Knygos
Romanai (1918)
Poezija (616)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (9)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Andalūzijos šuo

Andalūzijos šuo Ernestas Noreika gimė 1989 metais liepos 2 d. Pravieniškėse. Svetainės rašyk.lt duomenimis, jis 2008 m. baigė Rumšiškių A. Baranausko vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studijavo lietuvių filologiją. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Gintaro lašuose“ ir kitur. "Andalūzijos šuo" – tai antroji šio poeto eilėraščių knyga, išleista 2016 metais. Pirmoji – 2012 metais pasirodžiusi pavadinimu „Povų ežeras“.
"Salvadoro Dali degančią žirafą čia pakeitęs degantis šuo, kas reikštų, jog siurrealizmą (kurio knygoje šiek tiek esama) keičia egzistencinė problematika. Tai ir yra pagrindinė poezijos tema ir pagrindinis poeto kelias, tačiau – tuo sunkiau juo einančiam." - Taip šią Ernesto Noreikos poezijos knygą pristato Kęstutis Navakas.

Paėmusi ją pirmiausiai viršelyje ieškojau reperio Beetos pėdsakų, bet neradau. Po to interviu Bernardinai.lt su minimu autoriumi perskaičiau, jog jo paties nuomone, Ernestas Noreika skiriasi nuo reperio Beetos. "Vienas rašo eilėraščius, kitas kuria repą. (...) Abu daro panašius, tačiau tiek pat, kiek panašius, tiek ir skirtingus dalykus, tad tarpusavyje sugyvena ir nesipyksta." Todėl mes susiduriame tik su poetu Ernestu Noreika.

Pats knygos pavadinimas "Andalūzijos šuo" nuteikia pamąstymams. Šuns archetipas ar simbolis nėra dažni poetikoje, net ir mitologijoje. Be abejo, žinome antikinius Argą ir Cerberį, britų juodąjį šunį, lietuvių mitologijoje - tai naminis gyvūnas, namus saugantis žmogaus draugas. Su šunimi susidūriau skaitydama Jono Aisčio išpažintinę poeziją, kur karalius yra lyg kaukiantis šuo (įsimenantis J.Aisčio eilėraštis "Karališkasis šuo"). Beje, Jonas Aistis gimęs tuose pačiuose kraštuose, kur ir Ernestas Noreika, bet tai nėra svarbu ir nėra paralelė. Prisiminiau, jog vienas portugalų poetas Alexandre O'Neill yra aprašęs visokį šunį. Keli jo eilėraščiai buvo versti ir į lietuvių kalbą.

Kirba klausimas, koks gi yra Ernesto Noreikos lyrinis šuo? Ir kodėl jis yra Andalūzijos, ne Nemuno? Pats poetas viename straipsnyje yra atsakęs, jog šios knygos pavadinimas neišvengiamai susisieja su Luiso Buñuelio ir Salvadoro Dalí 1928 m. sukurtu 16 min. trukmės filmu „Un Chien Andalou“. Taigi atsakymą turime. Tačiau tuomet kyla klausimas, ką reiškia šio poeto vidinėms būklėms pati Andalūzija? Kokia ji jo vaizduotėje? Ir koks pats „Andalūzijos šuo“? Dėl to nejučiom viena viršelyje nutapyta akimi atsiveriu knygą ir jau dvejomis akimis įnykstu į skaitymą. "Degantis" tarsi nutvilko: "Mačiau tave glostančią šunį ugnies kailiu...(...) ir staugsmas deginantis-- vienatvės staugsmas"... Jau šios pirmosios eilutės nuteikia ieškojimams. Be abejo, vienatvė, ji knygoje juntama. Tačiau ją sunaikinti nėra geidžiama. Todėl knyga ne kelių, kaip išsivaduoti iš vienatvės, ieškojimas, o paieška egzistencijos prasmių išgryninimo, atradimo, įsisavinimo. Pasileidžiame apmąstytomis ir užkoduotomis E.Noreikos lyrinio herojaus būklėmis, situacijomis, jų išgyvenimais. Iš karto krenta į akis, jog šios knygos eilėraščių lyrika yra "nežymi". Jos šiek tiek yra, tačiau ne per daugiausiai. Be to, perskaičius rimuotus E.Noreikos eilėraščius, galima suprasti, jog šio poeto lyrinių tekstų ritmika tobula, nepriekaištinga.

Knyga suskirstyta į skyrius, kurių pats siurelistiškiausias ir ryškiausias: "Geležinių erškėčių kraštas". Jis aidi tarsi „lojančiais paukščiais“, šiek tiek erzinantis pozityvesnį skaitytoją, pratusį prie gėlių aprašymų, ir be abejo liepsnojantis tarsi Vivaldi "Metų laikų" vasaros štormas. Šis skyrius ir eilėraštis tokiu pačiu pavadinimu yra bene pats stipriausias kūrinys knygoje. Kaip yra minėjęs pats poetas viename interviu, jį jis kūrė bene ketverius metus. Šį kūrinį išgyventi paliekame skaitytojui.

Visi šioje knygoje sudėti Ernesto Noreikos eilėraščiai yra konstatuojamieji, juose nėra klausimų, svarstymų, abejonių, juose iš karto pasakoma, kas yra kas ir per aiškiai išreikštus vaizdinius atsiskleidžia vidinė būsena, santykis su pasauliu. Eilėraščiai be poetinio švelnumo. Juose nėra abstrakcijų. Kadangi sukurti vaizdiniai aštrūs, šiek tiek siurelistiški, iš karto kyla asociacija, jog autoriaus jausena nerimastinga, klajojanti, tačiau ne gaivališka. Įspūdis toks, jog viskas apmąstyta, išjausta. Eilėraščiuose juntama šiek tiek ir egocentrizmo, ir vienišiaus dalios, nedidelė dozė mikro-misticizmo. Tačiau poetinio herojaus egocentrizmas nėra iššaukiantis, jokiu būdu ne panegiriškas, jis veikiau išgyventas, kertantis taikliai su dalele sarkazmo, jis savas. Tikrovė lyg undergraundinė. Rašoma: "Numirėlių kilpom pakoręs dantis, pririšęs prie rojaus vartelių, vis laukiau kol eis kas, bandžiau suskaičiuot, kiek ten lankos šventųjų debilų..."

Vienok, iš kitos pusės, gal nėra to egocentrizmo, gal šį pojūtį sukūria parklupdytos į duobę egzistencijos vaizdas. Sunku pasakyti. Štai autorius rašo: "Stebėk, kaip išeina ikonos, dubasintos kryžiais iš dievo skerdyklų..." Pasako, jog švento tai tikrai nieko nėra. Ir nusodina į Nyčės nihilistiškąjį foną, atkrepdamas dėmesį į palikimą mūsuose to kartaus istorijos tarpsnio: "Čia nieks nesikeičia — sudegusios romos griuvėsiai, baltai nulakuoti bordiūrai lyg protėvių kaulai įrėminę sovietinę mėsą,..." Nusodinęs į dugną  poetas vėl pakelia personažais per liepsnyną, langines, skambėjimus į obelis, kur "smėlio žmonės vėl semia atlantą".

Šioje poezijoje beveik nėra kreipinių į "tu". Jeigu atsiranda "tu", tai tave poetas pajungia savo būklių tarnystei, pvz.: "Užtaisyki akis..". Taigi, Noreikos poezija nėra švelni, ji jokiu būdu ne romantiškoji, ne apžaidžiančioji, ir jos su jokiu Oginskio "Polonezu" nepalyginsi. Eilėraščiai savito skonio. Jų emocinis poveikis stiprus. Autorius svetainėje "Literatūra ir menas" yra paminėjęs, jog iš keletos neseniai išėjusių, jam įdomių poezijos knygų įsiminė G. Kazlauskaitės „Singerstraum“, D. Gintalo „Adatos“, T. Różewicziaus „Vanduo puodelyje“, M. Balakausko „Roma“. Tačiau įtaigos jam, kaip matome, kitų poetų mintys nepadarė. Kažkokiomis atotrankomis tai nenugulė jo eilėraščiuose. Tai sukuria tvirto, savimi pasitikinčio, susikaupusio, kur nors prie lango ar ant suolo rūkančio cigaretę apmąstymuose poeto įvaizdį. Toks yra Ernestas Noreika.

Jo lyrinis herojus be istorinės ir kultūrinės atminties manifestacijų, naujoviškas, šiek tiek negatyvus, bet ne piktokas, tarsi užkonservuotas viduje glūdinčiais giliais, neįskaitomais jausmais, šiek tiek tave stebintis viena akimi, bet neypatingai. Jį supantis pasaulis vyksta savaime. Ir tu arba pritampi, arba ne. Ir jei nepritampi, tiesiog tai tavo reikalas, lyrinis herojus neatstumia, ne perša savo pasaulėžiūrą, jis tiesiog ją išsako. Tai mandagi pozicija. Autorius netgi be pretenzijos didžiosioms raidėms. Pati autoriaus kova su degančiu Andalūzijos šunimi ne dramatiška. Autoriaus ji neišmuša iš vėžių ir jis ne pralaimi, o tampa laimėtoju. Tai, žinoma, ne autoriaus, mintis, toks yra jį skaitančiojo skaitytojo požiūris.

Knyga tinka reperiui, rokeriui, moksleiviui, studentui, užsikrušusiam nuo rutinos jaunesnės kartos dirbančiajam, kuriam sakoma, štai pažiūrėk: "Ruduo prasideda nuo lipnių prakaituotų šešėlių, laikančių balkonų karstus, nuo pirmo dusulio, kosulio, apsivėmimo..."  Ar ją paimtų vyresnės kartos skaitytojas? Jeigu K. Navakas skaitė šią knygą, ko gero, taip.

Analizuodama kitą E.Noreikos knygą "Povų ežeras", Virginija Cibarauskė teigia, jog Noreikos tekstų skaitymo patirtis primena žiūrėjimą pro gražiomis vietovėmis greitai važiuojančio automobilio langą: vaizdai keičia vienas kitą, kol nesiliaujantis betikslis mirgėjimas pradeda varginti ir kelti nuobodulį. Nusistebėjau teiginiu, nes “Andalūzijos šuo“ nuobodulio nesukėlė. Juk skaitytojo kitoks pažinimas, kitokia patirtis, dėl to pabūti tame, ką patiria gyvendamas Ernesto Noreikos lyrinis herojus, pravartu ir smalsu. Pažinimas yra kaip dovanota duotybė ir ką tik patirtas, jis negali staiga atsibosti. Kitaip užsidepresuotume. Sutinku, jog šio autoriaus poezija dinamiška ir galbūt ne visuomet su ja suspėjama koja kojon, bet ji autentiška, savita skambesiu, nepabijoma atskleisti ir ydų, trūkumų bei pateikti paprasto, kasdieniško, nepagražinto pasaulio vaizdo, pakėlus jį į metaforų ir įvaizdžių lygmenį per kūniškąją plotmę.

E.Noreikos poezija nėra lengva. Sutinku su Aurimo Novikovo pasvarstymu svetainėje "Meno bangos", analizuojant pirmąją šio autoriaus poezijos knygą, jog Ernesto Noreikos kūryboje yra klampumo, jo išlieka ir čia, poetiniai vingiai šiek tiek perspausti ir vietomis per šaižūs. Gal tai lemia ieškojimai to, kas yra mirtis, tamsa, liūdesys ir pan. Bei didelis dėmesys tam. Savo pasaulyje Ernestas Noreika būna natūraliai, tarsi kultūra jo prigimtinė terpė, kurioje užaugo, ir tuo
sužavi, pakeri ir dėl to įsinorima pabūti jo minčių sūkuryje. Dėl to verta skaityti "Andalūzijos šunį". Prisijaukinti Jums nepavyks, bet turėsite geros poezijos dozę.
2018-04-11
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 95
Kodas: 978-9986-39-901-8
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą