Rašyk
Eilės (78811)
Fantastika (2327)
Esė (1583)
Proza (11031)
Vaikams (2728)
Slam (85)
English (1204)
Po polsku (376)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Ugnės Barauskaitės romanas „Dešimt“: nejau vyrai ir moterys susitaikė?

2005-04-19
Kovo 8-osios popietę Rašytojų sąjungos salė buvo sausakimša. Moters dienos proga – šventės, kuri vienų vis dar niekinamai vadinama sovietine, o kitų jau iš naujo pervardijama Moterų solidarumo diena – čia buvo pristatytas antrasis jaunos žurnalistės ir prozininkės Ugnės Barauskaitės romanas paslaptingu pavadinimu Dešimt. Tai dešimt jaunos nėščios moters skaičiuojamų Mėnulio mėnesių, kur atvirai ir nuoširdžiai kalbama apie baimes, lūkesčius, norus, nuotaikas ir žmones. Dėl romano specifikos pristatymui turbūt ir buvo pasirinkta kovo 8-oji. Ir, nors knygą jau buvo galima įsigyti Vilniaus knygų mugėje, daugybė U. Barauskaitės ir jos kūrybos gerbėjų susirinko gyvai pabendrauti su autore ir jos romano veikėjų prototipais. Kaip pradėdama vakarą sakė leidyklos „Tyto alba“ (ši leidykla išleido ir pirmąjį U. Barauskaitės romaną O rytoj vėl reikės gyventi) direktorė Lolita Varanavičienė, šiuo susitikimu buvo bandoma prisišaukti pavasarį ir pakalbėti apie gražiąsias gyvenimo puses.

Be leidėjos, autorės, jos gausios ir linksmai nusiteikusios palydos, t. y. mamos, abiejų dukryčių (mažoji yra pagrindinė romano įkvėpėja ir veikėja), draugų, pristatyme dalyvavo poetas ir vertėjas Marius Burokas, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė dr. Margarita Jankauskaitė, žurnalo Moteris redaktorė Virginija Majorovienė, knygų apžvalgų svetainės www.skaityta.lt redaktorius Justinas Žilinskas.

L. Varanavičienė pasidžiaugė dviem, tiksliau – keturiais, rašytojos kūdikiais: dviem dukterimis ir dviem romanais. Leidėja pabrėžė, kad svarbu tai, jog Dešimt – antrasis jaunos autorės romanas. Antroji knyga – tai patvirtinimas, kad pirmasis kūrinys nebuvo užgaida, eksperimentas. Štai „Tyto alba“ panašiu metu išleido tris debiutines moterų knygas: Inos Pukelytės (Prancūziškas romanas), Undinės Radzevičiūtės (Strekaza) ir U. Barauskaitės (O rytoj vėl reikės gyventi). Tačiau antrąją knygą kol kas išleido vienintelė U. Barauskaitė. Be to, visada esama grėsmės, kad antroji knyga nebus tokia gera kaip pirmoji. Tik peržengęs šią ribą rašantysis tampa rašytoju. Šį barjerą jaunajai prozininkei – kaip dabar ji jau teisėtai vadinama – pavyko įveikti. L. Varanavičienė sakė, kad Dešimt – tai ne tik kažkas nauja lietuvių literatūroje, tai tiesiog gera knyga, kurios nesinori padėti, kol neperskaitai. Būtent todėl knyga ir yra gera – juk viena svarbiausių literatūros funkcijų yra teikti skaitymo malonumą.

L. Varanavičienė prasitarė abejojusi, ar pavyks U. Barauskaitei baigti romaną, ypač – baigti iki Knygų mugės. Abejota ne jos talentu, bet jos, nėščios moters, jėgomis. Buvo sunku įsivaizduoti, kaip paskutinius mėnesius kūdikį nešiojanti moteris dar gali vaikščioti į leidyklą, nes, anot leidėjos, „mes gimdėme praėjusiame tūkstantmetyje“.

Pačią knygą L. Varanavičienė apibūdino kaip palikusią nepaprastai giedrą įspūdį, o antrąkart perskaitytas šis tekstas įgyja dar daugiau papildomų prasmių – tai lemia jo keistas „pririšantis“ atvirumas. Atvirumas romane nėra vien psichologinė atvertis ar eilinė istorija iš Moters žurnalo – U. Barauskaitės atvirumas yra literatūrinis, kokybiškas. Tačiau, jei galvotų apie trečiąją knygą, jai turbūt tektų peržengti dar vieną barjerą, nes autorė keičiasi pati, keičiasi ir jos kūryba.

M. Burokas, paprašytas pasakyti savo vyrišką nuomonę apie moters romaną, teigė, kad lietuvių literatūroje atsirado ryški vyrų ir moterų literatūros skirtis. Vyrai nutolo į literatūros konstravimą, formos žaidimus, o moterys artėja prie tikrovės, kuria realybei adekvačią literatūrą. U. Barauskaitės knyga – tai moters ėjimas į psichologiją per fiziologiją, kur viskas tikra ar bent aprašoma tikrai. Gražu, kad ir autorės požiūris į vyrus yra tikras. Jos vaizduojami vyrai yra tokie, kokie iš tikrųjų – mėtantys kojines, bet naudingi. Kaip neigiamą knygos bruožą M. Burokas paminėjo tai, kad kūrinyje kartais per daug „užsižaidžiama“ ironija, pinamos įvairios žodžių pynės ir nutolstama nuo gero tikroviško pagrindo. Aprašomoji istorija panaši į tas, kurios pasakojamos moterims skirtuose žurnaluose, tačiau ji parašyta taip gyvai, šmaikščiai ir gražiai, kad galima skaityti su malonumu. Dešimt yra universali knyga, skirta tiek moterims, tiek vyrams, todėl H. Fielding Bridžitos Džouns su ja negalima lyginti.

M. Jankauskaitė taip pat negailėjo pagyrų romanui, tačiau jį vertino kitaip – kaip vizualiųjų menų, o ne literatūros specialistė. Ji buvo prozininkės dėstytoja ir, kaip vėliau patvirtino pati U. Barauskaitė, mokytoja. „Mano, kaip dėstytojos, eksperimentas pavyko, ir tai įrodo antroji Ugnės knyga“, – konstatavo M. Jankauskaitė, aktyvi moterų judėjimo dalyvė. Anot jos, ši knyga bando apgyvendinti, įžodinti plyšį tarp vyrų ir moterų pasaulių. Tebegyvename H. K. Anderseno undinėlės laikais, kai moters gyvenimo tikslas – aukotis dėl princo. „Reklamoje moterys vaizduojamos užsiūtomis burnomis, jų burnos paverstos peleninėmis, jos svarbios tiek, kiek, rodomos šalia kokio nors garsaus televizijos laidų vedėjo vyro, komunikuoja savo kūnais“, – nuo literatūros prie vizualiųjų menų ir moters padėties visuomenėje perėjo M. Jankauskaitė. Ji teigė, kad vyriškojoje dabarties kultūroje moteriai labai svarbu ir sunku rasti savo kalbą, kad ir kokia ji būtų – šnabždesys ar sarkazmas. Tai didžiulis iššūkis jaunai rašytojai, todėl U. Barauskaitės knygoje esama tam tikro svyravimo tarp kelių traukos taškų. Jos herojė blaškosi tarp dviejų vyrų – esančio šalia ir įsivaizduojamo, tarp patriarchalinės visuomenės stereotipų ir bandymo juos dekonstruoti, tarp Demetros (motinos) ir Afroditės. Pastarasis konfliktas kyla dėl ypatingo mūsų kultūros požiūrio: moteris, tapusi motina, praranda moteriškumą. U. Barauskaitė įrodo, kad motinystė ir moteriškumas yra neatsiejami dalykai. Puikiausiai galima suderinti ir dar du XIX a. atskirtus dalykus – vaikų auginimą ir kūrybą.

Daug gerų žodžių U. Barauskaitei skyrė Moters redaktorė V. Majorovienė. Moterims skirtus žurnalus U. Barauskaitė įvardijo žodžiu „glianc“ ir, anot V. Majorovienės, neblogai įkrėtė jiems košės. „Tačiau tokie žurnalai, Ugne, tave myli“, – nesupyko redaktorė. Ji sakė, kad moterų būna įvairių, o jai labiausiai patinka pašėlusios ir talentingos. U. Barauskaitė yra būtent tokia, tai paaiškėjo jau po pirmojo romano. Tai knygai ji subrendo kartu su radijo stotimi „Lietus“, o antrajai atsirasti padėjo ir moteriški žurnalai. Pirmosios knygos pašėlusi pajodžarga antrojoje tapo moterimi. U. Barauskaitės antrasis romanas – tai savitas ir drąsus psichologinis realizmas. Tarsi tęsdama L. Varanavičienės mintį, V. Majorovienė pridūrė, kad jos kartos moterys, laukdamos vaikų, net mąstyti nedrįsdavo taip, kaip Ugnė rašo. Jos laikėsi tam tikrų įprastų rėmų. Vyrai moterims teigė, kad jos nekūrybingos, neturi laisvės kurti, nes kurdamos bijo nepatikti vyrams kaip moterys. O romane Dešimt – stulbinama laisvė, pribloškiantis raganiškas atvirumas. Šią knygą turi perskaityti visos gimdžiusios, tos, kurios rengiasi gimdyti, ir tos, kurios niekada negimdys, jų vyrai, draugai ir jau tapusieji tėvais… Nėščiosios fiziologinė būsena, laukimas, atrodo, yra svetimi meilei ir mylėjimuisi, tačiau visa knyga skatina būtent tam. Galbūt, vyrams perskaičius U. Barauskaitės romaną, Lietuvos demografinė padėtis pagerės.

Dar vienas apie U. Barauskaitės romaną kalbėjęs vyras – J. Žilinskas – sakėsi esąs nusivylęs, kad romanas Dešimt lyginamas su H. Fielding knyga Bridžita Džouns. Tačiau yra ir kita pusė: galbūt kaip tik dėl tokio lyginimo kai kurie vyrai paims ir perskaitys šią knygą. Rašytojos romanas – tai grįžimas prie natūralumo. J. Žilinskas atskleidė savo vyriškąją „dešimties“ mėnesių patirtį – prisipažino, kad lankė natūralaus gimdymo mokyklą, todėl visos romane aprašomos patirtys jam yra savos, atpažįstamos. Nors knygoje tikrai atvirai ir nuoširdžiai kalbama apie tai, kas anksčiau buvo nutylima, jos tikrai negalima kaltinti manifestiškumu. Perskaičiusieji romaną turėtų susimąstyti apie tai, kad motinystė – ir nuostabus laikotarpis, ir didelis išbandymas. Tiek moterims, tiek vyrams. Taigi J. Žilinskas sakėsi rekomenduojąs romaną Dešimt vyrams kaip vertą dėmesio. Kritikui baigus kalbėti, vakaro vedėja L. Varanavičienė nusistebėjo: nejau vyrai ir moterys pagaliau susitaikė – vyriškosios lyties atstovai ne polemizuoja, o pritaria ir siūlo bandyti suprasti moters gyvenimą, žvelgti į jį atvirai ir protingai.

Į „tardymą“ pakviesta pati romano autorė, paklausta apie Bridžitą Džouns ir feministines pažiūras, sakė, kad jos veikėja su Bridžita susijusi tiek, kiek bendros šiuolaikiniame mieste gyvenančių moterų patirtys. Bridžita Džouns – tai ne tik literatūros personažas, bet ir tam tikras moters tipas. Atsakydama į antrąją klausimo dalį, U. Barauskaitė prisiminė prieš keletą metų lankytas M. Jankauskaitės paskaitas. Rašytoja sakosi būtent ten ir tada supratusi, kiek daug ji nežinojusi apie stereotipus, atradusi naujų, iš vidaus „supurčiusių“ minčių, tarsi atmerkusi akis, pasikeitusi ir pradėjusi kitaip mąstyti. Feminizmas nėra nusikaltimas, feminizmas autorei – teisė būti moterimi ir mama.

L. Varanavičienės paklausta, ar Dešimt yra dviejų meilių, meilės trikampio romanas, prozininkė atsakė, kad tai romanas apie meilę vaikui, jo tėvui ir meilę apskritai. Ji tvirtino, kad mes iš tiesų nesuprantame, kas yra meilė, nesusigaudome pasaulyje – mums atrodo, kad kažkur toliuose visada laukia princas, o namie nuolat mėtosi kojinės… Nėra dviejų meilių, yra viena didelė, tik ją regime kaip atskiras dalis, kurias, reikia tikėtis, kada nors išmoksime sulipdyti į viena… Vis dėlto, kai reikia rinktis iš dviejų galimybių, dažniausiai pasiimi kiekvienos po truputį. Net ir svajodama, ilgėdamasi moteris visada pasirinks tą, kuris bus šalia jos, pasirinks atsakomybę vaikams.

U. Barauskaitė prasitarė, kad ir toliau rašys. Į L. Varanavičienės repliką, kad ji, ką tik pagimdžiusi jauna ir žavi moteris, neatitinka stereotipinio rašytojo įvaizdžio, prozininkė atsakė nejaučianti kūrybinių kančių, nekankinanti vyro ir nelaikanti alkanų vaikų: „Aš nežinau, ar mano vyras yra mane matęs rašančią. Rašau tada, kai randu laiko“.

Renginyje klausimų nestigo. Jų liūtį atlaikiusi autorė apgynė savo vertybes ir požiūrį. Paklausta, kokios vertybės teigiamos romane, rašytoja atsakė, kad vertybė – ne ilgėtis kažko, bet gebėti ir mokėti su kažkuo gyventi. Kiekvienas žmogus turi priimti sprendimus ir jausti už save atsakomybę. Buvo domimasi U. Barauskaitės, kaip itin mėgstančios skaityti, vertinamais tekstais ir rašymo būdais. „Man svarbūs ne siužeto vingiai, bet pati kalba“, – apie kūrybos procesą pasakojo prozininkė. Knyga nebus „skani“, jei autoriaus žodynas apsiribos tik buitiniais žodžiais, net jei siužetas bus itin gerai „sukaltas“. Rašytoja sakė, kad svarbiausias žodyno gausinimo šaltinis – kitų rašytojų tekstų skaitymas. Tarp mėgstamiausių knygų U. Barauskaitė minėjo Z. Zateli Grįžtančius su vilkų šviesa, J. Ivanauskaitės Pakalnučių metą ir Placebą, R. Gavelio Vilniaus pokerį. Vienam iš žiūrovų paklausus, ar kino filmai irgi yra tokie pat svarbūs kaip literatūra, U. Barauskaitė prisipažino, kad žodis jai svarbesnis nei vaizdas.

J. Žilinskas, pavadinęs knygą „Besilaukianti moteris ir du jos vyrai“, tvirtino, kad romane gal kiek per mažai dėmesio skirta pačiai jo inspiratorei – mažajai Teofiliukei. U. Barauskaitė sakė, kad mažosios turbūt yra tiek, kiek jos tuo metu buvo mintyse. Ji sakė galvojusi apie tai, kaip jaučiasi nėščios moterys, ir supratusi, kad rašyti reikia tada, kai laukiesi, kol nepamiršai, kol laukimas netapo sulaukimo džiaugsmu.

Vakaro pabaigoje U. Barauskaitė padėkojo savo draugui Linui Ruzgiui, kurio eilėraščius paskelbė antrajame romane. O L. Varanavičienė palinkėjo romanui tapti pretekstu diskutuoti apie tokius paprastus, bet per mažai aptariamus dalykus kaip jausmai, motinystė, vyrai ir moterys.


Vitalija Pilipauskaitė
 

Knygos

Dešimt
Ugnė Barauskaitė
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą