Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vasaros akademija. Apžvalga ir pamąstymai

2008-09-04
Vasaros akademija. Apžvalga ir pamąstymai

Jaunos emocijos ir organizmai, neorganinė poezija ir gliukozės variklis (pastarąja teko svaigintis po bemiegių naktų). Šiųmetėje „Vasaros akademijoje“ man imponavo būtent šie ingredientai.

Pavieniai jaunųjų filologų, pirmosios knygos konkursai – itin trumpas laikas tiesiogiai pabendrauti su jaunaisiais kūrėjais. Tam, kad jaunieji talentai galėtų atrasti ir būti atrasti, 2004 m. Birutės Jonušaitės iniciatyva startavo projektas „Vasaros akademija“.

Daugiau nei tuzinas jaunųjų kūrėjų šiemet jau penktąjį kartą būrėsi Nidoje. Jaunieji „rašeivos“ išklausė dešimties literatūros pamokų ciklą.

„Nidos akademija! Kažkas nepaprastai žvėriškai poetiškai nesuprantamo!“ – pamenu Vainiaus Bako žodžius, pasakytus prieš porą metų. Šiemet į „Vasaros akademiją“ vaikinas vyko jau trečius metus, tačiau suviliotas jūros bei kopų taip ir pasiliko klajoti Nidoje. Nesuprantami tų meniškų dūšelių sklaidymaisi, nesuprantami buvo ir šiųmečiai Nidos akademijos dalyviai. Sklandžiau tarp pavienių asmenybių, kurios, anot manęs, vis nenorėjo sulipti į būrį.

Akademijos paskaitų ciklą pradėjo Aidas Marčėnas. Dėmesingas ir, kaip pats išsireiškė paskaitos pradžioje, – nuobodus. Intelektualiu balsu poetas skaitė interviu su savimi. Lietuvių literatūrai A. Marčėnas tikrai reikalingas ir net į mokyklines programas įtrauktas. Taigi visiškai toleruojamas kiekvienos poetiškai iškrypusios asmenybės individualumas. Kiti dėstytojai: Gasparas ir Violeta Aleksos – žaismingi, ironiški ir atviri net įkaušusiems pašnekesiams. Jei atvirai, mano dūšelė labiau prie tokių literatų ir linksta. Kas dar? Juozas Šikšnelis, atskleidęs bibliotekininko paslaptis ir nenorėjęs paimti gliukozės. Tiesa, vėliau dėl nuolatinių gliukozės tablečių siūlymų pasijutau nejaukiai. Tai buvo vienas iš tų kartų, kai pamąsčiau, kad rašytojai gali sirgti ne tik liga, kuri vadinasi „jei negali nerašyti, rašyk“, bet ir žmogiškosiomis ligomis. Būtent. Žmonių su žmogiškaisiais įpročiais akademijoje netrūko. Benas Šarka, skrajojantis ir atsirandantis, atrodo, visur vienu metu, kvepėjo (bijau suklysti) vyšniniu tabaku. Ištikimas nekomerciniams filmams, B. Šarka spėjo ir keliais žodžiais persimesti. Tiesa, ne su visais. Dar viena tiesa, kad rašytojų sąjungos pirmininko praktinė užduotis buvo sukurti operą vaikams. Ir paskutinioji tiesa, kad ne visus dėstytojus paminėjau, o gal neįsirėžė į mano poetinio iškrypimo rėmelius, gal bijau suklysti. Vis dėlto mums užsiėmimus vedė ne šiaip bet kas iš gatvės, o Lietuvos literatūros pasaulio autoritetai. Nors tikiu, kad ir to prašalaičio istorija, tinkamai ją apdorojus, būtų įdomi. O tai teisingai atlikti mus ir bandė pamokyti – teisingai literatūriškai pamatyti ir išsireikšti.

Kartu su akademijos dalyviais aplankėme Thomo Manno trobelę, apžiūrėjome Eduardo Jonušo paveikslus, keliolika kartų užsukome ir į „Maximą“.

Nesinorėjo taip greitai baigti „Vasaros akademijos“, nesinori baigti ir šios kuklios apžvalgos. Galime tik pasidžiaugti, kad šių metų rudenį startuos ir „Rudens akademija“. Įspūdžių po Nidos – pilnos kišenės, o baigtis, aprašyta mano dienoraštyje (dienoraščius rašė visi akademijos dalyviai), tokia laimingai pavargusi: „Jeigu būčiau gyva, parašyčiau ką nors aštraus. Tačiau tenka pasimėgauti minkštomis samanomis, vėlavimu į traukinį, skyrybomis kelte. Ir prisiminimais. Tokiais – liguistais, jūriniais, kvepiančiais vyšniniu tabaku ir meniškomis dūšelėmis“.

Perskaičiau paskutinį įrašą akademijos dalyvės Violetos Marozaitės dienoraštyje, jis buvo kitoks: „Dangumi nuslinko poetai. Viešpatie, duok jiems kasdieninės duonos“.



Viktorija Vosyliūtė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą