Knygos
Romanai (1918)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Apie laisvę ir apie tulpės žiedą

Apie laisvę ir apie tulpės žiedą Prieš keletą mėnesių viena moteris manęs paklausė, ar nebūtų galima įsigyti knygos apie tremtinius leidyklos kaina. Atsakiau, kad tokia galimybė yra. Tiesą pasakius nustebau išgirdusi, kad knygas apie tremtinius renka, domisi jų istorija moters anūkė.  Pasiūliau Onos Lukauskaitės–Poškienės „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą.“ Mergaitei patiko močiutės dovana.  Šią knygą nusipirkau ir pati.

Pasidėjau ir pamiršau. Su drauge kalbėjome apie mokyklą, bendrus pažįstamus. Tuomet kaip pro miglą prisiminiau sovietinius laikus, kai vien Onos Lukauskaitės vardo paminėjimas grėsė susidorojimu. Grįžusi namo puoliau prie knygos. „Prarijau“ gan greitai, žinodama, kad dar ne kartą prie jos grįšiu.

Onos  Lukauskaitės ˗ Poškienės išlikusius kūrinius ir epistolinį palikimą į knygą sudėjo humanitarinių mokslų daktarė Dalia Striogaitė. Paskutinėmis gyvenimo dienomis dalį savo rankraščių knygos autorė buvo perdavusi sudarytojai. Tokio pasirinkimo Onos Lukauskaitės įžvalgumas, išugdytas netekčių ir patirčių, taiklus koks begalėjo būti. Dalia Striogaitė iš visų įmanomų šaltinių surinko kūrinius. Knyga atspindi Onos Lukauskaitės Hanės kūrybos visumą ir jos įvairovę: poeziją, prozą, memuarus. Dokumentai, laiškai, kūriniai sudėti chronologine tvarka.

Įžangoje „nepavergto žmogaus pasaulis“ Dalia Striogaitė kalba tartum pačios Onos lūpomis.

„Bandysime daug ką prikelti, apvalyti ir nuo užmaršties, ir nuo apytikrio „pagerbimo“, ˗ knygos pradžioje žada autorė ir paaiškina, kad draugams Ona Lukauskaitė buvo Hania, dažnai tuo vardu skelbė savo kūrybą. Skaitytojas sužino, kad Šiauliai ne tik jos gimtasis miestas, bet ir asmenybę formavusi aplinka. Dalia Striogaitė nukelia skaitytoją į XIX amžių, kai Šiauliuose, pusiau žydiškame pusiau rusiškame viename didžiausių Lietuvos mieste gimė lietuvybės ištakos. Povilas Višinskis, Zubovai, Venclauskiai, Birutavičiai, Janavičiai, Šalkauskiai, Sondeckiai supo mūsų heroję, o „aukojimasis bendram reikalui buvo inteligentų principinė nuostata“ (Dalia Striogaitė). Todėl „šiauliečių inteligentų aktyvumas bei kolektyviškumas padėjo miestui tarpukariu tapti svarbiu šalies kultūrinio gyvenimo centru“ (Dalia Striogaitė).

Onos Lukauskaitės tėvai dėl pasipriešinimo caro politikai buvo ištremti į Rusijos gilumą. Iš jų Hanė paveldėjo nepriklausomą, maištingą, bet kartu tvirtai inteligentišką būdą. Gimnaziją baigė anksti, studijavo užsienyje, Lietuvoje. Nepatenkinta santuoka skyrėsi, kas tuometinėje Lietuvoje buvo tikras iššūkis. Įsitraukimas į literatūrą, darbai bibliotekose, mokytojavimas, narystė Lietuvos rašytojų draugijoje, vaikų auginimas ir nuolat  lydinti meilė Kaziui Borutai.
   
Sovietų okupacija. Karas. Vėl okupacija. Ekstremaliom sąlygom Ona Lukauskaitė gelbsti knygas, muziejų eksponatus, žmones. Jos pačios ūgtelėjusius vaikus sunaikina karas. Artimiausi giminės ir draugai emigruoja.

Vienas drąsiausių gyvenimo žygių, pasiruošimas organizuoti sukilimą Lietuvoje, baigiasi išdavyste ir tremtimi į Sibirą. Grįžusi viena iš nedaugelio su Tomu Venclova įkūrė Helsinkio grupę.

Hanios eilės atviros, ilgesingos, maištingos. Kartu ir lyriškos. Gamtos, meilės, draugystės, netekčių ašaromis aplaistytos:

„Niekai, Mes nuo priešų kaip nors apsiginsim,
Bet ką daryti, kai sužeidžia draugo ranka?“


... Ir eiliuota  pasaka vaikams „Geroji širdelė“.

Kitas  Onos kūrybos skyrius „Lagerio pasakos“ – žiauriai negailestingas, 10 metų 50˚C šalčio, o metro žingsnis iš rikiuotės – šautuvo kulka. Tokiam pragare Oną lydi japoniškų graviūrų vaizdiniai, operų atgarsiai, gimto krašto istorijos. Žmogiškosios savybės padeda arba išgyventi, arba ne: „gyvenimas lageryje toks sunkus, kova už būvį tokia aštri ir atvira, kad žmogų ten matai tarsi nuogą, be pagražinimų, tokį, koks jis yra iš tikrųjų“, ˗ konstatuoja Ona Lukauskaitė.

„Šiaulių miesto lyrinė kronika“ – pasakojimai apie miesto, jo apylinkių padavimus, lobius. Su autore klajojame senomis gatvėmis, vietovėmis, grįžtame į istorijos paslapčių labirintus, susipažįstame su miestelėnais.

„Ar dėl geografinės padėties, ar dėl nelaimingo likimo jokia bėda Šiaulių neaplenkdavo. Todėl, išskyrus bažnyčią, ir nėra Šiauliuose senų pastatų. Nuo XVII iki XIX šimtmečio maras net šešis kartus ištuštino miestą, daug gaisrų ir karų jį naikino, o Šiaulius vis atstatydavo ir gyventojų mieste kaskart didėjo. Vėliau tas nelaimes iškentę žmonės įgavo atsparų ir kietą būdą, kuris jiems padėjo pakelti visokį negandą ir gimtinės savos neapleisti,“- kronikų pradžioje rašo Ona Lukauskaitė.

Kūrybinis palikimas sudėtas į devynis skyrius. Po jų eina „Laiškai, kurie išliko“.

Knygą „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“ išdrįsčiau pavadinti drąsos  ir inteligencijos manifestu.

Manifestu, kurio autorė Ona Lukauskaitė ruošė 1946 m. sukilimą prieš sovietinę okupaciją.

„Skrupulingas sąžiningumas, taurus garbės pajautimas, kilnus pareigos supratimas, pilietinė drąsa ir atsakomybės jausmas už visa tai, kas vyksta krašte ir mieste, tvirti principai, tolerancija ir pagarba kitų žmonių įsitikinimams, humaniškumas,“- taip apie Šiaulių inteligentiją kronikoje rašė Hanė.

Ar mes sugebėsime tai atgaivinti.
2015-07-31
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Kitos
Leidykla: Lucilijus
Leidimo vieta: Šiauliai
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 319
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-01-06 13:40
Juozas Staputis
Informatyvi ir puikiai iliustruota.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-24 15:34
agricola
pakankamai informatyviai parašyta recenzija, gal ir nesipirksiu į savo biblioteką, bet paskaityti kažkada reikės...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą