Московская сага. Война и тюрьма

Šioje knygoje V. Aksionovo herojus užlieja ir tolyn plukdo karo įvykių banga. Turint omeny, kad apie karą parašyta daug kūrinių, galima teigti, kad romanistui pavyko išvengti nuvalkiotų ir žinomų epizodų, į viską pažvelgti savo herojų akimis, perprasti ir suvokti stalininio karo specifiką ir esmę, ir, tuo būdu, parašyti tikrovišką, gana skaudžiais vaizdais erzintį kūrinį. Tikroviškumo sampratą stiprina ne vien gyvenusių veikėjų vardai, bet ir pasirinkta struktūra – per knygą kas keliasdešimt puslapių pateikiami tarsi „lyriniai nukrypimai“ – tų metų trumpos laikraštinės svarbiausių įvykių apžvalginės santraukos.

Tebesitęsia Gradovo šeimos istorija, kurios „tėvai ir vaikai“ įsipina ne tik į frontinius įvykius, bet patenka į tolimo užnugario gulagus, persikelia per fronto linijas į užsienio valstybių teritorijas, pabuvoja J. Stalino ir L. Berijos kabinetuose, užsienio valstybių ambasadose, priešlėktuviniais aerostatais pasišiaušusioje Maskvoje.

Pati svarbiausia knygos „vinis“ – tai realistiškai nupiešti žmonių likimai. Apie juos ir per juos rašytojas atskleidžia karo metų Rusijos tikrovę – pabraido po fronto kruvinas duobes ir apkasus, pabuvoja bado išsekintuose Kolymos kalinių metalo rūdos kasyklose, karo išdraskytose ir pusbadžiu gyvenančiuose Maskvos miesto žmonių šeimose, pačiame Kremliuje, kurio veikėjus tarsi „atveda į protą“ pirmųjų mėnesių karo įvykiai ir jie drebėdami dėl savo kailio yra priversti paleisti nekaltus GULAgo kalinius – kariškius. Tačiau kai karininkai – kaliniai sėkmingai atrėmė vokiečių veržimąsi, vėl į pirmą planą iškyla kvailas Maskvos vadų despotiškumas, vėl imamasi persekioti nekaltus žmones, stiprinamas masinis teroras.

Knygoje V. Aksionovas labai puikiai, pasiremdamas tikrais istoriniais faktais parodo, kad stalininei sovietinei Sąjungai tiesa ir realybė buvo tarsi nieko nereiškiančios chimeros, o tūkstančių žmonių mirtys – kasdieniniai įprasti dalykai. Paties Stalino įsakymais nebuvo suteikta parama prieš vokiečius sukilusiems Varšuvos žmonėms, slapta nužudyta daug nelaisvėn pakliuvusių Lenkijos karininkų ir kitų užsieniečių, slepiama tiesa apie Prahos išvadavimą (generolo Vlasovo kariuomenė) ir t.t.

Prasidėjus karui chirurgas Borisas Gradovas tampa svarbiausiu vaistų tiekimo frontui koordinatoriumi. Jam suteikiamas generolo laipsnis. Jis pirmasis išgirsta, kad jo žentas, chirurgas Sava, nepasitraukė nuo operuojamo ligonio (operacija buvo neatidėliotina) ir dėl to, pavėlavęs bėgti, patenka į vokiečių nelaisvę. Vokiečių fronto karininkai, įvertinę rusų chirurgų pasiaukojimą, visą ligoninės personalą paleidžia eiti pas savuosius, o Savą, kaip gerą gydytoją, paima nelaisvėn ir galvoja panaudoti jį savo ligoninėse. Tačiau netrukus jis žūva nuo puolančių saviškių – užgriūva apšaudomas ligoninės pastatas, o sugrįžę jo gelbėti draugai beranda tik per stebuklą išlikusius jo akinius.

Kirilo Gradovo ir jo žmonos Sicilijos įsūnytas berniukas pirmom karo dienom patenka vokiečių nelaisvėn, yra aršiai nusiteikęs prieš kagėbistus (prisimena kaip žuvo jo tėvai) ir savanoriu pereina į pasipriešinimo bolševikams kariuomenę, kuri veikia vokiečių užimtoj teritorijoje ir jai vadovauja generolas Vlasovas. Paskui jis, nušovęs vokiečių esesininką (nepernešė nekaltų žydų šaudymo egzekucijos), pabėga ir vėl pakliuvęs į kagėbistų nagus, patiria visus tardymo „malonumus“ ir su šimtais kitų grįžusių iš vokiečių nelaisvės rusų kareivių yra statomas ant daubos krašto, kur šaudomi tėvynės „išdavikai“. Jam tenka išgirsti tėvynainių žodžius: „Nesiterliokit, iki ryto laiko liko nedaug, o sušaudyti šiąnakt reikės dar ne vieną šimtą...“ Įkaista bekalendami kagėbistų kulkosvaidžiai, atsakingieji vadai darbuojasi ir su pistoletais – šaudo tuos, kurie krenta ant kelių ir prašo pasigailėti, nenori eiti prie daubos krašto.

Kirilas Gradovas ir jo žmona Sicilija – du dogmatikai marksistai. Jų pažiūrų negali pakeisti net praktiškieji socializmo „kūdikiai“ – Kolymos lagerių barakai, nuožmios tardymo kameros, žmonių sužvėrėjimas, badas ir žudymai. Tiesa, Kirilas, Kolymos lagery lietuvio Stasio mokomas, tarsi priartėjo prie katalikiškos maldos ir katalikiškosios dorovės, bet jo žmona žydelkaitė, kuri skurdžiai gyvena Maskvoje, yra tokia „gili“ marksizmo teoretikė ir tų idėjų gynėja, kad įsigilinusi į stalininius raštus nebemato nieko aplinkui, pamiršta net nusimaudyti ir kai bibliotekoje šalia jos kas atsisėda, nuo sklindančio nemalonaus kvapo turi užsispausti nosį. Galvodamas apie šiuos besmegenius partijos herojus, savęs klausiau, o ar Lietuvoje tokių bukų marksistų nebuvo, ar nebeliko dabar? Ar ne iš tų Burokevičius ir kiti prisidėję prie sovietinio perversmo ir kalėję už Lietuvos nepriklausomybės išdavimą?

Nikitos ir Veronikos Gradovų šeimą stalininiai lageriai visiškai sunaikino. Nors jie abu nekalti, bet buvo nuteisti ir kalinami. Grįžę po reabilitavimo jie nebegalėjo gyventi vienoje šeimoje, nes jis, žinodamas kokias baisybes lagery turi patirti moterys, nebepakėlė bendro gyvenimo su buvusia žmona. Nikita užsitarnavo maršalo karinį laipsnį, buvo sąžiningas ir jam po karo vėl grėsė kalėjimas. Jis nei moraliai, nei fiziškai negalėjo pakelti Stalino ir jo CK narių – pataikūnų lankstymosi ir šliaužiojimo. Prieš pat karo pabaigą, susikirtęs su savo fronto ypatingojo skyriaus generolu Stroila, žūsta nuo nepilnamečių Hitlerio berniukų rankų. Žmona Veronika užverbuojama į slaptąją žvalgybą ir ruošiasi išvykti į JAV.

Knygoje daug klasikinio pobūdžio scenų, kuriose vaizduojama karo vadų panieka Kaganovičiui, Berijai, Molotovui, Vorošilovui (26 – 29 p.); visą devintą skyrių priskirčiau šedevrinio stiliaus kūrybai. Čia taip subtiliai ir kraupiai atskleisti tėvo Boriso Gradovo jausmai, kuris savo dukrai Ninai nori papasakoti apie jos vyro Savos žūtį. Po to su pilna širdimi tragiško liūdesio dukra eina į redakciją, kur ją draugės sveikina su didele kūrybine pergale ir stebisi kodėl ji nelinksma ir nesijuokia. Pagaliau per radiją skamba jos sukurtos dainos žodžiai, o jai iš akių byra skausmo ašaros...

Ir dar viena scenelė, kurioje subtiliai išryškėja dviejų iš stalininių lagerių grįžusių žmonių vidaus pasauliai: „Ilgesys ir skausmas sudegino juos visiškai. Niekada daugiau negrįš tai, kas buvo tarp jų visą gyvenimą, tai, kas buvo skaidriausia, audringiausia, švelniausia, visi tie juokingiausi vaikiški niurnėjimai, visi tie aistros ir meilumo sūkuriai; viskas praėjo, liko tik prostitucija. Ne tik joje, bet ir manyje, ištisinė prostitucija, pagalvojo jis. Ne tik manyje, bet ir jame ištisinė prostitucija, pagalvojo ji.“ (75 p.)

Pažymėčiau V. Aksionovo, kaip tikro romanisto ypatybę – visi herojai bemaž iki smulkmenų išbaigti, įvykiai vystomi iki logiškos pabaigos, įdomiai į praeities faktus pažvelgiama knygos herojų akimis ir prisiminimais atskleidžiama tai, ko dar „trūksta“ iki visiškai užbaigto vaizdo.