Antradienio moterys

Nors vienintelė piligriminė kelionė, kurioje man teko sudalyvauti (buvau įviliota klasta), nebuvo pėsčiomis (taigi, turbūt nelabai „tikra“), prisimenu ją kaip vieną didžiausių savo gyvenimo košmarų. Niekada nebuvau religinga ir man nepatiko žmonės, atvirai demonstruojantys savo dievotumą (minėtoje kelionėje dvi paras praktiškai be perstojo teko kalbėti rožinį; moterytės lenktyniavo, kuri jį sukalbės garsiau).

Apie piligrimystę prakalbau, žinoma, ne šiaip sau. Romano „Antradienio moterys“ herojės kaip tik ten ir susiruošė. Ten – šv. Jokūbo keliu iki Lurdo. Kodėl? Ilga istorija. Turite šiek tiek laiko?

Pradžioje buvo žodis. Ir žodis buvo prancūzų kalba. Būtent šios kalbos kursuose susipažino „antradienio moterys“ (trumpiau – tiesiog antradienės). Tiesą sakant, baigiamojo egzamino jos neišlaikė. Tačiau susipažino, susidraugavo, o jų antradieniniai pasisėdėjimai tapo tradicija. Ir taip 15 metų.

Kol nenumirė Arnis.

Kas tas Arnis, paklausite? Arnis – Juditos mylimasis. Judita...o, negi iki šiol nesupažindinau su antradienio moterimis? Štai:

Judita, arba sielvartaujanti našlė. Mirus mylimajam, nusprendžia vykti į piligriminę kelionę, aprašytą jo užrašų knygutėje.

Karolina. Vertinama advokatė, pasitikinti savimi, vaikščiojantis Google‘as. Mano, kad jos gyvenime viskas klostosi puuuuikiai. Šventasis Jokūbas jai atvers akis – o juk būtent ji pasiūlo lydėti Juditą jos piligriminėje kelionėje. Et, ta likimo ironija.

Eva. Kadaise – gabi medikė, šiuo metu – daugiavaikė mama. Jos metamorfozė gan nuspėjama, tačiau vis tiek žavi.

Kikė. Jauniausia (nors jau perkopusi per trisdešimties metų slenkstį), žaviausia, meniškiausia. Plevėsa Kikė šioje kelionėje yra priversta tempti turbūt sunkiausią bagažą – ją atsivijusį pamestą vaikiną. Kuo viskas baigsis, taip pat galima nuspėti.

Estela. Prieš išvykdama ji pasikonsultuoja su savo stilistu ir į piligriminę kelionę ji išsiruošia su lagaminu ant ratukų (kuris vėliau jai pritrina rankas). Daugiau turbūt ir neverta pasakoti? Gaila, tačiau Estelai knygoje skiriama mažiausiai dėmesio. Tačiau visoje istorijoje ji turi savo vaidmenį ir su juo susitvarko kuo puikiausiai.

Bet gal jau laikas grįžti prie Arnio?

Arnio kelionės užrašai turėjo būti antradienio moterų kelrode žvaigžde. Tik štai jau pirmą dieną pasirodė, jog jo užrašai..hm..netikri? suklastoti? Ten, kur reikia sukti į kairę, Arnis suka į dešinę, paprastus nakvynės namus aprašo lyg prabangiausią viešbutį... Kas tai, neapsižiūrėjimas? Laki vaizduotė? Klasta? Ar Arnis iš tiesų yra keliavęs šv. Jokūbo keliu? Ar tik apsimetinėjo prieš Juditą? Kam žmogui apsimetinėti, kad eina piligrimų keliu? Kur iš tiesų „vaikščiojo“ Arnis?

Dauguma skaitytojų, žinoma, pagalvojo apie neištikimybę. Tai natūralu, ypač kai kalbama apie romaną, pristatomą kaip „ideali vasaros ir kelionių knyga“. Ak, ir jie, žinoma, teisūs, ta dauguma. Neištikimybė bus. Tačiau tiesa juos vis tiek nustebins – taip, kaip nustebino penkiolika metų pažįstamas drauges. Pasakyti, jog ši kelionė pakeitė jų gyvenimus (kas gali būti banaliau?), tai nepasakyti nieko. Bet juk piligrimystėje svarbiau už galutinį rezultatą yra pats kelias. O kelias žada būti ilgas, tad paruoškite savo lagaminus ant ratukų.