Viduvasario džiaugsmai

Vilniaus senamiestyje įsikūrusios savaitraščių „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“ ir „Vilniaus“ žurnalo redakcijos turi jaukų bendrą kiemelį su gėlynu, dviem medžiais ir Liudviko Jakimavičiaus pasodinta puslaukine vynuoge. Poetas Kerry’s Shownas Keysas jau senokai padovanojo „litmenio“ redakcijai dvidešimt violetinių lauko kėdžių, linkėdamas tokiame jaukiame kiemelyje rengti skaitymus, diskusijas, šiaip pasisėdėjimus. Pernai viduvasaryje buvo įgyvendinta viena idėja – įvyko bendras kultūrinių leidinių bei jų autorių vakarėlis. Tada buvo nemažai kalbų, linkėjimų bei pažadų, kad renginėlis taps tradicinis. Šiemet prisiminus tuos pažadus Lietuvos PEN klubo, „Šiaurės Atėnų“ bei „Literatūros ir meno“ iniciatyva liepos 14 dieną ir įvyko literatūrinis vakaras bei pasikalbėjimų rytmetis po to. Keista, tačiau, kaitinant aštriai ir negailestingai sausramečio saulei, žmonių, prijaučiančių kultūrinei spaudai bei literatūrai, susirinko pakankamai daug, kad įvyktų visavertis literatūrinis renginys. Pavyko jis pirmiausia todėl, kad dalyvavo ne tik įdomūs ir įvairūs autoriai, bet ir puiki publika. Kiemelyje poezijos ir prozos klausėsi, o paskui diskutavo, įspūdžiais ir nuomonėmis dalinosi kolegos iš „Kultūros barų“, „Literatūros ir meno“, „Šiaurės Atėnų“, „7 meno dienų“, „Nemuno“, kuriam atstovavo, tiesa, negausiai, bet išraiškingai, Kęstutis Navakas, iš PEN klubo, LRS et cetera.

Vakarą pradėjo ir publiką privertė patikėti, kad skaitymai bus rimti, Herkus Kunčius, paskui, pamiršęs gitarinį savo įvaizdį, lietuviškos lyrikos tradicijas tęsė Domantas Razauskas (anot privačiai nugirsto Bronio Savukyno, įdomiausias vakaro dalyvis), įdomu buvo išgirsti retokai Lietuvoje matomo Jono Zdanio kūrybos (beje, dalį to, ką poetas skaitė vakare, šiandien galite pasiskaityti mūsų savaitraščio numeryje), publiką sudomino itin retai viešuose literatų skaitymuose matomi Mindaugas Milašius ir Albinas Galinis, fragmentą iš ką tik pasirodžiusios „Žmogaus be savybių“ antrosios dalies perskaitė R. Musilio vertėjas Teodoras Četrauskas, karklo laurais pasipuošęs kone romėnišką galvą, atmintinai savo eilėraščius deklamavo Aidas Marčėnas (skaitymo maniera kažkur tarp Puškino iš Carskoje Selo laikų ir Cicerono), tyliai pritariant statybiniams kranams, kiek melancholiškus tekstus skaitė Renata Šerelytė (vieną eilėraštį taip pat padeklamavusi iš atminties), mintinai savo posmus dėliojo ir Lukas Miknevičius, angliškai norvegišką savo prozą skaitė Oystainas Vidnesas... Vakarėlį užbaigė ne tik „Nemunui“, bet ir visam Kaunui su visais priemiesčiais atstovavęs Kęstutis Navakas, ironiškais, smagiais tekstais privertęs išsišiepti net pačius rimčiausius literatūros skaistybės gynėjus (nors gal ten tokių nė nebuvo?).

Apie vyno rūšis ir pokalbių temas neberašysiu, kad nepamanytų skaitytojas, neva giriamės.

Tikiuosi (ir, matyt, ne aš vienas), kad svetingasis kultūrinių leidinių kiemelis ir kitų metų vidurvasary šurmuliuos taip pat smagiai ir taip pat džiaugsmingai. Tie, kas nebuvote ir dabar gailitės, pasidžiaukite bent jau vakarėlyje fotografu dirbusio poeto Juliaus Kelero darytomis realybės vagystėmis.