Alyvinis autobusiukas

Knygą „Alyvinis autobusiukas“ atsitiktinai radau knygų mainų parduotuvėlėje. Man jau teko skaityti Maeve Binchy kūrinių (tiesa, originalo kalba) ir gerai pamenu, kad jie paliko gerą įspūdį (nors jau senokai neskaičiau šios autorės kūrybos). Kadangi ši knyga buvo dar ganėtinai geros būklės ir jos pavadinimas mane suintrigavo, perskaičiusi anotaciją supratau, kad knygos turinys taipogi bus įdomus bei vertas brangaus laiko.

Tomas FitzGerald kiekvieną penktadienio vakarą alyvine spalva nudažytame mikroautobuse išvažiuodavo iš Dublino į provincijos miestelį Ratdūną su septyniais nuolatiniais savaitgalio keleiviais. Kiekvienas jų turi po paslaptį ir priežastį kas savaitę „sukarti“ šį nemenką atstumą. Tarp jų – Nancy Morris, kurią dar žinome kaip Miss Mouse, dirbanti sekretore ligoninėje ir garsėjanti visame Ratdūno mieste dėl savo požiūrio į gyventojus. Taip pat susipažįstame su Dee Burke, labai gerbiamo daktaro dukra, kuri studijuoja teisę ir ketina būti advokate. Kodėl ji kiekvieną savaitę rodo tokį susidomėjimą Nancy važiuojant namo? Ir tai nėra todėl, kad jos sukasi vienoje aplinkoje. Taip pat yra vidutinio amžiaus Mikey Burns, kuris dirba banke ir pasakoja netinkamus anekdotus. Kodėl jis toks linksmas vaikinukas? Ir ar jis tikrai toks? Nepamirškime ir Judy Hickey. Ji yra šiek tiek vyresnė už Mikey, bet, atrodo, ant savo pečių laiko visą pasaulį. Kev Kennedy - tylioji persona. Niekada neprisirenka didelio bagažo, kurį temptųsi į Dubliną ar atgal. Rupert Green rengiasi stiligai ir mėgsta susirašinėti su Judy, bet kokia gi yra jo paslaptis? Jis yra dvidešimties ir turi vienerių metų sūnų, bet kodėl gi negrįžta savaitgaliais namo? Nors ir nesidžiaugia tuo, kad tenka palaikyti šitiems žmonėms kompaniją. Ir ką galima manyti apie Celią Ryan, kurios mama yra vieno populiaraus pub‘o savininkė, o ji tik iššvaisto visą pelną? Ir kas pats yra Tomas FitzGerald? Kodėl jis imasi šių žmonių vežiojimo pirmyn ir atgal? O svarbiausia - kodėl nudažė savo autobusiuką alyvine spalva?

Perskaičiuos pirmąjį knygos skyrių, kuriame buvo rašoma apie Nancy Morris, supratau tolesnę įvykių raidą. Kiekvienas skyrius yra skirtas atskiram veikėjui, keliaujančiam alyviniu autobusiuku, o paskutinysis - savininkui, Tomui FitzGerald.

Tai pasirodė unikalu ir įdomu, suteikia daug požiūrio kampų, nes veikėjas pasakoja iš savo pasaulėžiūros, tačiau visi jie užsimena kelis dalykus, pagal kuriuos skaitytojas gali puikiai viską įsivaizduoti ir tai verčia vis labiau gilintis į knygos turinį. Taip skaitant vienus veikėjus pamilsti, kitų pradedi nemėgti, bet supranti, kad net ir blogiausia nuomonė apie kelionę yra labai svarbi, kad suprastum, kas vyks toliau.

Knyga yra tik daugiau nei trijų šimtų penkiasdešimties puslapių ir, tiesą sakant, aš galėjau ją perskaityti vienu prisėdimu, bet norėjau įsiskaityti taip, kad žinočiau viską apie veikėjus ir ne kartą pradėdavau skaityti skyrių nuo pradžių. Turėčiau pabrėžti, kad buvau labai nusivylusi, kai pamačiau, jog knygos pabaiga atėjo daug anksčiau nei tikėjausi.

Kaip minėjau recenzijos pradžioje, aš seniai neskaičiau Maeve Binchy kūrybos, todėl pamiršau apie autorės rašymo stilių. Mano manymu, kūrinys „Alyvinis autobusiukas“ yra labai lengvai skaitoma knyga ir kartais pasijunti lyg pats būtum vežamas į tas puikias vietas Airijoje ir net gali įsivaizduoti, kaip viskas atrodo. Binchy neskiria daug laiko aprašant veikėjus ar aplinką, todėl, atrodo, kad viskas vyksta labai greitai, bet tai yra puiku trumpam romanui.

Asmeniškai man knyga labai patiko, tačiau gaila, jog ji trumpoka - norėjau, kad kelionės būtų ilgesnės, bet tai nereiškia, kad aš manau, jog autorė iškirpo daugumą įvykių. Jei knyga butų ilgesnė, noras skaityti galėjo susilpnėti, todėl turiu pripažinti, kad tai buvo labai gerai parinkta apimtis. Jei jums patinka knygos apie problemas, su kuriomis susiduria žmonės, gyvenantys kaimo vietovėse, bet dirbantys ar studijuojantys didžiuosiuose miestuose, tai ši knyga kaip tik jums.