100-osioms Georgo Sauerweino mirties metinėms

Georgas Sauerweinas labiausiai buvo žinomas kaip genialus poliglotas. O jam pačiam labiau norėjosi, kad jį laikytų poetu ir prisimintų kaip poetą. Sako, jog jis teigęs, kad naujas kalbas puikiai išmokdavęs kurdamas jomis eilėraščius. Tiesa, toks mokymosi metodas rekomenduotinas tik vienetams. Taip pat ir viešai polemizuodamas jis griebdavosi poezijos, nes poeziją jam esą buvę pasitelkti patogiau negu prozą.

Paskutiniuosius 30 gyvenimo metų Sauerweinas aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, jo balsas skambėjo viešose diskusijose, straipsniuose, tuo laikotarpiu sukūrė ir daug eilėraščių. Tie jo gyvenimo dešimtmečiai daugiausia susiję su tolimąja Šiaure. Lygiai prieš 130 metų, 1874-ųjų spalio mėnesį, jis debiutavo eilėraščiu, parašytu viena Šiaurės kalba. Tai atsitiko Suomijoje, kur jis buvo apsistojęs vienoje alaus darykloje netoli Hėmenlinos, kad galėtų įsiklausyti į autentišką vietinių lapių tarmę ir pasimokytų ja kalbėti. Po trijų savaičių mokymosi jis suomių aludariams perskaitė tokį nostalgijos kupiną eilėraštį:

Isänmaa on iloisempi;
Laulu siellä on ja lempi.
Yksinäni, ystävättä,
Täällä täytyy matkustella,
Monta kieltä kuulustella.

Tėvynė yra linksmesnė;
Ten – daina ir meilė.
Vienišam, be draugų,
Čia tenka klajoti,
Klausytis daugybės kalbų.

Tuo metu jau ėjo į pabaigą pirmoji jo didelė kelionė po Šiaurę, turėjusi lemiamą reikšmę visam likusiam gyvenimui. Jis jau buvo pirmąkart apsilankęs Norvegijoje; netrukus jis pirmą kartą atvyks į Lietuvą. Po metų, 1875-aisiais, jį pirmą kartą išvystame tarp Šprėvaldo sorbų Vokietijoje. Iš tikrųjų visos tos datos tarsi ir nubrėžė tolesnių 30 metų veiklos gaires.

Viskas vyko taip greitai ir tarsi savaime. O gal 1874 metų kelionė į Šiaurę buvo iš anksto nulemtas planas? Šito nežinome, apie tai nieko nebyloja ir išlikę šaltiniai. Niekas negalėtų aiškiai atsakyti į klausimą, kokie Šiaurėje patirti įspūdžiai ar išgyvenimai galėjo įkvėpti Sauerweiną literatūrinei kūrybai ir paskatinti politinei veiklai. Galime tik daryti prielaidas ir tik iš dalies atsakyti į šį klausimą.
Šiaurėje jis sulaukė viešo dėmesio, – to iki tol niekada nebuvo patyręs Vokietijoje. Nepaisant nepagrįsto kuklumo, tas dėmesys jį tikriausiai tiek pat sužavėjo, kiek ir naujos kalbos, su kuriomis jis susidūrė 1874 metais.
Bet dar svarbiau buvo, kad Sauerweinas tiek Norvegijoje, tiek Suomijoje susipažino su kalbiniais sąjūdžiais, kaip dinamiškomis politikos varomosiomis jėgomis. Tai buvo grynai tautiniai sąjūdžiai, iš tautos gelmių trykštančios jėgos. Tų sąjūdžių nuostatos ir nuotaikos ne visada ar tik iš dalies sutapdavo su oficialių valdžios įstaigų vykdoma politika. Carinėje Didžiojoje Suomijos Kunigaikštystėje jis sužinojo, kad suomių kalba nuo 1863 metų, kai jai buvo suteiktas lygiateisės kalbos statusas, padarė teigiamą poveikį švietimui ir literatūrinei kūrybai gimtąja kalba. O Kristianijoje (Osle) jis susipažino su kalbininku ir poetu Ivaru Aasenu, kuris liaudies kalbos pagrindu sukūrė oficialią naująją norvegų kalbą. I. Aasenas Sauerweinui paliko neišdildomą įspūdį: „Mums, šiaurės vokiečiams, būtų labai pasisekę, jeigu mūsų žemaičių tarmės labui mokslininkai būtų nuveikę bent pusę to, ką tas vyras (...) padarė norvegų kalbos labui“.

Trumpai tariant, Šiaurėje Sauerweinas sužinojo, kad esama daugiataučių valstybių, kuriose vienkalbystė nėra būtina sąlyga. Be to, tai jam jau nebuvo naujiena: dar prieš du dešimtmečius jis Velse dalyvavo daugiakalbėje kultūrinėje veikloje. Jis tikriausiai klausė savęs: gal Vokietijos imperijoje, užuot kovojus su daugiakalbyste, ją būtų galima skatinti, kaip tai daroma Velse, Norvegijoje ar Suomijoje?
Tinkamos vietos Sauerweinui pasirodė Šprėvaldas ir Rytų Prūsija, kur jis pradėjo kovą dėl Vokietijos imperijoje gyvenusių sorbų ir lietuvių tautinių mažumų kalbos teisių bei tautinio atgimimo. Jis pranoko savo laiką, skelbdamas šūkį, kuris šiandien, Vokietijai vėl susivienijus į vieną valstybę su daug didesne etnine įvairove negu Sauerweino laikais, yra aktualus kaip niekada iki šiol. Antai pedagogas Norbertas Ommleris pasakė: „Kaip Sauerweinas būtų apsidžiaugęs tomis išaugusiomis galimybėmis iš pirmų lūpų mokytis kalbos“.
Kodėl jis apskritai taip atsidėjęs kovojo dėl vadinamųjų mažųjų tautų ir jų mažų kalbų? Iš tikrųjų jis pasisakė ne prieš, bet už didžiąją suvienytą Tėvynę, kuriai tautinės mažumos galėtų ypač daug padėti: „Juo didesnė tauta, tuo didesnis pavojus, kad ji neatsilaikys prieš bendras, niveliuojančias, blaivias proto idėjas, kurios skelbiamos visiems galiojančios ir kurios yra visiška priešingybė estetiškai gražių pradų plėtotei“. Tautinių mažumų kultūros, suteikiančios erdvės individualiai kūrybai, yra žemės druska – jos apsaugo nuo demoralizacijos ir niveliacijos; jos, kaip rodo puikus senovės graikų pavyzdys, yra tikrosios žmonijos aristokratės.

XIX ir XX amžių sankirtoje tokios mintys buvo ne tik neįprastos, bet ir kėlė įtarimą, o tų laikų šūkio „Viena valstybė, viena kalba, vienas Dievas“ atžvilgiu jos buvo netgi antivalstybiškos. Reikia manyti, kad, praėjus šimtmečiui, mes kalbų įvairovės ir tolerantiškumo požiūriu žengėme žingsnį pirmyn. Nors Sauerweino kalbos ir pedagogikos idealai susiję su konkrečiu laiku, šiandien jie skamba šiuolaikiškai ir kaip savaime suprantami dalykai, be to, jie puikiai atitinka 2001-aisiais, Europos kalbų metais, suformuluotus Europos Sąjungos kalbų įvairovės tikslus. Tiesa, daugelio šalių čia dar laukia ilgas kelias. Taip, iš tikrųjų mes visi dar kelyje, ir Sauerweino priesako mums reikia kaip nuolatinio raginimo ir priminimo. Reikia tikėtis, jog ateis diena, kai pasieksime galutinį tikslą ir neskirstysime kalbų į dideles ir mažas, nes visos kalbos galų gale yra gimtosios kalbos, o jos būna tik didelės.

Svarbiausius savo raštus Sauerweinas parašė būdamas toli nuo neramumų židinio – pasitraukęs į tolimą Dovrės kalnų slėnį, tapusį jam antrąja Tėvyne. Ten jis apsigyveno toli gražu ne ieškodamas prabangaus ar patogaus gyvenimo; priešingai – kadangi daugelis gyveno skurde, jam dažnai tekdavo įsitikinti, jog Dovrėje savi marškiniai arčiau kūno. Dažniausiai skurdas ir laisvė būna nesuderinami dalykai, bet Dovrėje buvo priešingai – į Norvegiją Sauerweiną traukė būtent to neturtingo krašto kalbų ir kultūrų laisvė.

Bet grįžkime į 1904 metus. Lygiai prieš 100 metų, šaltą lietingą rudens dieną, pučiant žvarbiam kalnų vėjui, Sauerweinas atlydėjo į Dovrės kapines vieno vargšo elgetyno gyventojo palaikus. Ką tik baigėsi mišios, žmonės iš bažnyčios išvažiavo namo, prie kapo duobės liko tik keli žmonės – našlė su dukra ir Sauerweinas. Jis jau ir pats buvo paženklintas mirties, bet visus vargšus ir kenčiančius užjaučianti karšta jo širdis jam įsakė palydėti į paskutinę kelionę tą mielą bičiulį. Kitą dieną jis, prislėgtas ir negaluodamas, atsisveikino su Dovre – iki jo paties laidotuvių buvo likę du mėnesiai.
Labiausiai, – kaip rašė viename iš Dovrei skirtų eilėraščių, – jis būtų norėjęs atsigulti amžino poilsio Norvegijos žemėje:

Begrav me’ inkje langt i Aust,
Ve’ stakkars Folke mitt,
Som staar saa ven- aa verje-laust,
Aa fæ ‘nkje taalaa fritt.
Begrav me’, nær e’ døyr eingaang,
I Norge her i Nor’;
Der Grave synes mindre traang
I fri aa venle’ Jor’.

Nelaidokit manęs, po to, ką ten man
teko išgyventi,
Tolimoje gimtinės žemėje:
Germanija, išdidi mergė,
Išveja mane šiurkščia ranka.
Palaidokit mane, nors tai ir vis tiek pat,
Dovrės kalnuose, Šiaurėje:
Žemė tokiame laisvame krašte yra
lengva,
Krašte, kur nėra tautžudystės.

Sauerweinas mirė Kristianijoje, bet, nepaisant šiame eilėraštyje išsakytos valios, jis buvo palaidotas gimtajame mieste Gronau – Vokietijos žemėje. Tik karstas buvo iš Norvegijos medžio.
Pasiaukojamai gindamas engiamųjų ir atstumtųjų teises, Sauerweinas sulaukė daugiau simpatijų iš paprastų žmonių negu iš aukštuomenės. Jo paties visuomeninis statusas nuolat svyravo tarp aukštai ir žemai, todėl jis tiek vienoje, tiek kitoje aplinkoje buvo prašalaitis. Anot Knuto Hamsuno, jį būtų galima pavadinti svetimšaliu žemės kelionėje, todėl jį ir kontroliuoti buvo sunku – tiek socialiniu, tiek politiniu požiūriu. Jo kūrybines ir mokslines nuostatas taip pat sunku priskirti kokiai nors konkrečiai kategorijai. Bet niekas nepaneigs, jog jis labai daug nusipelnė kaip neturintis sau lygaus pavojuje atsidūrusių tautų užtarėjas ir kaip daugiatautės visuomenės šauklys.
„Tavo gyvenimas buvo tavo gražiausias eilėraštis“, – tokiais žodžiais Henrikas Ibsenas 1902 metais pasveikino savo kolegą – poetą Bjørnsteną Bjørnsoną jo 70-ųjų gimimo metinių proga. Jo bendraamžiui Georgui Sauerweinui šie H. Ibseno žodžiai taip pat būtų labai tikę. Nes Sauerweino gyvenimas ir kančia iš tikrųjų buvo jo poezija.

Iš vokiečių kalbos vertė Irena Tumavičiūtė

Oskar Vistdal

„Literatūra ir Menas“