau taip pat prastai kaip visuomet ir nemigo valandomis be galo daug mąsčiau – visų pirma apie meno kaip terapijos akto problemą.

Knygą vainikuoja P. Süskindo esė apie meilę ir mirtį. Kas geresnis – Orfėjas ar Jėzus? Orfėjas – menininkas, o Jėzus – masių tribūnas. Toks paskaičiuojantis, toks (beveik) nuolatos susitvardantis, toks niekada svaiginančio Eroto nesukrečiamas Jėzus iš Nazareto pasirodo begal šaltas, atsiribojęs ir nežmoniškas asmuo. [...] Galbūt jis tebuvo paprasčiausiai tik dievas. Tad Orfėjas autoriui artimesnis. Tačiau jie abu – Orfėjas ir Jėzus – man tokie tolimi ir efemeriški kaip ir gerokai primiršti brolių Grimmų pasakų veikėjai...
CASTOR&POLLUX
2006-06-25
 
Kita informacija
Tema: Pjesės
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Vilija Gerulaitienė
Puslapių: 208
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-03-17 15:34
Viljana
Tai pasakos, tragedijos ir humoro mišinys. Kartais tas humoras yra juodas, bet tai ne pakenkia o tik padeda. Labai daug meilės ir jos kančių ir t.t. Joje yra visko. Labai gera knyga
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą