Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Žydinčius lubinus skaitant

2003-04-14
Paklaustas apie "Šiaurės Atėnuose" spausdinamas esė, Sigitas Geda atsako: "Esu šiek tiek provokatorius. Aš tiesiog prašausi oponento. Esu blogo kraujo gavęs. Tai yra klišės griovimas, kai kalbu apie kitus poetus. Visada reikia spausdinti replikas". Kitas pasiaiškinimas, pradedantis šiame tekste vienpusiškai preparuojamą esė rinkinį "Žydintys lubinai piliakalnių fone"(V.,1999) atrodo, skirtas būtent tiems, kurie Gedos pavardę sieja vien su poezija: "Esu daug rimavęs, kartais norisi pabėgti iš "eilėraščių ganyklos". Nejučia siūlosi kalambūras: ganyklos - gamyklos (kas, beje, Gedai kartas nuo karto vis prikaišiojama subjektyvesnių kritikų), tad esė galbūt ir griebiamasi tam, kad ganyklų avelės nevirstų mechanizuotu, serijiniu būdu gamykloje štampuojamais sintetiniais kaileliais? Dienoraščio žanras suteikia galimybę sutiktus žmones, jų kalbas, įvairius savo ir kitų svarstymus taip ir užrašyti. Vieną gyvenimo dieną ar savaitę eilėraštyje gali / privalėtum koncentruoti į vieną eilutę, vieną metaforą, šia esė - dienoraščių atveju - rašai kaip yra, kas lieka, kai praėjusios dienos vaizdas nuaudžiamas, perleidus ją per sutiktų žmonių, perskaitytos literatūros, galbūt - oro kaitos, savijautos ir t.t. tinklą. (Nagrinėjamo kūrinio laisvumas norom nenorom užkrečia skaitantįjį). Tad eilėraštis - dažniausiai vieno impulso koncentratas. Esė - dienos, kurioje atsispindi viso tave supančio pasaulio aidų koncentratas. Esė privalumai prieš poeziją, tai galimybė išsakyti tai, kas to tavyje prašyte prašosi. Užrašyti net tai, kas, tavo manymu, pravers kitiems ( pvz., ŽLPF cituojami išrašai iš knygų, detalūs konferencijų atpasakojimai). Dienoraštis? Vadinasi, galima pamokslauti, moralizuoti jaunimą arba net visą tautą. Galima kartotis, klysti, puikuotis, muštis į krūtinę arba siūlyti tai daryti kitiems. (Eilėraštis tam būtų per siauras, reikalautų tam tikro kodavimo, tirštumo, įtampos). Šios išvardintos galimybės, esė privalumai rašančiojo saviraiškos atžvilgiu "išskaityti" iš ŽLPF, knygos, kurioje pasakojimai kartais taip ima painiotis ir kartotis, kad tie trijų vasarų dienoraščiai ima ir supanašėja. Galbūt rašymo gausos priežastį, tą gąsdinančiai produktyvią plunksną (pavojingai artėjančią prie prastėjančios kokybės nei pirmieji "dienoraščių" puslapiai), rašymo būtinybę beveik nesiilsint (kiek vargina, pavyzdžiui, kai kurių tekstui netrukdančių, bet ir nieko jam nesuteikiančių smulkmenų gausa), šiek tiek paaiškintų toks gana netikėtas autoriaus prisipažinimas: "Narkotikai. Vadinamoji pasitenkinimo sritis smegenyse. Arba pasitenkinimo takas... narkotikai veikia tiesiai į jį. Alkoholis, seksualiniai malonumai, rūkymas - per tarpines sritis. Po narkotikų kiti malonumai yra neverti. Man pačiam įdomu, kad poezija ir kiti menai irgi veikia tiesiai į tą sritį." Ar nustato kas ribą, kur rašymas virsta vien malonumo poreikių tenkinimu? Ši knyga parašyta dabar vis populiarėjančio dienoraščio stiliumi. Kaip teigia Philippe`as Lejeune`as, dienoraštį išskirtiniu dalyku daro vienintelis tik jam būdingas bruožas - datavimas: "chronologinė tvarka galėtų būti pavadinta jo gimtąja nuodėme, kaip ir mūsų". Dienoraštis tarsi suteikia galimybę , kurią labai taikliai suformuluoja Michelis Leiris - galimybę rašyti taip, kad rašymo nenutrauktų mirtis: "parašyti knygą, kuri nebūtų nei dienoraštis, nei visiškai suformuotas darbas; nei autobiografija, nei vaizduotės vaisius; nei poezija, nei proza, bet visa tai kartu. Knyga, kuri vis tiek sudarytų autonomišką visumą, kad ir kada ją nutrauktų (mirtis, savaime suprantama)". Pats S. Geda, tarsi teisindamas smulkmenomis nubertą savo tekstą, teigia: "Visos smulkmenos yra reikšmingos. Mūsų amžius yra reikšmingas ir išliks per smulkmenas (smulkmenom padedant). Kai užrašai, tada išsivaduoji". Kitoje teksto vietoje atsiveria kiek kitoks rašymo poreikio apibrėžimas, koncentruojantis į beveik įgimtas, nuo autoriaus kone nepriklausančias reikmes: "Mažas pasiguodimas: aš esu kempinė. Man reikia prisitraukti vandens<...>Iš beržų šitaip teka sula. Iš manęs taip išsisunkia žodžiai". Pats autorius, nors ir daug kalbantis apie rašymą ir rašymus apskritai, bent jau šio teksto krypties įvardinti nesiryžta (nesiteikia?), o į tokius ir panašius klausimus atsakinėja gana irzliai: "Kažkas klausė manęs, koks čia žanras. Jokio žanro! Pasikarkite su savo žanrais! Žarnos, pasakytų poetas".

Tokie atviri pasisakymai, ypač kai kalbama apie kolegas rašytojus, užverda (gana sprangią pastariesiems) košę. Istorijos, dažnai virstančios anekdotinėmis situacijomis, arba pasakojamos kaip lietuviškosios bohemos nuotykiai (kartais nelabai pagrįstų legendų pavidalu), aštresniais atvejai bandomos dangstyti tokiais šydais, kaip "vienas rašytojas", arba "vienas žymus kolega", arba vietoj pavardės pateikiami inicialai, kuriuos norint labai lengva atsekti. (Inicialai vietoj pavardžių, beje, pastaruoju metu mėgstami daugumos Lietuvos eseistų). Pavyzdžiui, pasakodamas, kaip jis moka gaudyt vėžius, S. Geda vien tik inicialais pažymi Leonardą Gutauską: "L. G. aprašė mane juos gaudantį"; Juozą Aputį: "J. A. sakydavo, kad gerą novelę parašyti - tai beveik tas pat kaip smuiku sugroti". Kas žinomiausias Lietuvoje novelės virtuozas? Juozas Aputis - tikriausiai "literatūriškai praprususiam" skaitytojui skiriamos tokios inicialais pripėduotos eilutės, tokie inicialų "dešifravimai" skaitytojui teikia nemažai atradimo džiaugsmo... dar keletas pavyzdžių: "V. B. sako, kad paukštelių čiulbėjimu pataria gydytis ir senoji Indijos joga" (Vytautas Bložė, - iššifruoja skaitytojas, jei nors kartą šį poetą kalbant buvo girdėjęs). Tiesa, po kelių puslapių lyg ir atiduodama "savotiška duoklė": "K. Platelis <...>bus grąžinęs į lietuvių poeziją proto bei mąstymo jėgą bei apimtį<...>Jo sakinys elastingas, įelektrintas dalelytėmis, sklindančiomis iš Platono ir Akviniečio"- ir taip toliau, probėgšmais dar pagiriamas A. Marčėnas, ir tai bene vienintelis puslapis šioje knygoje, kur apie kolegas lietuvius, nesvarbu, gyvus ar jau mirusius, atsiliepiama gerai. Netgi ne puslapis, o tik dvylika eilučių. Tiek kalbant apie jų kūrybą, tiek išviešinant dar ne visiems žinomus, intriguojančius biografijų faktus. Pavyzdžiui, apie Ciūriche išėjusią Europos avangardinės poezijos antologiją (1910-1930 laikotarpis): "T. Tilvytis, beje, čia tikras nesusipratimas<...>Jo "Usnynė", Maskvoje gavusi Stalino premiją, sugadino kokių penkių generacijų skonį Lietuvoje." Beveik su pasimėgavimu - apie A. Nykos-Niliūno poeziją: "Jo kalba - kaip medis, kuriam kažkas išlupo šerdį. Švilpynė, bet neišleidžianti garso. Fleita, bet įskilusi. Ypač negyva kalba jo vertimuose". Kliūva daugeliui, tik jaunesniems tai pasakoma tiesiai, pavyzdžiui, K. Navakui: "Jaunas ir supratingas Kęstutis N. <...> Gerai, kad dar gimsta, užauga, gadina popierių vienas kitas poetas. Kiti gadina kitaip". Kalbant apie popieriaus gadinimą: "Didysis rašytojų nusikaltimas: rašyti netobulus kūrinius ant tobulo medžio kūno! Šiltas popierius dar turi medžio dvasią. Ją netrukus nužudys - laikraščiai, knygos, ir tu, ir aš, eiliakalėli!" - atrodytų, lyg ir saviironija, bene pirmą kartą, tačiau ir čia apsidraudžiama, pavartojant antrojo asmens formą - eiliakalėli... Kalbant itin griežtai, neminimos pavardės, tačiau anoks čia vargas susigaudyti, kai sakoma "Maestro iš Panevėžio su savo "Monologais"?: "Geriau būtų nekompromituoti seno žmogaus, nefilmuoti ir neplatinti intelektinių kliedesių. Žmogui šiaušiasi plaukai nuo tos šiurpios maišalynės. Esam snobų ir diletantų šalis". Poeto Renė Kalandijos žodžiai, jo grakšti išpažintis: "Kai rašau eilėraštį, tai, regis, vyno butelis lekia ir dūžta į sieną. Taip aš dūžtu su kiekvienu eilėraščiu" - pateikiama kaip priekaištas lietuviams: "Ar daug tokių poetų Lietuvoj? Ne, pas mus rašoma iš inercijos. Niekas nedūžta" arba dar stipriau "uždrožiama" stebint keistokai besielgiantį švedų keltininką: "Lietuvoj po karo buvę labai daug tokių panašių kvaišelių. Dievažin, kur jie prapuolė? Visi rašo eilėraščius?!" Cituodamas Bernardą Brazdžionį, jo žodžius apie Salomėją Nėrį, ("tokia gimsta kartą per šimtą metų"), poetas lengva ranka šį įvertinimą nubraukia: "Gimsta? Tai tegul ir miršta.<...>Kuriam galui". Dar pridedama istorija apie jos amžinai girtą sugyventinį Pemzoje...( nors įdomu stebėti, kaip vienu sakiniu virtuoziškai suliejami trijų poetų likimai, viena vertus, prasilenkę laike, tačiau susikirtę viename taške - viešbutyje netoli Kremliaus: ten būdamas S. Geda galvoja apie ten kurį laiką gyvenusią Salomėją Nėrį, tame pat viešbutyje, pro kurio langą iškrito, ar buvo išmestas garsus baltarusų poetas Janka Kupala). Nors pats Geda nekaip atsiliepia apie kritikus Lietuvoj: "mėgsta nustatinėti, kas yra geriausias ir didžiausias (poetas),<...>tačiau tai ne tik anchronizmas, bet ir idiotizmas", jau kitame puslapyje pats atlieka ironiško vertintojo darbą, nustatinėjant didžiuosius: "Širvys tikrai buvo geras poetas iš prigimties, bet jį sugadino ir karas, ir pokaris.<...>Po to atėjo "ramesni" - prisitaikymo laikai. Lietuviai pasirinko Justiną" - Marcinkevičių, - kiekvienas lietuvis mintyse pridurs šią pavardę, tačiau tokios pagyros ir...nuvainikuoja: "(geras, tylus, prisitaikęs, santūrus žmogus). Negeria, nekalba, ko nereikia, neišsišoka". Toliau imamasi vardinti kolegų "nuodėmes": "Valdas K. beveik įtikino publiką, kad alkoholis poetui brangiau nei tėvas su motina! Ir iš veido jau ima priminti Nekrasovą, apie kurį esu skaitęs, jog pagiriomis siųsdavęs savo žmoną į gatvę uždirbti stikliukui." Nors daug vėliau ir svarstoma svaiginimosi tema, pradedant Ch. Baudelairo ir E. Poe gyvenimo faktais, bei viską apibendrinamas teiginiu: "Blaivių ir gerų poetų išvis gal nėra pasauly buvę. Kas nors pertars - Maironis, bet aš perklausiu: o ko gi jis grūsdavosi net į Monte Carlo? Buvo didelis kortuotojas. Lietuvos himno autorius, regis, piknaudžiaudavo morfijum ".

A. J. Greimas, kalbėdamas apie rašytojo etiką, teigė: "Rašytojas atsakingas už tai, ką rašo, ką nutyli, kad tyli." Norėtųsi čia pažymėti atvejį, kai į tokias ne visada malonias istorijas reaguojant, pasakojimų personažams jos netgi pasitarnauja kaip atskiras naujo romano skyrius. Cituoti reiktų ištisus abu tekstus - Sigito Gedos "kaltinimą" "Žydinčiuose lubinuose", bei a.a. Jurgio Kunčino "pasiaiškinimą" romane "Kasdien į karą", tačiau net petitu šias dvi vienos istorijos versijas pateikus, jos užimtų pernelyg daug vietos, nors tai yra puikus dviejų rašytojų polemikos, vykstančios netgi ne kultūrinio savaitraščio puslapiuose, bet dviejose atskirose, netgi skirtingų žanrų, knygose. Abudu autoriai apsiriboja jau minėtais "šifrais" - "vienas rašytojas" - tai S. Gedos gana neutralus J. Kunčino apibūdinimas, bei kiek aštresnis nukentėjusiojo, besiteisinančiojo, žodis: "klastinguose savo užrašuose vaizdingai aprašė garsus poetas<...> Kaip neteisingai aš ten pavaizduotas!" Kai prieinama prie tokių, abiems pusėms palankiais virstančių sprendimų, galima sutikti ir su anksčiau minėto A. J. Greimo citatos tęsiniu: "Nėra jokių privilegijuotų estetinių objektų, nėra poetiškų ir nepoetiškų siužetų ir žodžių. Yra tik globalinis žmogus ir visapusiškas jo gyvenimas". Tačiau galima tik spėlioti, kiek buvusių S.Gedos draugų, kažkada išsipasakojusių savo istorijas, dar ir iki šiol su juo nesisveikina? (Beje, tik vienoje vietoje, pradėdamas pasakoti istorijas apie gana nusilinksminusius rašytojus, skinančius skvereliuose gėles (su visom žemėm jas ir dovanojančius, apdrabstydami užsimiegojusias, namuose likusias savo moteris) - tik šioje vienoje vietoje S. Geda, pradėdamas, lyg ir atsiprašo: "Teatleidžia man kolegos", tačiau ar ne per menkas toks, vienažodis, atsiprašymas visam būriui?


Pranas Šakarnis
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą