Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Žmogaus koncepcija šiandieninėje lietuvių literatūroje

2007-03-08
Vasario 12 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrius surengė kasmetinį praėjusių metų knygų aptarimą. Šį sykį pokalbio spiritus movens (anot A. Kalėdos) buvo V. Gasiliūnas, pasiūlęs diskusijai temą „Koks žmogus ir kaip kuriamas dabarties literatūroje?“. Temos formuluotė sulaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, A. Jurgutienei tema pasirodė kiek marksistiška. Jau pokalbio pradžioje V. Gasiliūnas bandė apginti formuluotę, siūlydamas išlygą, kad personažą literatūroje galima vadinti žmogumi. Pasak A. Jurgutienės, esminis klausimas– ką pasakotojas daro su žmogumi; pasakotojas ieško naujų buvimo teksto audinyje galimybių, naujų formų. Kokios jos?

Šių metų instituto renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko naujovė ta, kad knygų išleidimo data fiksuojama ne pagal metriką, bet pagal Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos įrašus. Apie šią naujovę užsiminė V. Gasiliūnas, kuris savo įžanginėje kalboje pristatė esmines praėjusių metų lietuvių literatūros, o sykiu– knygų leidybos tendencijas. Žmogus mūsų visuomenėje suvokiamas tik kaip pridėtinės vertės gaminimo mašina. Ar darbdaviams reikalingi žmonės, kuriems rūpi egzistencijos prasmė? Mūsų dabartis panaši į vakuumą, kuriame spengia tyla. Dingsta takoskyra tarp literatūros ir gyvenimo. Rimčiausią grėsmę literatūrai kelia žurnalistikos pariby esantis rašymas. Dažnai literatūros kokybę lemia tai, ar ji perkama.

Doktorantas Nerijus Brazauskas pranešime „Kodėl žmonės rašo?“, remdamasis Sartre’u, pamėgino aptarti debiutinius 2006 metų romanus. Pagal romanistų santykį su skaitytoju išskirtos keturios grupės. Pirmajai grupei– knygoms, ignoruojančioms skaitytoją, priskirtas Jolitos Seredaitės „Auksinis berniukas“, Audronės Vaitkutės autobiografinių atsiminimų knyga „Septintojo Aš ieškotojos užrašai“, Adelės Motiejaitienės „Šlavantų mokytoja“ ir kiti. Antrajai grupei– knygoms, prisitaikančioms prie numanomo skaitytojo,– priskirti Lauros Sintijos Černiauskaitės, Loretos Anilionytės, Lino Deimantavičiaus, Rimanto Vanago, Justinos Stravinskytės, Romualdo Drakšo romanai. Pasak N. Brazausko, Černiauskaitė neatsispyrė pagundai savo kūrinį pavadinti romanu. „Kvėpavimas į marmurą“ neprilygsta apysakoms, novelėms: metaforiška kalba nepadėjo atskleisti skaudžios gyvenimo realybės, autorė užsižaidė dostojevskiška tematika ir modernistinės poetikos galimybių bandymais, ji pernelyg greitai „sąžiningai atbeldė kompiuteriu“ našlaičio istoriją. Trečiajai grupei– knygoms, provokuojančioms skaitytoją,– atstovautų Sigito Poškaus, Tomo Kačerausko, Kristupo Saboliaus romanai. Ketvirtoji grupė– knygos, pasitikinčios skaitytoju (Lino Jegelevičiaus „Nuogas prieš Jus“, Valentino Zaikausko „Būgnininkų rūmai“, Teklės Kavtaradzės „Nespalvota“, Andriaus Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“, Jono Banio „Vaiduoklis stiklainyje“). Pasak N. Brazausko, Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“ – vienas retų lietuvių postmodernistinių romanų tikrąja to žodžio prasme. Autorius įdėjo daug darbo tirdamas senovės Romos epochą, rinkdamas faktus ir detales, studijuodamas šaltinius. Svarbiausia, kad jis visas žinias pavertė literatūriniu pasakojimu, kuris patraukia skaitytoją autentiška aplinka, Servijaus Galo likimu, senovės Romos visuomenės skerspjūviu, žmogaus prigimties apmąstymu. Formuodamas išvadas, N. Brazauskas teigė, kad debiutiniai 2006 m. romanai rodo, jog autoriai drąsiai publikuoja savo kūrinius. Šiandieninė knygų rinka ir leidyklų gausa leidžia tai daryti. Atsirinkti turi skaitytojas.

Iš prozos knygų ne vienas literatūrologas pažymėjo Danieliaus Mušinsko „Kalno saugotoją“. Tai– be galo stipri knyga, kalbanti apie asmens stiprybę, beprotybės įveikimą, ji išsiskiria iš bendros literatūrinės situacijos, kurią J. Sprindytė apibūdino kaip liguistumo perprodukciją. Kur sielos, kūno ir proto dermė?– retoriškai klausė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė. Ne vienam literatūrologui (J. Sprindytei, D. Satkauskytei) destrukcija ir išvėsęs postmodernizmas nusibodę, tokiuose tekstuose žmogaus koncepcija nėra įdomi, išimtis – Andriaus Jakučiūno romanas „Servijaus Galo užrašai“. Pasak M. Kvietkausko, Jakučiūno romane vaizduojamas psichopatologinis charakteris, nėra ontologinio tikrumo. Panašus pavyzdys – Saros Poisson „Šmogus“. Proza depersonalizuoja ir charakterius, ir patį naratorių. Prozoje daug vulgariosios patirties, nes išjudinta asmenybės samprata. Suvokimas, jog „aš esu niekas“, lemia santykius su kitu. Susitikimas su kitu grėsmingas. S. Poisson aprašo vyrus kaip dirgiklius; kitas pasirodo kaip slopinantis subjektą; Eros neišvengiamai susijęs su Thanatos.

Pokalbyje dalyvavusi Vilniaus universiteto docentė Audinga Peluritytė teigė, jog ir A. Jakučiūno, ir L.S. Černiauskaitės romanai reikalauja intelektualesnio skaitytojo. Černiauskaitė „Kvėpavime į marmurą“ per motinystės patirtį pasiekia universalų lygmenį. Paradoksalu, tačiau Černiauskaitę daugiausia skaito masinė publika. Dėl romano „Kvėpavimas į marmurą“ kilo bene daugiausia diskusijų. Ir A. Peluritytė, ir J. Sprindytė teigė, jog tai– kitoks tekstas, jis vertas dėmesio. Donata Mitaitė prisipažino nesuprantanti, kodėl apie Černiauskaitę kalbama su visuotiniu susižavėjimu: „Kvėpavime į marmurą“ nemaža infantilumo. A. Kalėdos teigimu, L.S. Černiauskaitę priskirti populiariajai literatūrai būtų pernelyg paprasta, tokio sprendimo ji nenusipelno nei technikos, nei meno atžvilgiu.

Imeldos Vedrickaitės nuomone, moterų prozoje akivaizdžiai grįžtama į provinciją, gamtos prieglobstyje atrandant save (L.S. Černiauskaitė). Bendra prozos tendencija– darosi sudėtinga apibrėžti savo tapatybę. Išnyksta lyties ribos. Tai, kas vyriška, ir tai, kas moteriška, kvestionuojama, kad būtų susimąstyta, kas yra bendražmogiška. Pasakotojas nuolat susirūpinęs savo kalbėjimu. Hipertrofuoto pasakotojo figūra suvoktina kaip noras atsinaujinti.

Gintarė Bernotienė, bandydama aptarti pagrindines praėjusių metų poezijos tendencijas, teigė, jog kraštutinius polius ženklina Vlado Vaitkevičiaus rinktinė „Šešėly krintančios žvaigždės“ ir Saros Poisson rinkinys „Pasienis“: V. Vaitkevičiaus tekstai tradiciški, elegiški, nesiekiantys išskirtinio originalumo, tačiau tuo ir stiprūs; S. Poisson „Pasienyje“ matyti komplikuoti vaizdiniai, didelė įtampa, grėsmė, kuriamas svetimumas pačiam sau, egzistencinė dykvietė. Ir A. Musteikio „Kartieji migdolai“, ir E. AlišankosExemplum“ pasižymi minimalia autorių raiška. Už etiką kur kas svarbesnė estetika– ši tendencija ryški A. Marčėno ir K. Navako knygose. Labiausiai socialiai angažuotas V. Rubavičius eilėraščių parinktinėje „Verstas“. Tradicinei estetinei erdvei priklausytų R. Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetai“.

Žaidybine forma poezijos knygų aptarimą tęsė Elena Baliutytė, teigdama, jog, skaitydama labai įvairią praėjusių metų poeziją, ji savotiškai susidvejino: vienus tekstus skaitė kaip žmogus, kitus– kaip kritikė. Pasak E. Baliutytės, žmogus rinktųsi tokias knygas kaip Paulinos Žemgulytės „Nubėgantys vieškeliais“ (tekstuose daug autobiografiškumo, gerai įvaldyta forma), Dianos Paklonskaitės „Gilaus mėlynumo“ (eilėraštis padaromas kaip forma, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visiškai nesuprantama, kas yra poezija), Daivos Molytės-Lukauskienės „Baltas kvadratas juodame fone“ (čia eilėraštis tarytum piešiamas žodžiais, kultūringai, jaučiant formą, nepadauginant biografiškumo). Žmogus, ko gero, neskaitytų D. Jazukevičiūtės „Imperijos moters“: eilėraščiuose kuriamas fatališkos, egocentriškos, agresyvios, provokuojančios moters paveikslas; esu „aš“, o pasaulis neegzistuoja; ryškus romantinis kraujo ir rašalo sutapimas. Kaip kritikė E. Baliutytė perskaitė S. Poisson „Pasienį“. Iš pirmo žvilgsnio knyga gali šokiruoti, tačiau ji stipri dėmesiu kalbai: žodžiai eilutėje puikiai sukibę vienas su kitu, jie fonetiškai prisišaukia vienas kitą, rimavimas vidinis. S. Poisson ieško naujos pasaulio matymo perspektyvos. Kritikui įdomi knyga– Gyčio Norvilo „Skėrių pusryčiai“: ji pasižymi komplikuotais tekstais. G. Norvilas ir S. Poisson panašūs kalbos avangardizmu. V. Daškevičius ir R. Stankevičius vertybes tikrina mirtimi. R. Stankevičiaus „Tylos matavimo vienetuose“ ryški kruvina egzistencinė patirtis. Skaitymo atgaiva– Eugenijaus Ališankos „Exemplum“. Tai– ironiška, autoironiška, intelektuali, visais požiūriais nuginkluojanti knyga. E. Baliutytei patiko ir E. Ališankos tekstų intonacijos, ir temos.

Loreta Jakonytė pamėgino aptarti esmines vaikų literatūros tendencijas. Vaikų literatūroje greta žmogaus (pagrindiniai personažai – vaikai) galima pamatyti ir kitokių veikėjų – gyvūnų. Vaikų literatūra nėra antropocentriška. Žmogus čia pasirodo iš kito ir kitokio perspektyvų. Viena įdomesnių knygų – Vytautės Žilinskaitės „Kintas“.

Pokalbiui krypstant į pabaigą, literatūrologai sudarė kūrybiškiausių 2006-ųjų knygų dvyliktuką (kūriniai pateikiami abėcėlės tvarka):

1. Ališanka E. Exemplum. Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2006.
2. Černiauskaitė L. S. Kvėpavimas į marmurą. Romanas. – Vilnius: Alma littera, 2006.
3. Gutauskas L. Sapnų teologija. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
4. Jakučiūnas A. Servijaus Galo užrašai. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
5. Marčėnas A. Eilinė. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
6. Melnikas J. Pasaulio pabaiga. Apsakymai ir apysakos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
7. Mušinskas D. Kalno saugotojas. Novelės. – Vilnius: Homo liber, 2006.
8. Navakas K. Atspėtos fleitos. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
9. Norvilas G. Skėrių pusryčiai. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
10. Ostrauskas K. Užgavėnių kaukės. Pjesės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
11. Sasnauskas J. Malonės akrobatika: Iš gatvių ir skverelių teologijos. Esė. – Vilnius: Alma littera, 2006.
12. Stankevičius R. Tylos matavimo vienetai. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

Laureatą iš dvylikos kandidatų slaptu balsavimu rinks instituto literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta instituto tarybos. Atrankos kriterijus– kūrybiškumas. Laureatas bus paskelbtas vasario 24 d. per Vilniaus knygų mugę, o premija įteikta Vileišių rūmuose (Antakalnio g. 6), minint Kovo 11-ąją.


Karolis Baublys
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-03-08 23:15
KNX
KNX
saros poisson 'šmogus' ir 'pasienis' nepate(i)nka llti 'daromam' 12-ui kūrybingiausiųjų nei žmogaus koncepcijai šiuolaikinėje literatūroje. nes/nors iš visų epitetų aiškėja kad tai kalbinio avangardo naujos perspektyvos egzistencinės dykvietės depersonalizuoto naratyvo grėsmingos įtampos eros/thanatos mixo svetimpatybės beontologijos txtai. ak lt lt.
1.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą