„Išnaikinimo užmarštis taip pat yra išnaikinimas, nes šitaip išnaikinama atmintis, istorija, visuomenė...“
(J. Baudrillard)
Minint Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos įkūrimo 10-ąsias metines, 1937m. Kaune , pasirodė prisiminimų rinkinys, kurio sudarytojas buvo atsargos majoras Petras Ruseckas. Prisiminimų rinkinį sudarė du tomai. „Savanorių žygiai“ – Nepriklausomybės karų atsiminimai, kaip jis buvo sudarytojų pavadintas. Pakartotinai išleistas 1991m. Leidinyje gausu įvairios medžiagos įdomios ne tik karybos istorija besidominčiam istorikui, bet ir plačiajai visuomenei neabejingai savo šalies praeičiai.
Sudarytojas užsimena apie padarytas korekcijas prisiminimų autorių darbuose. Aišku tai gali būti susiję su savanorių išsilavinimo problemomis, nors ne paskutinę vietą galėjo užimti ir smetoninio rėžimo cenzorių reikalavimai. Nors visumoje autorių kalba ir mintys nėra labai pakeistos , kadangi knygoje gausu kariškų vaizdelių vertų satyriko ir nuotykių romano rašytojo dėmesio.
Tačiau darbo tikslas yra ne prisiminimų autentiškumo ar įvykių tikslumo nustatymas, mus domina žydo kaip tokio įvaizdis Lietuvos savanorių prisiminimuose, kadangi leidinys pasirodė tuo metu kai ir Lietuvoje kilo antisemitizmo banga, ne tik Vokietijoje ar kituose kraštuose. Tuo metu žydai buvo užpuldinėjami ne tik universitete, bet užfiksuota ir fizinio smurto atvejų kaip antai 1934m. rugpjūčio 16-22 d. Šiauliuose, Kuršėnuose, Kelmėje, Kaune[1]. Nekalbant apie užsipuolimus spaudoje.
Gal būt prieš pradedant nagrinėti temą reikia priminti tik tiek, kad į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę stojo daugiau kaip 2000 žydų (1918-1923 m. tarnavo daugiau kaip 3000 ). Tarp jų buvo ir grupė karininkų ir jau patyrimą turėjusių karo gydytojų[2]. Aišku, kad dalis jų žuvo , buvo apdovanota Lietuvos valstybės apdovanojimais.
Vienas iš Lietuvos kariuomenės vadų, generolas Silvestras Žukauskas pažymėjo, kad žydai sąžiningai kovojo dėl Lietuvos laisvės ir ant Tėvynės aukuro sudėjo savo aukas[3].
Istorikas A. Eidintas taip pat pažymi, kad „žydai savanoriai kariavo nepriklausomybės karuose“ [4].
Istorikas Solomonas Atamukas mini, kad 1935 m. Kaune buvo išleistas žydų savanorių prisiminimų rinkinys „Skydas“[5] , todėl gal būt dėl to į P. Rusecko rinkinį buvo patalpinti tik vieno žydo savanorio Iciko Mejerio Šneiderio iš Nemakščių prisiminimai.
Taigi kokį žydą(-us) mato eiliniai ir neeiliniai savanoriai, savo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais?
Visų pirma iškyla visiškai neigiamas žydo civilio asmuo, autorių kalba netaisyta:
„...1919 m. sausio 7 d. iš Panevėžio rytą išvyko paskutinis vokiečių ešalonas, o apie 12 val. jau pasirodė atskiri būreliai vietinių bolševikų ir jaunų žydų, ir šiaip miesto valkatų ...“[7].
„...Man buvo įsakyta paimti vieną Alytaus žydelį į pastotę. Žydelis ilgai atsikalbinėjo, pagaliau sutiko, tik paprašė palaukti, kokią valandą, kol jis susiruoš. Aš sutikau ir išėjau. Grįžęs radau pas žydelį tris ginkluotus vokiečius, kurie grasindami man revolveriais norėjo mane nuginkluoti...“ [8].
„...Priešui pabėgus, vokiečiai nerūpestingai ėmė slankioti po miestelį. Vienas žydelis pamatęs, kad jų (vokiečių, kurie padėjo lietuviams – J.K.) yra vos aštuoni, užsėdo ant arklio ir ėmė vytis bėgančius raudonarmiečius...“ [9].
„...Kartą sugavom partiją kontrabandininkų...Žydus paleidom, bet prekes konfiskavom...“[10].
Kaip matome kokiame kontekste yra pavaizduojamas žydas: kai kiti kariauja jis nenori rizikuoti savo gyvybe ir neteikia kariuomenei pagalbos savo vežimu, ir dar nusamdo vokiečių karius, kad šie jį apgintų. Arba žydas įspėja raudonarmiečius , arba visa „partija“ žydų kontrabandininkų. Tuo tarpu susidūrus su lietuvių priešiškumu arba atviru pasipriešinimu, taip ir pažymima „vietiniai gyventojai“.
Galima išskirti antrą grupę prisiminimuose, kur autoriai kalba apie santykius su priešais ir tiesiogiai pasakoja apie žydą bolševikų pagalbininką, o tarkim kitokio amplua nerandama:
„...Bolševikų tarpe buvo vienas komisaras žydelis, kurį pakely kareiviai nežinia kur nudėjo...“[11].
„...Prieš išėjimą 7 kuopa pagavo keturis bolševikų šnipus. Juos atvarė į Salaką ir čia, prie Luodžiaus ežero, dar ir man pačiam matant, buvo sušaudyti. Rodos, du iš jų buvo rusai ir du žydai. Vienas žydelis buvo iš Salako miestelio. Po sušaudymo Salako žydų tarpe tris dienas kiekvieno žydo namuose buvo girdėti baisus klyksmas...“[12].
„...Tuojau mūsų kareiviai su vokiečiais nuvyko ir suėmė du bolševikus. Vienas iš jų rusas, kitas žydas.
–Mūsų yra viena kuopa su trimis kulkosvaidžiais ir 2 lengvomis patrankomis,- greitai viską išpasakojo rusas.
–Mes turime dešimt kulkosvaidžių ir 14 patrankų,- ėmė visaip išsisukinėti žydas.
Iš visko buvo matyti, kad jis meluoja...“[13].
„...Apie 11 valandą mūsų kareiviai pagavo bolševikų šnipą, kurį atvarė į mūsų bataliono štabą. Buvo tai didelio ūgio, kumpa nosimi žydas...Po pusvalandžio keturi kareiviai nuvedė šnipą prie krūmų ir sušaudė...“[14].
Iš pacituotų prisiminimų ištraukų, trys atvejai iš keturių karo belaisviai žydai yra tiesiog greitai sušaudomi, pirmu atveju kareiviai tai padaro savavališkai pakelyje kažkur nužudo ir tiek. Sušaudymo scenos yra palikusios gilų įspūdį, nes smulkiai prisimenama po tiek metų.
Beje autoriai rašantys apie kovas su bolševikais palankiau prisimena kontaktus su bolševikais negu su žydais, antai vienas savanoris dėkoja Dievui kad jį iš eilinių raudonarmiečių rankų išgelbėjo bolševikų komisaras, su ironija pasakojami labai lengvi pabėgimai iš nelaisvės, neįtikėtinai lengvos pergalės, priešų bailumas.
Vienintelio atsargos viršilos Igno Taruškos pasakojime yra teigiamai užsimenama apie žydą. Skyrelis vadinasi : „Mus gelbsti geraširdė žydė “[15].
Pakliuvus į bolševikų nelaisvę Šėtoje, jie buvę nuvesti į smuklę:
„...Smuklės savininkė, žydė, atnešė mums gerą gabalą duonos ir padalino. Paskui ji paprašė bolševikų, kad leistų aptvarstyti sužeistuosius. Leido. Žydė pašaukė felčerį, o šis tinkamai aptvarstė mūsų žaizdas.
Atsidėkoję žydei už nuoširdumą, bolševikų raginami, išvykome...“[16].
Iciko Mejerio Šneiderio prisiminimuose, pavadintuose: „Tarnavau savo tėvynei Lietuvai“ iškyla keletas epizodų, atkreipiančių į save dėmesį.
„Kariuomenėn įstojau niekieno neraginamas, tik savo noru“- rašo autorius, užsimindamas, kad tam prieštaravo jo tėvas, pats ką tik sugrįžęs iš karo, o tuo tarpu pažįstamas ūkininkas, kurio jau du sūnūs išėję į savanorius jo apsisprendimui pritaria[17].
Kitas momentas savanoris žydas už savo pinigus nusiperka sau iš vokiečių ir šautuvą ir aprangą, ir tik tada, anot jo jis pasijaučia tikru kareiviu, pasiryžusiu ginti savo gimtąjį kraštą – Lietuvą[18].
Trečias momentas – tai Skirsnemunės žydų reiškiama užuojauta jam, dėl tarnybos negalinčiam švęsti „žydų Palapinių šventės“ ir turinčiam vargti[19].
Beje, jis savo prisiminimuose pamini ir žuvusius du žydus, Lietuvos kariuomenės karius – Joelį Višnieckį iš Kalvarijos ir Nišoną Mackebučkį iš Vilkaviškio[20].
Prisiminimai baigiami taip: „Grįžęs į namus, ėmiausi savo kasdieninio darbo, nesigailėdamas savo žygių. Visuomet pasiryžęs stoti į kovą, kai tėvynė to iš manęs pareikalaus. Esu apdovanotas savanorių ir dešimtmečio sukaktuvių medaliais. Nuo 1929 m. esu šaulys ir VVS (Vilniui vaduoti sąjungos- J.K.) narys“[21].
Lyginant I.M. Šneiderio prisiminimus su lietuvių prisiminimais, nėra jokio skirtumo tarp motyvacijos, eiti savanoriu kautis už Lietuvą, pasiryžimo ir pasiaukojimo. Gal būt skirtumas yra tas, kad čia prisiminimai yra labiau užbaigti, nes dauguma lietuvių prisiminimus baigia tarnyba, o šiuo atveju yra parašyta ką buvęs savanoris veikia dabar ką jis galvoja apie savo anuometinę veiklą. Lietuvių gi darbai yra baigiami patriotiniais lozungais, gal tai ir recenzentų prierašas, o gal ir pačių savanorių intencija.
Palyginus pasakojimuose kitas tautas – tai ko gero lenkas iškyla kaip didžiausias ir klastingiausias priešas, kuriam žinoma nesigailima ir bailumo epitetų, nes koks gi didžiausias kariui pažeminimas yra jeigu ne bailumo etiketė. Neigiamai vaizduojami ir lenkai civiliai gyventojai ypač kur jie sudaro daugumą gyventojų.
Rusas iškyla prisiminimuose tik kaip bolševikas, civilis beveik neegzistuoja.
Lietuviai be abejo vaizduojami teigiamai nes tai atspindi ano meto politines aspiracijas ir ryžtą turėti savo valstybingumą.
Socialiniai sluoksniai nėra išskiriami, bet vyrauja neigiamos tendencijos dėl dvarininkų kaip potencialių valstybingumo priešų, ir orientuotų į Lenkiją. Tiesa vienoje vietoje kalbama, kad grandiniais karininkai paskyrė savanorius pagal aprangą, tai yra kas geriau apsirengęs tas ir vadovaus[22].
Įdomi ir kunigo figūra. Prisiminimuose kunigas rašo rekomendacijas savanoriams, nes yra pripažįstamas kaip valdžios atributas. Įdomiausia, kad jį kaip valdžios atstovą pripažįsta ir bolševikai, kurie kažkokiame miestelyje antspauduoja savo įsakymus klebono antspaudu, nes savo neturi. Kunigas kartais tampa tarpininku tarp kovojančių pusių, taip pat maitina savanorius suteikia jiems nakvynę, žodžiu tai tvirtai apsisprendęs už nepriklausomybę stovintis socialinis sluoksnis.
Išvados
P. Rusecko prisiminimų rinktinė „Savanorių žygiai“ atidavė duoklę to meto vyravusioms visuomeninėms ir politinės nuotaikoms. Dauguma prisiminimų parašyta ketvirto dešimtmečio antroje pusėje – tai ir požiūris į žydą iš esmės yra neigiamas.
Tautybė minima niekinančiai, mažybiškai „žydelis“. Bolševikai raudonarmiečiai išskiriami pagal tautybes išryškinant rusą ir žydą.
Civilius žydas prisiminimus rašiusiam atmintyje iškyla kaip kontrabandininkas, suktas žmogelis kuris geriau parsiduos vokiečiui negu padės Lietuvos kariuomenei, arba tiesiogiai paremiantis bolševikus.
Žydų tautybės kario ar žvalgo kariaujančio bolševikų pusėje ir paimto į nelaisvę egzekucija giliai įsirėžusi į atmintį ir pasakojama smulkiai kaip vienas iš svarbesniųjų karo įvykių. Neapykanta išreiškiama tapatinant jaunus žydus su Panevėžio miesto „šiaip valkatom“, komisaras „žydelis“ kareivių savavališkai yra „nudedamas“.
Galima daryti bendrą išvadą, kad knyga, pasirodžiusi Lietuvoje kylant antisemitizmo bangai, nepagerino žydo įvaizdžio lietuvio akyse, o greičiau atvirkščiai. Vėliau, po trejų metų 1940- aisiais birželyje, kai kurių žydų entuziastingas okupantų sutikimas, nebuvo nepastebėtas dešiniųjų nacionalistų, kurie galėjo toliau tapatinti žydą su bolševiku.
Vieno žydų tautybės savanorio prisiminimai, kad ir kaip patriotiškai parašyti, negalėjo atsverti kylančio diskurso, kuris nebuvo palankus žydų tautinei mažumai Lietuvos valstybėje.
[1]. Atamukas S. Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX amžiaus pabaigos. V., 2001 m. P. 144
[2]. Ten pat. P.124
[3]. Ten pat.
[4]. Eidintas A. Žydai, lietuviai ir holokaustas. V., 2001. P. 59
[5]. Atamukas S. Min. veik. P.124
[6]. Savanorių žygiai. T.1. V., 1991. P.172
[7]. Ten pat. P.85-86
[8]. Ten pat. P. 121
[9]. Ten pat. P. 149
[10]. Ten pat. P.134
[11]. Ten pat. P. 100
[12]. Ten pat. P. 197
[13]. Ten pat. T.2. P. 256
[14]. Ten pat. P. 257-258
[15]. Ten pat. P. 273
[16]. Ten pat.
[17]. Ten pat. T.1. P. 168
[18]. Ten pat.
[19]. Ten pat. P. 170
[20]. Ten pat. P. 170
[21]. Ten pat.
[22]. Ten pat. P. 116
