Trys autoriai – trys istorijos

Regis, tai tampa puikia leidyklos „Tyto alba“ tradicija – prieš Vilniaus knygų mugę savo svečius sukviesti į kokį nors jaukų Vilniaus viešbutį, leisti žurnalistams pasišnekučiuoti su autoriais kamerinėje aplinkoje, gurkšnojant vyną pasmalsauti apie šį bei tą daugiau, nei girdime per oficialius susitikimus. Šiemet „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė, padedama Italų kultūros instituto bei Britų tarybos Lietuvoje, į šaltą, vėjuotą Vilnių pasikvietė net tris garsenybes: beveik prieš trisdešimt metų pasaulyje tarptautiniu bestseleriu Erškėčių paukščiai išgarsėjusią Colleen McCullough, „jaunuoju Italijos talentu“ vadinamą Niccolò Ammaniti ir dar visiškai jauną, bet jau daug prieštaringų bei audringų vertinimų sulaukusį britą Adamą Thirlwellą. Šiuos skirtingus autorius vienija jų pasirinktas žanras, didžiulis populiarumas, o dviejų iš jų knygos jau yra tapusios bestseleriais.

Įgudę naratoriai klausytojams pasakojo istorijas: kaip pradėjo kurti; kas paskatino parašyti mugėje pristatomus romanus; kaip įsivaizdavo šalį, į kurią vyksta; ką galvoja apie savo skaitytojus, rašymą, literatūrą, vertimą…

Istorija
 
Colleen McCullough tikriausiai yra viešnia, kurios vardą žino bet kurio amžiaus skaitytojai – net ir tie, kurie jos romanų niekada neskaitė. Maždaug prieš porą dešimčių metų jos knyga buvo patekusi į „deficitinių“ kūrinių skyrelį (mūsų tėvai šiai kolekcijai parinkdavo viršutinę sekcijų lentyną – kad vaikai nekištų nagų). Tarp įvairių nelegaliai spausdintų (apie autorines teises tada vargu ar susimąstydavome), iš anapus Atlanto atgabentų, atšviestų, iš pabirų lapų susegtų bei iš rankų į rankas leidžiamų veikalų Erškėčių paukščiai garsėjo kaip knyga vienai nakčiai. Ir ne tik dėl to, kad buvo tokia populiari (manąjį egzempliorių tiesiog pavogė), bet ir dėl to, kad nedaug kas ją skaitė nuo pradžių iki galo. Be to, kai kuriems iš mūsų ji atstojo gana anatominiu stiliumi parašytą veikalą „apie vedybinį gyvenimą“.

Rašytojos vizitas Vilniuje tapo šiokiu tokiu netikėtumu, mat visiems žinoma, kad ji knygų mugėse nesilanko – yra buvusi gal kokiose keturiose. Rašytoja sakė greitai supratusi, kad mugių atmosfera jai atgrasi: kūrėjams pavydima, jie apžiūrinėjami lyg per mikroskopą, kaip koks mėsgalys parduotuvės vitrinoje. Žodžiu, turgus. Tačiau susitikimus su skaitytojais ji mėgsta. Saugu, kai susirenka žmonės, kuriems patinka tavo knyga. Kaip ir du jaunuosius jos kaimynus (spaudos konferencijos metu C. McCullough buvo pasodinta tarp N. Ammaniti ir A. Thirlwello), ją intriguoja, ką skaitytojai sugeba pamatyti, atrasti jos knygose, bet vis dėlto daug įdomiau yra žvelgti į jų veidus. Nors pati rašytoja vengia būti atpažįstama. Kitaip nei aktoriai, apie šlovę svajojantys rašytojai nesirūpina savo išvaizda, tad pasidaro baugu, kai išgarsėjęs tampi matomas, ypač jei esi užkulisių žmogus.

Vis dėlto į Lietuvą C. McCullough atvažiavo. Ne tik dėl to, kad vienintelė iš svečių sakėsi pasiilgusi šalto oro. Istorija besidominčiai rašytojai Lietuva pasirodė itin įdomi. Septintajame dešimtmetyje ji keliavo po Rusiją, Lenkiją, Rytų Vokietiją, todėl jai buvo smalsu pamatyti pastarųjų metų pokyčius. Be to, C. McCullough pamanė, jog mūsų šaliai bus naudinga, jei joje lankysis tokie žmonės kaip ji. Ir nors tai sakė šypsodamasi, manau, kad nejuokavo.

C. McCullough išties yra spalvinga asmenybė: medikė, neurofiziologijos ir neuroanatomijos specialistė; Oklahomos universiteto Politinių mokslų katedros Tarptautinių programų valdybos narė, prisidėjusi prie JAV užsienio politikos strategijos; akademikai ir politikai ją vertina kaip gabią istorikę; ji yra viena iš nedaugelių moterų, parašiusių pasaulinį bestselerį. Kad ir kaip mes vertintume tuos kelis į lietuvių kalbą išverstus jos mainstreaminius romanus, buvo sunku atsispirti šitos stiprios, puikiai suprantančios savo vertę, sąmojus laidančios moters žavesiui. Nesunku patikėti, kad žmonės trokšdavo mirti jos rankose.

C. McCullough pradėjo rašyti, kad užsidirbtų pinigų ir pajėgtų pragyventi pati (aštuntojo dešimtmečio pradžioje netekėjusi ir tekėti neketinanti moteris ir JAV, nors kolegų pripažinta ir gerbiama, patirdavo ekonominių sunkumų). Jau pirmasis jos romanas Timas sulaukė didžiulės sėkmės. Tačiau antrasis – rašytoja šitaip ramino jaunąjį, tik antrą knygą berašantį A. Thirlwellą – kartais būna dar sėkmingesnis. Erškėčių paukščių autorinės teisės buvo parduotos už tais laikais rekordinę sumą. Romanas tapo perkamiausias ir skaitomiausias ne vienoje šalyje. Devintajame dešimtmetyje pagal jį buvo sukurtas (pačios autorės labai nemėgstamas) mini serialas, vėliau – miuziklas. Puritoniška Amerika tiek romaną, tiek filmą pasmerkė už sekso scenas su kunigu, bet… serialas sumušė visus tuometinius Amerikos reitingus: tas scenas Amerika žiūrėjo taip, kaip mes skaitėme tuos puslapius (vargu ar tai galėtų džiuginti autorę, apskritai ji nėra sekso scenų gerbėja). Paklausta C. McCullough atsakė, kad Erškėčių paukščių siužetas šiek tiek paremtas jos šeimos istorija, bet jei jos mama ir turėjo meilės romaną su kunigu, jai šito tikrai nepasakojo. Tiems, kas yra šiek tiek susipažinę su C. McCullough biografija, šios epinės šeimyninės sagos autobiografiškumas bus kiek skaidresnis. O aš įžiūrėjau autorės ir jos pagrindinių veikėjų moterų panašumą: tiesą pasakius, jeigu šis, vis dėlto meilės, romanas man ir buvo kuo įdomus (tais laikais jį perskaičiau visą – ką padarysi, visai kaip ponia Bovari, skaičiau ne tas knygas), tai ne sekso scenomis ir tikrai ne galimybe pasmerkti kunigo nuodėmę, ir ne jausmingu bandymu pateisinti nenusisekusį gyvenimą įvelkant jį į beveik simbolišką kiek patetiškos legendos rūbą, o stiprios, laisvos, nepriklausomos (ar bent jau bandančios likti nepriklausoma) moters paveikslais.

Vis dėlto mane nustebino, kad akivaizdžiai populiariajai, vadinamajai moterų literatūrai atstovaujantis romanas (kaip ir keli kiti jos ankstyvieji kūriniai bei visai neseniai parašytas „The Touch“ / „Prisilietimas“) priskiriamas moderniajai klasikai. Matyt, Terry Eagletono būkštavimai, kad literatūrinis kanonas taip ir liks suvaržytas dominuojančios klasės ir lyties nuostatų (t. y. literatūros institucijos neatsisakys savo elitiškumo ir neatsigręš į populiariąją bei moterų literatūrą), buvo gerokai perdėti. Šiandien tyrinėjame, rašome apie tuos, kurie madingi, populiarūs, skaitomi, perkami, parduodami. „Moderniosios klasikos“ sąrašus suformuoja leidyklos, reklama ir reitingai. Vis dėlto C. McCullough pabrėžė, kad rašo įvairias knygas: tarp jų yra ir garsusis istorinių romanų ciklas apie senovės Romą, sulaukęs palankaus kritikų vertinimo, bet ne toks populiarus kaip ankstesnės knygos; istorinės biografijos; paaugliams adaptuotas mitologinis pasakojimas Trojos giesmė. Visos knygos turi savo gerbėjų klubus. O knygos sėkmė, autorės manymu, labai priklauso ir nuo to, ar ji buvo išversta į kurią nors kalbą. Anot C. McCullough, rašytojai būna tikrieji ir formalieji – pastarieji rašo romanus-formules ir vis kartoja tą pačią knygą. Tikrieji rašytojai pirmiausia rašo sau ir netenka žado, kai jų knyga sulaukia sėkmės.

Į oficialiojo pristatymo pabaigą galų gale atsitokėjusiam ir susivokusiam, šalia ko jis sėdi, N. Ammaniti (didžiąją susitikimo dalį negalėjusiam suprasti, kodėl jo kaimynei skiriama tiek dėmesio) ir kitiems, pradėjusiems bei tik pradedantiems rašyti, globėjiška C. McCullough dalijo veik aforistinius patarimus: negali apie ką nors rašyti, kol neturi apie ką; jei parašei knygą, kol ji nepublikuota, nerodyk nei savo šeimai, nei draugams: šeima sakys, jog esi genijus, draugai – jog niekam tikęs, ir vieni, ir kiti klys; jei tapsite garsūs, nesistebėkite, jei leidėjai visąlaik norės tokios pačios knygos – neklausykite jų, stenkitės kurti vis naujus dalykus ir plėsti savo ribas. 

Tėvų baimė
 
Niccolò Ammaniti, knygų mugėje pristatytos knygos „Aš nebijau“ autoriaus, kūrybos istorija visai kitokia. Jis pradėjo rašyti iš baimės. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps biologu. Mokslai nesisekė, o prisipažinti tėvams Niccolò neišdrįso. Taip nuolat meluodamas labai greitai „pabaigė“ universitetą. Atėjo laikas prisėsti prie baigiamojo darbo. Tėvas psichiatras pasiūlė užsidaryti kambaryje ir rašyti – „antraip neparašysi!“ N. Ammaniti šešis mėnesius išsėdėjo uždarytas. Iš pradžių visai nenumanė, ką daryti. Pamažu pradėjo rašinėti istoriją. Rankraštį davė paskaityti draugui. Šis išleido knygą. Tėvai už tai išmetė iš namų. Taip jis ir tapo rašytoju.

Pirmoji knyga buvo išleista 500 egzempliorių tiražu. N. Ammaniti stebėjosi, kad ją kas nors skaito. Jis vaikštinėdavo po knygynėlį ir patykojęs potencialių pirkėjų klausinėdavo, kodėl jie perka šią knygą. Knygyno savininkas paprastai įkyruolį išspirdavo lauk.

Pernai Lietuvoje pasirodžiusi „Aš nebijau“ buvo išversta daugiau nei į dvidešimt kalbų, išleista per trisdešimtyje šalių, Italijoje tapo tikru bestseleriu, o išspausdinta angliškai susilaukė neįtikėtinų pagyrų. Rašytojas prisipažino, kad būti skaitomam yra labai malonu, ypač kai esi skaitomas kitomis kalbomis – tai rodo, kad sukūrei kažką universalaus. Įdomu laikyti rankose savo knygą kita kalba: perskaityti vis tiek negali (konferencijos pabaigoje atskubėjusi Latvijos leidėja rašytojui įteikė dar vieną vertimą – į latvių kalbą), tad vartai kokią nors iš Kambodžos ar Korėjos atsiųstą knygą, žiūrinėji viršelį, šriftą, abėcėlę (abėcėlės labai domina ir britą A. Thirlwellą – jeigu galima pasitikėti internetiniais duomenimis, jo antroji knyga vadinsis „Kirilica“). Kartą N. Ammaniti savo knygos vertimą davė paskaityti kaimynystėje esančios mažos maisto krautuvėlės savininkui korėjiečiui. Kitą sykį krautuvininkas ėmė su juo diskutuoti – taip rašytojas supratęs, kad vertimo būta gero.
Aš nebijau sumanymas kilo vienos kelionės po Italiją metu. Vidury tuščių laukų kaitrią vasaros dieną atsidūręs N. Ammaniti vos nesulaukė rimtų nemalonumų – jis buvo apsuptas šautuvais ginkluotų valstiečių ir sunkiai įtikino juos esąs rašytojas. Vasarą Italijos pietuose dienos priklauso vien vaikams, dėl nepakeliamo karščio suaugusieji laukuose dirba tik naktimis. Tad kilo sumanymas aprašyti šią tikrovę tokią, kokia ji galėtų būti matoma vaiko akimis. Anglų spauda šią knygą palygino su Tomo Sojerio nuotykiais. Kritikai rašė, kad autorius taip gerai įvaldęs siužetą, jog knyga įtraukia ir nepaleidžia skaitytojo iki pat pabaigos. Dėl savo sugebėjimo palaikyti įtampą N. Ammaniti net buvo palygintas su Alfredu Hitchcocku. Tačiau meistriškas vaikų vienas kitam pasakojamų „baisuokliškų“ istorijų, folkloro, trilerio ir Bildungs romano lydinys sužavi ne vien ryškiais vaikų paveikslais, intriguojančia istorija ar beveik kinematografiškomis detalėmis, bet ir įtaigiu pasakojimu (vaiko žvilgsnis perteikiamas vaiko kalba, o suaugusieji pavaizduoti tik probėgšmais, lyg netyčia į vaiko akiratį patekę gretimos tikrovės gyventojai), kupinu lyriškos, bet nesentimentalios prarastos nekaltybės nostalgijos. Anot Michaelo Dibdino, ši knyga – filmas suaugusiems apie vaikus, savo nuotaika primenantis tokius italų neorealistų darbus kaip De Sicos Dviračių vagys. Šios istorijos kinematografiškumas neliko nepastebėtas – Vilniuje buvo parodytas ir pagal ją 2003 m. Gabriele’s Salvatore’s sukurtas filmas (beje, tai ne vienintelis N. Ammaniti darbas kine).

Politika
   
Kitaip nei N. Ammaniti, kuris prieš važiuodamas į Lietuvą šį kraštą buvo matęs tik žemėlapyje, Adamas Thirlwellas su mūsų šalimi susijęs kur kas asmeniškiau – XIX a. viduryje iš Kretingos į užsienį, slepiamas medinėje dėžėje, buvo išvežtas visiškai mažas jo senelis, turėjęs žydiško kraujo. Dėl to (žinoma, ir dėl šalčio) į Lietuvą važiuoti buvo baugoka, bet kartu ir smalsu.

A. Thirlwellas tapo garsiu rašytoju dar net neišleidęs knygos. Prestižinis žurnalas Granta įtraukė jį į geriausių jaunųjų britų autorių sąrašą jam vos spėjus paskelbti pirmąjį savo knygos skyrių. Tiesa, kai pasirodė knyga, kai kurie kritikai sudvejojo, ar nebuvo paskubėta. Tačiau Lietuvoje skaitytojai įvertino jaunojo rašytojo romaną – jo Politika atsidūrė net kelių geriausios metų knygos reitingų viršūnėse (matyt, britų publika skeptiškesnė už mus).

Dažniausiai, kai pristatomas A. Thirlwello romanas, pabrėžiama, kad autorius jį rašė pokštaudamas, negalvodamas apie jokį būsimą skaitytoją. Man pasidarė smalsu: ar tikrai būta vien pokšto?

A. Thirlwellas ėmėsi rašyti gerokai praprusęs – Oksforde jis studijavo literatūrą. Studijuodamas literatūrą pradedi manyti, kad įmanoma tik viena interpretacija, ir atlikęs tam tikras analitines procedūras, rasi tikrąją kūrinio reikšmę. Parašęs romaną, jis pats buvo nustebintas to, ką skaitytojai įžiūri jo kūrinyje. Iš pradžių jis bandė prieštarauti, kad nieko panašaus negalvojęs, bet vėliau suprato: parašyta knyga autoriui nebepriklauso, skaitytojai ją vertina ir supranta savaip. Išversta knyga yra suprantama ir visai kitoje kultūrinėje aplinkoje gyvenantiems žmonėms. Ypač keista, kad svetur yra pagaunamas humoras. O literatūros studijos iš tiesų ir varžo, ir padeda. A. Thirlwellui jos leido pažinti literatūrinę formą, žanrų savitumus, stilius, kalbėjimo būdus. Tačiau šiek tiek nejauku, kai studijuodamas supranti, jog nesi W. Shakespeare’as. Vis dėlto guodžia tai, kad ir didieji klasikai savo kūrybos kelią pradėjo toli gražu ne genialiais kūriniais.

Labiausiai A. Thirlwellą domina romano žanras, jo galimybės. Tikriausiai būtent šis kiek eksperimentinis jaunojo brito santykis su rašymu buvo pastebėtas ir tų, kurie gyrė, ir tų, kurie peikė jo knygą. Galbūt rašytojas kada nors susigundys kurti ir teatro pjeses – teatrą sakė labai mėgstąs (jeigu domitės jo knygos autobiografiškumu, pamatysite, kad teatro pomėgį autorius išrutuliojo iki pagrindinio veikėjo profesijos). Būta kritikų, manančių, jog iš teatro perimtas ir teatre labiau pateisinamas susvetimėjimo efektas A. Thirlwellui netgi pakišo koją: nuolatinis šiek tiek erzinamai savimyliškas, primetantis savą požiūrį (nors galbūt tik tam, kad priverstų susimąstyti) pasakotojo kišimasis neleidžia įsijausti, o iš skaitytojo atimtas malonumas susitapatinti su personažais turi būti kompensuojamas ypatingu „šarmu“ (spręskite patys, ar jaunasis rašytojas nepervertino savo jėgų). Man šis „intymus rašymas“, narstant savo personažus, trūkčiojant ir stabčiojant (kad ir kas tai būtų – „romano žanro ignoravimas“ ar „bandymas atgaivinti autorių“), išties labiau priminė Woody Alleną, su kuriuo – be abejo, pataikaudamas – A. Thirlwellą sulygino jo agentas. Vis dėlto tai, kuo britas buvo kaltinamas profesionalių vertintojų („iš dalies net per protinga“, „universitetinio išsilavinimo ir darželinukiškos išraiškos samplaika“, „nusižiūrėtas stilius“, „nukopijuotos frazės“), labiausiai ir patraukė jaunąją auditoriją: kartais tikrai kiek trivialiai interpretuojami istoriniai ir kultūriniai (na, ir politiniai) pavyzdžiai lengvai tampa gatvės erudicijos šaltiniu, o kartoti svetimas frazes yra neabejotina mada. Anot A. Thirlwello, jo aprašytas jaunų žmonių gyvenimas nėra išskirtinai londonietiškas, jis turėtų būti suprantamas ir kitose šalyse gyvenantiems jaunuoliams (knyga jau išversta į dvidešimt penkias kalbas). Nes, kaip vėliau išsidavė rašytojas, šį romaną jis rašė apie tai, kas rūpi jam pačiam ir turėtų rūpėti visiems jauniems žmonėms. Taigi apie skaitytoją buvo galvota.

Žinoma, kai tampi garsus, tarsi įsipareigoji ir toliau taip pat rašyti – pritarė C. McCullough jaunasis britas. Todėl antrąją knygą kurti daug sunkiau: tikiesi tam tikros skaitytojų reakcijos, vengi kritikų priekaištų. Turi būti drąsus ir patrakęs, kad ryžtumeisi rašyti tai, kas tikrai įdomu tau pačiam. A. Thirlwellui patinkantys autoriai nekartoja savo pačių kūrinių. Tad ir naujoji brito knyga turėtų gerokai skirtis nuo pirmosios.
 
Tiek C. McCullough, tiek A. Thrilwello kūriniai jau tapo literatūrinės seksualumo istorijos dalimi; visiems trims autoriams teko vienaip ar kitaip interpretuoti (viso pasaulio ar jų šeimos) istoriją, imtis politinių sprendimų ir įveikti savo baimes. Istorijos ir autoriai buvo skirtingi, bet tą vakarą tarp jų užsimezgė šmaikštus ir šiltas pokalbis.