Tai, kas prasiskverbia į masinę kultūrą, pasilieka ilgam

Rašytojas, vertėjas, literatūrologas, japonų kultūros specialistas Borisas Akuninas (tikrasis vardas – Grigorijus Čchartašvilis) gimė Gruzijoje 1956 metais. Ankstyvoje jaunystėje perskaitęs kelias knygas apie Japoniją, o vėliau pamatęs Kabuki teatrą užsikrėtė Japonijos kultūra ir įstojo į Maskvos universiteto Azijos ir Afrikos šalių Istorijos-filosofijos fakultetą. Po studijų dirbo vertėju, vertė daugiausia iš japonų, retkarčiais ir iš anglų kalbų. Pirmąją savo knygą, kurią sudarė romanai „Azazelis“ ir „Turkiškas gambitas“, išleido tik 1998-aisias, o šiuo metu jau yra išleidęs net dvidešimt penkias knygas. Rašytojo kūryba išversta trisdešimtyje pasaulio šalių. Ir nors literatūros kritikai neretai B. Akunino fenomeną vadina „komerciniu projektu“, „geriausia reklama“, „reklamine akcija“, Rusijoje šis autorius yra vienas skaitomiausių šiuolaikinių rašytojų šalia V. Pelevino, L. Ulickajos.

B. Akuninas labiausiai išgarsėjo savo detektyvais apie seklį Fandoriną, tačiau pastaruoju metu jis eksperimentuoja, rašydamas knygas pagal skirtingus žanrus. 2006 m. pasirodė naujausias rašytojo kūrinys – dviejų tomų romanas „F.M.“ – detektyvas F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ tema. Į lietuvių kalbą yra išverstas vienintelis autoriaus romanas „Azazelis“ (2006, Baltrus).

2004-aisiais vienu metu pasirodė trys stori Jūsų romanai. Ar nebijojote apkalbų, kad Borisas Akuninas naudojasi pigia „vergų“ jėga, kurie už jį rašo?

Kažkada jau buvo taip kalbama, dabar nebe. Nors aš visą laiką žaidžiu su stiliais ir žanrais, bet iš kiekvienos knygos matyti, jog jos visos parašytos vieno autoriaus. Tenka apgailestauti, kad mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, žodynas yra ribotas, ir tai mane slegia. Visąlaik kliūni už kažkokios frazės ar metaforos, kurias jau anksčiau pavartojai, todėl tenka imtis įvairių priemonių. Pavyzdžiui, apsiriboti griežtu kokiu nors žanru ar kalbos kultūra. Tarkim, „Vaikiška knyga“ – joje privalėjau rašyti paprastai, aiškiai ir skaidriai. Būtent tai atsveria įvairiausius ekstremalumus ir puošybą. Arba „Šnipiškas romanas“ (Špijonskij roman), kuriame veiksmas vyksta 1941 metais. Tai visiškai sovietinis tekstas, parašytas atitinkama kalba. Tiesa, labai nemėgstu to laikotarpio stilistikos, nuo jos mane šiurpuliai krečia, tačiau tai man suteikia papildomos energijos. Nieko panašaus anksčiau nebuvau daręs.

O dar ir fantastinis romanas?

Čia visiškai kiti žaidimai. Romano veiksmas prasideda 1980 metais. Pamėginau prisiminti to laikotarpio jaunimo slengą. Mano atmintis pakankamai gera. Maža to, apie tai dar klausinėjau savo pažįstamų ir amžininkų. Prisiminti buvo linksma, o kartu ir liūdna.

Susidaro toks įspūdis, kad vienu metu pasirodę Jūsų romanai „Mirties meilužis“ ir „Mirties meilužė“ yra parašyti dviejų skirtingų žmonių.

Tai buvo 2001 metais, kai baigėsi pirmasis energijos užtaisas. Pajutau, jog nebegaliu rašyti taip lengvai, kaip kad anksčiau. Rašymas skirtingais stiliais – geras būdas išjudinti save. Vienas šių romanų parašytas slegiama dekadentiška maniera. Antrasis romanas – priešingai, parašytas pasibaisėtina neišsilavinusio paauglio, kuris nesugeba suregzti sakinio, kalba, ir kurio žodynas susideda iš keturių su puse žodžių. Privalėjau maksimaliai išvystyti dviejų knygų stilių. Šiuo atžvilgiu eksperimentą galima laikyti naudingu ir sėkmingu. Siužetine prasme abi šios knygos šiaip sau, kadangi pernelyg daug dėmesio skyriau žodynui.

O iki tol, kai tapote Borisus Akuninu, ar pačiam neteko būti literatūriniu „vergu“?

Ne. Pragyvenimui užsidirbdavau iš literatūrinių vertimų. Teko versti ir daug niekų. Beje, čia aš pasiekiau tobulybę: versdavau iškart, diktuodamas su visais skyrybos ženklais, todėl mašininkei likdavo tiktai spausdinti. Per vieną valandą išversdavau dešimt puslapių, kurių jau vėliau buvo galima ir neberedaguoti. Tai gera mokykla tam, kad taptum masinės literatūros autoriumi.

Jums teko prisiliesti prie bulvarinės literatūros žanro?

Kaip vertėjas iš japonų kalbos, paprastai turėjau reikalų išimtinai tik su rimtąja literatūra. Vertėjas privalo tapti to indo forma, kurį jis užpildo. Tai labai gera mokykla darbui su įvairiais stiliais.

Ar nebijote, kad klajodamas po įvairius žanrus nuo savęs atitrauksite Fandorino fanatus ir Pelagijos mėgėjus?

Kaip masinės literatūros autorius, negaliu ir neprivalau sekti savo skaitytojų reakcijos – kas jiems patinka, o kas ne. Tai surištų rankas ir panaikintų drąsą, netgi, sakyčiau, kūrybinį įžūlumą. Kai darai kai ką naujo, negali apsieiti be įžūlumo. Čia žvalgymasis atgal arba baikštumas – neleistini.

Esate minėjęs, kad rengiatės parašyti knygas visais įmanomais žanrais, išskyrus erotiką.

Taip. Įdomu būtų parašyti šeimyninę sagą. Juolab kad istorinis šalies fonas tam suteikia gerų galimybių. Tiesa, sagos žanro dydis mane kiek gąsdina.

Žanrus keičiate, tačiau tie patys herojai neretai keliauja iš knygos į knygą.

Savo literatūrinį pasaulį aš apgyvendinau vienos šeimos nariais. Man malonu galvoti, kad visi žmonės – broliai ir yra susiję akivaizdžiais arba neakivaizdžiais giminystės ryšiais.

Ką pajutote tapęs žinomu literatu?

Pasijutau laisvas. Visus savo kaklaraiščius išdovanojau, kai tik išėjau iš darbo. Tikiuosi, daugiau jų neteks užsirišti. Atsibusti ryte ne nuo žadintuvo garso – tai didelė žmogiška laimė. Kita vertus, dirbu tuomet, kai man to norisi.

Kaip Jūs rašėte knygoje „Kapinių istorijos“, Akuninas – tai masinių žaidimų organizatorius.

Na ir kas čia blogo? Aš juk neprievartauju savęs. Nevaidinu linksmintojo. Išties mėgstu įvairius žaidimus. Taip jau, matyt, suręstas esu. Kiekvieną vakarą sėdu prie kompiuterio ir žaidžiu rašydamas. Tai man pats geriausias poilsis.

Ar esate skaičiavęs savo knygų tiražus Rusijoje bei kitose šalyse?

Rusijoje buvau išleistas vienuolikos milijonų tiražu. Tiražus užsienyje suskaičiuoti gana sunku, bet, manau, yra tikrai daugiau nei milijonas. Mano knygos išverstos daugiau nei trisdešimtyje šalių. Kiek žinau, šios knygos geriausiai perkamos Anglijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Kodėl – nežinau. Galbūt tai priklauso nuo vertimo arba leidybinės situacijos.

Ar tolesniuose Jūsų kūrybiniuose planuose yra vietos Fandorinui? Galbūt jis kovos su sovietų valdžia? O gal ruošiatės jį nužudyti?

Apie Erasto Petrovičiaus Fandorino ateitį nieko neišduosiu. Tai paslaptis.

Kiek knygų apie seklį Fandoriną dar galima tikėtis?

Pagal „didįjį“ planą, turėtų būti dar du romanai ir du apsakymų tomai, kurie užbaigs ciklą. Vienas jų vadinsis „Fandorinas XIX amžiuje“, kitas – „Fandorinas XX amžiuje“. Čia kai kurių ankstesnėse knygose pasirodžiusių personažų likimai bus išryškinti bei paaiškinti. Galbūt net ir visas šis mano projektas staiga nušvis visiškai kita šviesa. Aš pats tiksliai dar nežinau, yra keletas skirtingų variantų.

Jūs esate japonų kultūros specialistas. Kaip vertinate neįtikėtinais tempais didėjančią meilę rašytojui Haruki Murakami bei suši barams?

Būtent masinės kultūros banga mane džiugina kur kas labiau, nei ankstesnis elitinis susidomėjimas Riunoske Akutagava arba dzenbudizmu. Tai, kas prasiskverbia į masinę kultūrą, pasilieka ilgam, patenka net į nacionalinio mentaliteto formulę. Pats viltingiausias įsiskverbimas į kultūrą – per materialius dalykus. Murakami mada praeis, o suši barai ir toliau liks, nes tai skanu ir sveika.

Esate sakęs, kad rusų literatūra turėjo ypatingą paskirtį mūsų kultūroje. Jūsų manymu, sugrįš tai, ar pranyks amžiams?

Sugrįš tik vienu atveju – jei šalyje viskas bus blogai, jei nebus laisvės, nebus atkuriama normali demokratinė sistema. Ypatingas literatūros vaidmuo Rusijoje visada buvo apibrėžtas nelaisvės ir valdžios spaudimu, kai literatūra likdavo vienintelis vožtuvas, o rašytojas prisiimdavo atsakomybę, kuri nebūdinga beletristikos kūrėjui. Mat rašytojas neprivalo mokyti, kaip gyventi, neprivalo būti filosofas, ekonomistas ir kalbėti apie tai, ką reikia daryti ir kas dėl visko kaltas. Tai literatūros, kuri egzistuoja kaip reakcija, ženklai. Jei, neduok Dieve, Rusijoje kažkas panašaus nutiks, tai būtinai atsiras naujas Solženicynas.

O Jūs neprašote savo žmonos, kaip kad kažkada Gumiliovas Achmatovos, pasmaugti Jus, kai pradėsite „vesti“ tautas?

Aš pats nuolatos tai prisimenu. Neslėpsiu – tai išbandymas. Amžiaus liga. Pradžioje pastebi, kad ima erzinti jaunimas. Tai pirmas požymis. Paskui jauti, kad norisi visus mokyti gyventi. O jei turi šimtus tūkstančių skaitytojų – susilaikyti sunku. Tenka „mušti save per rankas“.

Išleidęs romaną „F.M.“, pirmą kartą surengėte knygos pristatymą. Kodėl būtent šis romanas tapo jums toks svarbus?

„F.M.“ – tai dvidešimt penktoji mano knyga, ir pasirodė ji mano penkiasdešimtojo jubiliejaus dieną. Tai neįprastas romanas. Knyga – žaislas. Kai perskaitysite antrąjį tomą, suprasite, apie ką aš. Seniai norėjau su skaitytojais pažaisti „klasiką“ už literatūrinio teksto ribų. Šio noro priežastis gana egoistiška – man norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių skaitytų klasikinę literatūrą, domėtųsi ja, nes man kur kas įdomiau bus gyventi su išsilavinusiu skaitytoju. Mes galėsime kur kas geriau vienas kitą suprasti. Mano romane yra intelektuali mįslė su vertingu prizu – antikvariniu žiedu. Šis sumanymas man labai patinka, mėgstu, kai fikcija tampa faktu, ir literatūra įsiskverbia į gyvenimą. Taip pat tikiuosi, kad daugelį sudomins mano mįslė, ir jie būtent todėl sugalvos perskaityti „Nusikaltimą ir bausmę“.

Kodėl šios knygos pagrindu pasirinkote F. Dostojevskio romaną?

F. M. Dostojevskis iš visos rusų klasikos sukelia man pačių stipriausių jausmų: ir susižavėjimą, ir susierzinimą, ir norą ginčytis. Dostojevskio stilius gardesnis ir jausmingesnis, nei kieno nors kito. Yra dar vienas autorius, kuris mane jaudina lygiai taip pat stipriai – A. Čechovas. Bet tai jau visai kita istorija.

Romane „Pelagija ir Juodasis vienuolis“ vienas personažas (ne autorius) sako, kad Fiodorovas Michailovičius be reikalo senės seserį nužudė: Dostojevskiui neva pasirodė, kad per maža, jei Raskolnikovas į kitą pasaulį nusiųs vos vieną bjaurią senę. Tuomet skaitytojas nesupras, kad žmogžudystė – nusikaltimas. Reikėjo nužudyti dar ir nelaimingąją Lizavetą. Tačiau tai išties panaikina didžiąją dalį įtampos ir atsakomybės. Man atrodo, Dostojevskis palengvino sau užduotį – nepasitikėjo skaitytoju, todėl mano knygoje Lizaveta lieka gyva.

Kaip Jums atrodo, ar Jūs pirmasis įtraukėte Dostojevskį į žaidimo kontekstą?

Manau, nieko naujo čia nėra. Įvairiausio plauko žaidimai su klasika egzistuoja praktiškai visame XX amžiuje. Jei kalbėtume apie žaidimą klastojant rusų rašytojų stilių, tai yra žavingas ir labai malonus užsiėmimas, tik tiek, kad tu patenki į šį konkretų stilių ir niekaip paskui negali iš jo išsikapstyti. Tačiau ir čia aš ne pirmasis. Sorokinas viename kūrinyje tą patį darė ir su Dostojevskiu.

Kaip jaučiatės, kurdamas crime-fiction žanru?

Jaučiuosi puikiai, nes nieko kito Boriso Akunino vardu ir nerašau. Kita vertus, man įkyrėjo detektyvo tikrąja to žodžio prasme žanras – čia pernelyg žiaurios žaidimo taisyklės, ir po kurio laiko pastebi, kad jau viską išbandei. Todėl iš detektyvo zonos persikėliau į avantiūrinio nuotykių romano zoną.

Šiame romane suplakate laikus. Ar Jums patinka šitoks rašymo būdas?

Man tai labai patinka ir „užveda“. Be kita ko, aš labai gerai jaučiu laiką. Kai mano romano veikėjas ima seną rankraštį ir įkvepia jo kvapo, jis susijaudina – tas pat nutinka ir man. Ir kuo mažiau rankraštis žinomas, tuo jaudulys didesnis. Turime knygynų, kuriuose galime rasti šūsnis pabirų XVIII-XIX amžiaus, o kartais pasitaiko, net ir XVII a., popieriaus lapų. Aš knisuosi šiuose senuose popieriuose, perku juos ir tiesiog pasisemiu tam tikros energijos. Nesuprantu, kur dingsta laikas ir kur prapuola žmonės, kurie gyveno anksčiau, o dabar nebegyvena. Tai paslaptis – vienas iš variklių, kuris mane „užveda“.

Iš rusų kalbos vertė G. K.