„Tauta gyvena kalboje“

Kalbininką Joną Kazlauską prisimenant

Sunku prisipažinti, kad esame septyniasdešimt penkiamečių karta. Tačiau tokia tikrovė – pastaraisiais metais vienas po kito minime šią sukaktį, ir telefono skambučiais ar trumpu laiškeliu siunčiame žinutę – prisimename, mylime ir branginame mums likimo dovanotus draugus.

Šioje draugystės pynėje ypatingą vietą užima Jonas Kazlauskas – žymus Lietuvos mokslininkas, habilituotas mokslų daktaras, lituanistikos profesorius, „Baltistikos“ žurnalo įsteigėjas ir redaktorius, o mums, 1954 m. Vilniaus universiteto laidos lituanistams, – kurso draugas, artimas ir nuoširdus bičiulis.

Paminėjus jo septyniasdešimt penktąjį gimtadienį, norisi pasidalyti keletu minčių, kurios iškyla atminty po daugelio metų. Tai tik keli epizodai, prisiminimų nuotrupos, nes šiandien nelengva apie Joną kalbėti – jis dabar tarsi paminklas ir amžinas priesakas mums, privalantiesiems puoselėti gimtąją kalbą, kuriai jis paskyrė visą savo kūrybingą, deja, neilgą gyvenimą...

Taigi koks buvo Jonas, kurį mes pažinom studijų metais? Paprastas, kuklus, nuoširdus, draugiškas, gilių ir mąslių akių, niekada nesididžiuojantis savo žiniomis ir sugebėjimais. Kai kada liūdnokas, gal galvodamas apie savo tėviškės, Lietuvos likimą, gresiančius pavojus gimtajai kalbai, Lietuvos žmogui ir jam pačiam. Tai būdavo susimąstymo akimirkomis. O šiaip jis mokėjo būti linksmas draugų būryje, noriai padėdavo patarimu, jei reikia – pamokymu, negailėdamas nei savo laiko, nei minčių.

Ypatingą jo draugiškumą patyrėme per valstybinius egzaminus. Keli draugai neišlaikė lietuvių kalbos. Viena iš jų visada mokėsi tik gerai ir labai gerai. Tai sukrėtė visą kursą. Delegacijos varstė dekanato, rektorato duris. Net pati egzaminų komisija nebuvo vieningos nuomonės šiuo klausimu, todėl mums į talką atėjo ir jos nariai. Nuoširdžiai patarinėjo amžinos atminties Jurgis Lebedys ir kiti. Jų nuomone, turėjome pasikalbėti su prof. Juozu Balčikoniu, kad jo sprendimas būtų palankus mūsų kolegei, leidžiant perlaikyti egzaminą. Pas profesorių kursas siuntė geriausią kalbininką Joną ir mane, tuo metu buvusią kurso seniūnę. Prisimenu, kaip abu drebėjom prie profesoriaus Balčikonio durų, kaip, jo atsiprašę, dar turėjome palaukti kol jis mus priims. Sėdėjom ant Neries kranto netoli Mokslininkų namų ir svarstėm, kaip turėtume su profesoriumi kalbėtis. Jonas jaudinosi ne mažiau už mane, rūpėjo, koks bus profesoriaus Balčikonio žodis. Ir kai pagaliau pas jį atėję buvom pasodinti prie vaišių stalo (profesorius vaišindavo žolelių arbata ir medum), mes tarsi netekome žado. Vis dėlto išdėstėme savo prašymą, o profesorius ištarė griežtą frazę: „Kasmet studentai eina prastyn...“ Bet vis dėlto jis mus išgirdo. Juo labiau kad kurso vardu kalbėtis atėjo geriausias jo studentas Kazlauskas. Nors profesorius buvo santūrus, supratom, jog jis neprieštaraus, kai komisijoje bus kalbama apie mūsų kolegės perlaikomą egzaminą. Išėjome išraudę, sušildyti profesoriaus paruoštos arbatos ir medaus, dar kartą jam prisipažinę, kuris iš kurios vietos kilęs, tačiau lamingi – bėgome su viltinga žinia pas mūsų laukiančius draugus...

Jonas, kaip ir mes visi, mėgo iškylauti. Tai buvo atokvėpis po intensyvaus darbo bibliotekose, auditorijose (Jonas dirbo labai sistemingai). Pėsčiomis keliaudavome Vilniaus apylinkėmis. Pasiėmę forminės duonos kepalą, limonado, dažniausiai basi (gaila buvo vienintelių batų), išvaikščiojome Vilnelės, Neries pakrantes, išbraidėm Žaliųjų ežerų vandenis. Daug dainuodavome, ypač skambūs buvo kurso vaikinų balsai. Daugelis mūsų dainavo akademiniame chore, universiteto ansamblyje. Man atrodo, jog kurį laiką Jonas jame grojo birbyne. O jau dainuojantį dažnai girdėdavom. Ir dabar prisimenu jo mėgstamą dainą:

užmigt gegužį negali,
koks gali būti miegas...
laukai žali, miškai žali
ir obelis kaip sniegas.

Artimai Jonas draugavo su Justinu Marcinkevičium. Abu kraštiečiai, klasės draugai. Gyvenę viename kambaryje, rodos, Savičiaus gatvėje. Ir vaikščiodavo dažniausiai drauge. Kai užbaigę žiemos egzaminų sesiją ruošdavom bendrus pietus, ateidavo jie abu. Jonui ir kitiems kalbininkams tekdavo skusti ir tarkuoti bulves. Mes, vadinami literatai, gamindavome „cepelinus“, kepdavome blynus, virdavom spanguolių kisielių. Tokie pietūs būdavo ypatinga šventė. Po to eidavome į kiną. Kai kada iškrėsdavome ir „nekaltą“ pokštą. Kartą papietavę surinkome šiukšleles ir jas supylėme į naująją Justino skrybėlę. Jonas nekaltai šypsojosi, bet neprieštaravo. Nesupyko ir Justinas, nors tai buvo tikriausiai pirmoji jo skrybėlė.

Eidavome į teatrą, ypač Operos, pirkdavome pigiausius bilietus ir iš aukštybių žiūrėdavome į parterį, skaičiuodami laisvas vietas. Kai kurie vaikinai po pertraukos jas oriai užimdavo. Jonas ir mes, merginos, to padaryti nedrįsdavom.

Mieli prisiminimai liko iš kurso ir kitų filologijos fakulteto draugų kelionės Nemunu. Garlaivis sustodavo pakelėje, aplankėme Panemunės piliakalnius bei įdomesnes istorines vietas. Tai buvo mūsų išleistuvių kelionė ir puiki proga vieniems su kitais dar pabendrauti prieš išsiskiriant. Atmintina ji ir dėl to, kad su mumis plaukė nuostabus vadovas – mūsų mylimas profesorius Ignas Jonynas. Tai tarsi Lietuvos istorijos enciklopedija. Ir dabar prisimenam jo pasakojimą. Deja, tai ir buvo paskutinis susitikimas su juo, nes grįžę iš kelionės po kelių dienų profesoriaus Jonyno netekome. Net dabar tebejaučiame savotišką kaltę – ar ne su mumis keliaujant pavargo jo širdis.

Šioje kelionėje Jonas buvo labai kalbus ir atviras. Mes supratom, kad jam to atvirumo reikia.Tada jis skyrėsi ne tik su studijų draugais, bet atsisveikino ir su savo svajonių mergina. Nemokėjom jo guosti, tačiau mokėjom išklausyti ir suprasti.

Netikėtus įspūdžius patyrėme Nidoje. Vos išlipę iš laivo, bėgte pasileidome per pušyną prie jūros. Ne iš karto suvokėme, kas atsitiko, kai mus apsupo raiti pasieniečiai, užtvėrę kelią į pajūrį. Netgi žadėjo sulaikyti ir neleisti išplaukti mūsų laivui atgal. Nelengvai išsisukom nuo kelių dienų arešto. Po šio įvykio ilgai negalėjom atsigauti. Ypač buvo sukrėstas Jonas, negalėdamas suprasti, kuo nusikalstume įbridę į Baltijos jūrą.

Keistas atsitikimas jau nutiko gerokai vėliau, kai būdama komandiruotėje Vilniuje drauge su kolegėmis norėjau pamatyti Justino Marcinkevičiaus, atrodo, 100-ąjį „Mindaugo“ spektaklį. Bilietų negavome, tad skambinau Justinui. Staiga išgirdau Jono ir Justo balsus. Prisistačiau ir aš, visi trys pasikalbėjom. Tada atrodė, kad mūsų trijų telefoninis pokalbis – paprastas atsitiktinumas. Vėliau teko tuo suabejoti – gal tai buvo vienas atvejų, kai Jono ir Justino telefoninius pokalbius „netyčia“ girdėdavo toli gražu ne draugai.

Šios prisiminimų nuotrupos – tik keli epizodai. Visa tai buvo prieš nemažai metų. Daug ką nusinešė prabėgęs laikas, tačiau tai, kas svarbiausia, liko mumyse ir su mumis. Tada mus jungė bendri tikslai ir jaunystė, dabar – bendri darbai ir pareiga perduoti jaunimui mūsų patirtį, kad jis galėtų lengviau suprasti ir Jono žodžių „Tauta gyvena kalboje“ prasmę.