Vilniaus knygų mugė 2007

2007 m. vasario 25 dieną, sekmadienį, įvyko pora dalykų. Pirmadienį dauguma laikraščių ir kitos žiniasklaidos buvo užversta atsiliepimais apie vieną jų: apie rinkimų rezultatus, jų eigą, pažeidimus ir tvarką. Ir nors balsavusiųjų piliečių nebuvo tiek daug, informacijos apie šį įvykį buvo labai gausu, ir tos naujienos aptarinėjamos ne tik per radiją, bet ir autobusuose, darbovietėse, parduotuvėse.

Tą patį sekmadienį nutiko ir dar kai kas: Vilniaus knygų mugės uždarymas. Sprendžiant pagal žiniasklaidos atsiliepimus (tai yra vos viena kita pomuginė publikacija), šis įvykis nebuvo toks svarbus, kad būtų itin aptarinėjamas.

Bet ar tikrai? Kažkas net bandė susieti rikimų rezultatus, bent Vilniuje, su mugės lankomumu: atseit, kol aktyvesnioji visuomenės dalis stumdėsi knygų mugėje, štai kas į valdžią atėjo...

Ar tikrai taip, ar mugės lankytojai būtų ėję balsuoti, ar būtų galėję pakeisti rinkimų baigtį, tiksliai atsakyti negalėtų niekas. Nebent būtų galima aptarti, koks buvo Vilniaus knygų mugės 2007 lankytojas. Arba kokį lankytoją bandė pasiekti Vilniaus knygų mugė.

Buvo skelbiama, jog šiuometinės mugės tema yra vaikų ir paauglių literatūra, ir todėl ypatingas dėmesys buvo skiriamas mažiesiems bei jauniesiems skaitytojams. Šis dėmesys atsirado labai laiku, nes moksleiviai labai atpratę nuo knygos, kuri jiems primena vadovėlius, dažnai vis dar nuobodžius. Ankstesnių kartų paauglystė neatsiejama nuo nuotykinių romanų, o pastarosios kartos nuotykiai dažnai glūdi kompiuteryje.

Knygos nepalyginsi su jauniesiems taip imponuojančiu interaktyviu kompiuteriu ar reklamomis mirgančiu televizoriaus ekranu. Juk pastarųjų gamintojai išleidžia milijonus, norėdami pagausinti savo auditoriją. Knygų leidėjai tų milijonų neturi, bet pinigai– dar ne viskas. Svarbiausia– noras.

Noro knygų mugei netrūko. Vaikams buvo skirta ne tik atskira salė, kurioje, be tradicinių stendų, vyko parodos, spektakliai, rašytojų susitikimai su skaitytojais, kiti renginiai. Čia mažieji galėjo net patys sukurti knygą kūrybinėse dirbtuvėse, pažaisti šešėlių teatrą, o juos linksmino tikras gyvas iš Astridos Lindgren pasakų atkeliavęs visų mėgstamas ir mylimas Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Jis ypač nusipelno pagyros už tai, kad suprato, jog vaikai– tai nebūtinai tie, kurie maži. Jis mielai skraidino ir tuos, kurių dokumentai seniai liudija pilnametystę, bet kažkur širdies kampelyje jie vis dar trokšta nutrūktgalviškų ir tikrai karlsoniškų nuotykių.

Jauniesiems mokyklinio amžiaus skaitytojams buvo skirta pirmoji diena, tai yra knygų virusas, kai moksleivių grupės galėjo patekti į mugę nemokamai. Svarbi mažesniesiems buvo šeimos diena, kada tėvai galėjo atvesti savo vaikus. O Metų knygos rinkimuose buvo išskirta ne tik vaikų, bet ir paauglių knygų kategorija.

Tačiau rūpinamasi buvo ne tik jaunaisiais skaitytojais. Mugės rengėjai stengėsi įtikti ir vyresniems knygos bičiuliams. Nuo ankstesnių knygų mugių šita skyrėsi tuo, kad užėmė didesnį nei bet kada anksčiau plotą. Todėl suaugusiesiems buvo skirta pora didelių salių.

Viena šių salių buvo skirta daugiausia įvairioms mokslinėms– universitetų, akademijų ir pan.– leidykloms, didelėje salės erdvėje vyko daug parodų, ir įrengta tik viena renginių, beje, gan oficialių vieta– forumas. Galbūt todėl ši salė buvo palyginti rami, ir tradicinio šurmulio beveik nebuvo girdėti: čia rinkosi specialistai paieškoti knygų, lankytojai pažiūrėti parodų– ne tik knygų iliustracijų, kaip Petro Repšio parodos, arba Vilniaus vaizdų, kaip Aloyzo Stasiulevičiaus. Buvo rodoma ir knygų, dalyvavusių gražiausios metų knygos konkurse, ekspozicija.

Na o tie, kas norėjo tradicinio mugės šurmulio, galėjo nueiti į kitą salę, kurioje laukė ne tik gyvai diskutuojantis rašytojų kampas bei konferencijų, koncertų salės, gausybė daugiau ar mažiau populiarių leidyklų, parodų ir interaktyvių renginių.

Ar pasiteisino mugės organizatorių lūkesčiai, ar atėjo tie, kurių tikėtasi, ir ar tiek gausiai, kiek tikėtasi, nežinau. Tačiau lankytojų, kaip ir kiekvienais metais, parodoje netrūko. Taip pat ir vaikų bei paauglių, visų jaunųjų skaitytojų. Šie ne tik nepatingėjo organizuotis grupėmis, ir atvykti tiek iš Vilniaus, tiek iš gerokai tolimesnių miestų, jie ne tik dalyvavo konkursuose, skaitė, bendravo, net dirbo: persirengę kareiviais ar pasakų personažais dalijo skrajutes, ar tiesiog šiaip šmirinėjo po visą parodą.

Tačiau netrūko ir suaugusiųjų. Suaugusiųjų buvo gana daug. O tiksliau– daug, kaip ir visada. Išėjusiųjų savęs parodyti ir kitų pažiūrėti, pasižmonėti, kaip sakoma. Kai kurie atėjo, nes tai puiki proga susitikti su mėgstamais rašytojais, kai kurie yra nuolatiniai lankytojai, kai kurie užsuko atsitiktinai, kai kam tai - darbas arba pareiga. Tačiau visi žiūrinėjo, vaikščiojo, pirko. Ar pirko tiek daug, kaip kad planuota, nežinia. Lankytojai kalbėjo, kad nuolaidos knygom ne tokios mažos, jog renginiai vėluoja, arba įvyksta ne tie. Tačiau tokių nusiskundimų būna visada, bet kažkaip Vilniaus knygų mugė visiems skeptiškai nusiteikusiųjų knygos atžvilgiu pykčiui yra vienas populiariausių Litexpo renginių.

Šioje mugėje išryškėjo keletas naujesnių tendencijų. Kaip jau aptarta aukščiau, galima pažymėti, kad tiek leidėjams, tiek mugės organizatoriams rūpi vaikai, jaunoji karta, knygos kelias iki šių. Pagirtina ne tik organizatorių pastangos parodyti vaikams knygą įdomiai ir žaismingai. Džiugina ir štai kas: mugės metu buvo galima paaukoti knygų vaikų namams arba socialiai remtinose šeimose gyvenantiems vaikams. Galų gale suvokta, kad naujais rūbais ir pinigais sotus nebūsi, iš skurdo arba nevilties vaikus galima ištraukti su dvasinio peno– būtent literatūros pagalba.

Pagirtina ir mugėje išryškėjusi tendencija skirti didelį dėmesį knygos išvaizdai. Renkama ne tik gražiausia metų knyga (ji, beje, yra apie ne tik vieną geriausių Lietuvos dailininkų, kuris nemažai nuveikė ir knygų iliustracijos srityje), veikia parodos, kuriose rodomos knygų iliustracijos, apskritai daug dailės parodų, iliustracijų, atvaizdų. Šitokios gražiai apipavidalintos knygos jau nebepasidėsi kaip atramos, arba nenaudosi laužui įkurti. Knyga yra vertybė.

2007 m. vasario 25 d. vėlyva popietė. Moters balsas Litexpo rūmuose praneša, kad iki parodos uždarymo liko penkiolika minučių. Žmonių minia, kuri vis dar stebėtinai gausi tokiam vėlyvam metui, dar neskuba skirstytis. Dalis aptarinėja savo įspūdžius, lėtai artėdami rūbinės link, o dalis vis dar karštligiškai laksto nuo stendo iki stendo, pirkdami jau beveik kas papuolė, kai kurie tai, ko nespėjo anksčiau. Kai kurie prekeiviai jau pradeda tuštinti stendus, kai kurie dar kalbina skubančius lankytojus, siūlydami savo knygas. Moters balsas per garsiakalbius praneša, kad iki parodos uždarymo liko penkios minutės. Išeinantieji lėtai juda durų link, ieškantieji knygų laksto daug greičiau, ir daug karštligiškiau perka, kas papuolė. Jau dauguma stendų nurinkinėjami, girdisi užklijuojamos knygų dėžės. Stendų darbuotojai garsiai dalijasi įspūdžiais, girdisi atidaromi vyno, brendžio buteliai.

Tuoj nuskambės pranešimas, kad Vilniaus knygų mugė jau pasibaigė, ir net jei tai truputį liūdinantis faktas, bet salėse tvyranti nuotaika šilta, gal net šventiška. Nes kitaip nei paraleliai vykstančiame renginyje(t.y. savivaldybių rinkimuose) čia nereiks dalytis valdžia ir sudarinėti koalicijų, nes čia nėra nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų. Nes laimėjo visi: lankytojai, rengėjai, dalyviai. Knyga ir jos gerbėjai, kurie tikrai kitąmet gal dar gausesniu būriu šturmuos Vilniaus knygų mugę. Ir niūrios apokalipsinės klejonės apie knygos eros pabaigą neišsipildys. Bent iki kitų metų, bent iki žiemos pabaigos... O tada jau ir kita knygų mugė, kuri vėl užkrės knygos virusu....