Apie meilę ir kitus demonus

Šis Nobelio premijos laureato kolumbiečių rašytojo romanas “Apie meilę ir kitus demonus” nukelia mus į istorinius laikus, kai dar gyvavo šventosios Klaros vienuolynas, su kuriuo susijęs ir šio kūrinio veiksmas. Rašytojas remiasi realia istorine medžiaga, kai prireikia valyti Peru esančio vienuolyno kriptas ir perlaidoti ten rastus apdūlėjusius kaulus, nes apgriuvusio vienuolyno vietoje prireikė statyti prekybos centrą. Pradėjus palaikų perlaidojimo darbus, tarp vienuolyno įžymybių – vyskupo, vienuolyno viršininkių, Peru vietininko, markizo ir jo žmonos bei menų bakalauro dono Kristobalio de Eraso palaikų surandami ir ant aslos išskleidžiami nuostabūs dvidešimt dviejų metrų vienuolikos centimetrų ilgio vešlūs plaukai, kurių savininkė neturėjusi jokių titulų prieš daugelį metų palaidota Sierva Marija de Todos los Angeles, mirusi nuo pasiutusio šuns įkandimo ir daugelyje Karibų kaimų garbinama už gausybę stebuklų. Knygos pradžioje įrašyta dedikacija, paimta iš Tomo Akviniečio raštų - “Atrodo, jog, kūnui iš numirusių prisikeliant, plaukams reikalinga mažiausiai laiko” - tarsi sudaro pagrindinį romano leitmotyvą.

Rašytojas sukuria įtikinamą pasakojimą apie tėvų apleistą mažą mergaitę, kurią tarnaitė dvyliktojo gimtadienio proga nusiveda į turgų, kur mergaitei į kulkšnį įkanda pasiutęs šuo. Jos gyvenimas susiklosto tragiškai, nes markizas savo netikrą dukterį atiduoda vienuolių globai, o šios ją paskelbia apsėsta piktųjų dvasių. Jai, turinčiai meninių gabumų - gražų balsą - tenka iškentėti sunkiai įsivaizduojamą dvasios kančią, į kurią ją įstumia vienuolyno viršininkė ir vyskupas Toribijas de Kaseres de Virtudes, keletą kartų privertę pasiduoti egzorcizmo apeigoms. Kas tai? Tai apeigos tariamai žmogų apsėdusioms piktosioms dvasioms ir nuodėmėms, kurios sukelia ligas bei kitokias nelaimes, išvaryti. Jos buvo atliekamos malda ir ritualiniu veiksmu ir praktikuojamos pirmykščių religijų.

Rašytojas labai tikroviškai vaizduoja ano meto žmones: neryžtingą ir bevalį Kasalduero antrąjį markizą Ignasiją de Alfarą i Duenją, jo žmoną donją Olalją de Mendosą, kuri dėstė vienuolynuose bei mokyklose muziką ir mirė žaibo nutrenkta, antrąją jo žmoną prievaizdo dukterį gašlūnę Bernardą Kabrerą, kuri po sutuoktuvių tuoj pat praneša, kad jau du mėnesiai kaip nėščia. Kiti veikėjai – Bernardos Kabreros duktė Sierva Marija, kurią, atiduotą į vienuolyną tariamai apsaugoti nuo pasiutligės, ruošdamasis egzorcizmo apeigoms tyra nekalta meile įsimyli vienuolis menų bakalauras Kristobalis de Erasas, ir pradeda lankytis merginos celėje naktimis. Kitos vienuolyne uždarytos nusikaltėlės žmogžudės Martinos pabėgimas atskleidžia vienuolio ir mergelės meilės paslaptį. Kanalizacijos vamzdžių, kuriais menų bakalauras patekdavo į vienuolyną naktimis, dangtis užmūrijamas, o Sierva Marija po paskutinių apeigų pažeminta, bet likusi išdidi ir užsispyrusi, miršta. 

Kūrinyje rašytojo meistriškai perteiktas pagonybės krikščionybės santykis, tų dviejų religijų ir joms atstovaujančių žmonių gyvenimas bei tragiškas likimas. Subtiliai atskleistas vienuolių ir kunigų atmestinis požiūris į žmogų kaip asmenį, aklas dogmų prie gyvenimo taikymas, atvedantis į begalinį žiaurumą, nežmoniškumą, bet nesugniuždantis žmogaus vidinio užsispyrimo, nepalaužiantis žmogiško orumo.   

Tai kūrinys apie krikščionybės nulemtą dviejų sudėtingų asmenybių – vienuolio ir šeimos apleistos mergaitės – į tragišką meilę peraugusius dvasinius ryšius, apipintus magiškuoju realizmu, kuris pasireiškia priverstiniu pagonybės išmušimu iš žmogaus sąmonės, kai tariamą demonų apsėdimą imamasi išvaryti egzorcizmu.