Vytautą Cinauską palydėję...

Mirė Vytautas Cinauskas, nesulaukęs birželio 9 d. turėjusio įvykti kūrybos vakaro Lietuvos rašytojų klube. Sibiro tremtinys, sugrįžęs į Lietuvą dirbti geologo gręžėjo darbo, tik Atgimimo metais atsiskleidė kaip vyriško tauraus žodžio poetas. Susibūrimuose jo eiles skaitydavome lygia greta su Bernardo Brazdžionio – Laisvės šauklio eilėraščiais. Lyg atsakymas į poeto klausimą „Kur tu, Tėvyne, kur tu, Lietuva?“ skambėjo Vytauto Cinausko eilės.

Pasakyk, kur gimei, Severina?
– Prie Antanašės, Lietuvoj.
Pasakyk, kur žuvai, Severina?
– Šiaurėje, tolimoj Kolymoj...

Pasakyk, kur gimei, Gediminai?
– Šiaurėje, tolimoj Kolymoj.
Pasakyk, kur mirei, Gediminai?
– Pravieniškėse, Lietuvoj.

Visas 50 metų naikinamos tautos tarpsnis – šiose eilutėse, skriauda, kurios jokiais milijardais nekompensuosi.

V. Cinausko poetinis žodis lyg daugiabriaunis kristalas atspindėjo tautos tragišką likimą, kurį jis tiesiogiai patyrė, nuėjęs ilgą tremtinio kelią. Tas jo žodis ir skaudus, ir atlaidus, atjaučiantis visus, kuriuos sulygina atgaila Tėvynei.

Visi mes buvom Tavo sūnūs.
Mes Tavo kraujas ir kančia.
Priimk klajūnus ir bastūnus,
Ir tuos, kurie gyvena čia.

Tačiau mūsų gyvenimo nūdiena vis paneria į savo liūną ir priverčia atsiliepti piliečio publicisto balsu:

Kokie pikti ir nepakantūs,
Kokie akli, kokie kurti!..
Ir tolsta ūkanotas krantas,
Atrodo buvęs taip arti.

Rūpinimusi Tėvynės likimu ir tikėjimu ja alsuoja daugelis eilėraščių – „Vieni nuo žemės kels nugriautą kryžių“, „Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj?“, „Nejaugi vėl“, „Šitie neveš – jie vietoje žudys“, „Vilniaus naktis“, „Tai ko nutilote, poetai?“.

Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj…

Ir nieks tos valandos nesulaikys –
Liks čia arimai, ežerai ir girios...
Bet kaip pažvelgsiu broliams į akis,
Sava mirtim – ne nuo žaizdų numiręs.

Ką atsakysiu Tėvui, kai paklaus:
– Tai kaip, sūnau, ten Lietuvoj, anapus?..
Supras iš mano žvilgsnio nebylaus,
Kad Lietuva laisva – laisva netapus...

Kad po gimtinę melas ir klasta
Susikabinę už parankių šlaistos,
Kad prarasta per vandenis brasta
Ir vėl akivarais žiojėja raistas.

Kad nugalėjo kūnas, o dvasia
Vėl nustumta į tolimiausią kampą,
Kad pažadai ištirpo dausose
Ir žodžiai su darbais nebesutampa.

Kad vėl riaumoja Sibiro lokys,
Sugirgžda kameros kraujuotų durų
vyriais.
...Kaip pažiūrėsiu sesėms į akis,
Ne nuo žaizdų – sava mirtim numiręs...

Vytauto Cinausko poetinį žodį nuspalvina šiluma, mus jungianti su poetu artimo meilės ryšiais. Eilėraštis – lyg laiškas, rašytas anglim ant beržo tošies, lyg pasikalbėjimas su vaikyste, su broliais ir sesėmis, su Rūpintojėliu ar su Altajaus paukščiais. Kiek nesuvaidinto gerumo tame kalbėjime:

Draugužės mano, sesės sibirietės,
Iš zonų, iš barakų, iš tremties.
_________________________
Kiek buvo daug ir kiek mažai beliko
Tokių pavargusių, tokių mielų...
Nupynė budeliai jums amžiną vainiką,
Vainiką iš spygliuotųjų vielų!

Į moterį – močiutę, sesę ar varguolę – Vytautas žvelgė itin švelniai, su užuojauta. Suprantama, kodėl gražuolių konkursai, tie aukcionai naujiesiems ponams, priverčia poetą pakelti skaudų balsą:

Nes ten už upės, gatvėj Filaretų,
Kur neatplaukia saulės šiluma,
Palėpėje kankinasi, iš lėto
Mirtim vaduojasi „Mis Kolyma“.

Trečia para, kai nesudėjo bluosto,
grabnyčią degina trečia para,
Palydi ją į paskutinį uostą
Balta kaip obelis „Mis Angara“.

Į ten išlydi, kur seniai jos laukia
„Mis Lukiškės“, „Mis Komi“, „Mis Inta“.
O Sporto rūmuose balsais laukiniais
kaukia
Nelaisvės metais gimusi karta.

Eilėraštis – kaip išpažintis: nuo vaikystės mišių iki Bijsko ir Katūnės. O „Vienkiemyje“ lyg stiklo šukėje spindi prarastos Lietuvos šviesa.

Ant sienų šerpėjasi laikraščių skiautelės,
Paveikslas šventas, perplėštas perpus...
Ir baigia sukapoti pelės
Istorijos pageltusius lapus.

O ant širdies nuo aukšto krinta spaliai,
Driežiukas žiovauja ant plytgalių
krūvos...
______________________
Su maršais nužygiavo Spalis
Per gyvą kūną žemės Lietuvos...

Lyg užkopęs į kalną, poetas žvelgia į nueitą kelią, kuris visas gali sutilpti viename eilėraštyje – tarp pirmos ir paskutinės strofos:

Vėl kaimo takeliu prie Obės
Einu, lyg pėdomis seku
Vaikystės alkanos, beglobės
Pelynais dvelkiančiu taku.
______________________
Taip ir einu prie kranto Obės,
Kaip per kapus liūdnai ramus.
Vežuos neatimamą lobį –
Žmonių kančias ir likimus.

Žmonių kančios ir likimai lyg kompasas vairavo Vytauto gyvenimo kelią atgimusioje Lietuvoje. Vadovaudamas Tremtinių grįžimo fondui ir dirbdamas Seime, jis rūpinosi, kad grįžtantiems iš tremties ir baigiantiems pamiršti ar dar neišmokusiems gimtosios kalbos jų vaikams Lietuva Tėvynė nebūtų pamotė. Rūpestis dėl Tėvynės ir visų jos vaikų ateities kaip testamentas skamba viename paskutiniųjų Vytauto eilėraščių:

Palik čia viską, tremtiny:
Tėvynės meilės ugnį karštą,
Tremties dainas sąsiuviny.
Tik nepalik šioj žemėj keršto.

Vytautas kviečia susitaikyti ir atleisti, bet šito negali būti be tiesos ir atminties:

Pakilk iš pelenų, viltie,
Kibirkštimi neužgesinta.
Prabusk, nubuožinta mintie,
Guita tiek metų ir slopinta.

Nugrimzk į praeitį, tremtie,
Pilna žiaurumo ir patyčių,
Bet viską saugok, atmintie,
Kaip saugojai paveikslą Vyčio.

Aukštosios Vilniaus pušys garbės sargyba sutiko tremtinį poetą Kairėnų kapinėse, jo eilėraščių žodžiais atsisveikino draugai... Kai neskubėdami tolo nuo kapo, ausyse dar skambėjo likimo sesės – tremtinės balsas: „Ir prieis. Ir atleis. Ir paglostys. / Praeities gerumu užburta. / Neišmokusi verkti ir guostis, / Iškeliaujanti mano karta“.

Mano karta

Neprieis. Neištars. Nepaglostys.
Apvilta, sutrypta, ištremta,
Neišmokusi verkti ir guostis.
Atšiauri mano amžiaus karta.

Iškentės. Pagailės – neparodys.
Atsikelti nuo žemės padės.
Tik paliks neištartas žodis,
Pats švelniausias kertelėj širdies.

Ir prieis. Ir atleis. Ir paglostys.
Praeities gerumu užburta.
Neišmokusi verkti ir guostis,
Iškeliaujanti mano karta.