Su laiko ženklu

Vienas šiandieninių kultūrinių atradimų ir džiaugsmų - mano gimtojo miesto poetų, įvairių metų Poezijos pavasario laureatų, elektroninė knyga "Kauno balsai". Nešlovindama rašytojų skyriaus vado P.Palilionio, vis dėlto labai džiaugiuosi, kad jam atėjo į galvą tokia idėja - išleisti elektroninę knygą, kol dar visi (bent jau įrašo metu) kauniečiai - Poezijos pavasario laureatai - gyvi ir neatsisako skaityti savo kūrybos. Ir paliudija stalkeriškąją kūrėjo lemtį bei vienišumą brutaliai daiktiškoje šiandieninėje kasdienybėje. Fantastiškas jausmas apima klausantis ir žiūrint kompaktinę plokštelę. Tiesa, tam žiūrėjimui prireikia šiokios tokios technikos, o konkrečiai - kompiuterio. Poezijos pavasario laureatų eilėraščius elektronine knyga išleido Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius, idėjos autorius ir jos įgyvendintojas - P.Palilionis, projektą parėmė Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas, labai daug padėjo ir kūrybinį sumanymą įrašė į garso ir vaizdo kompaktines plokšteles, panaudodama skaitmenines technologijas, viešoji įstaiga "Kauno radijas ir televizija".

Iki šios elektroninės knygos buvo keliauta nuosekliai ir sistemingai. Čia minėtini miesto kūrėjų kūrybą reprezentuojantys leidiniai "Santaka", "Poetų Kaunas" (200 metų poetų kūriniai apie Kauną, projekto autorius Alvydas Samėnas), prieš kelerius metus pasirodžiusi kauniečių kūrybos antologija "Kauno vainikai" ir pagaliau - ši tikrai daug sumanumo bei atkaklumo pareikalavusi elektroninė knyga. Kam gi buvo reikalingas tas sumanumas? Ogi nors ir tam, kad išprašytumei leidimo filmuoti ligoninėje Gražiną Cieškaitę, kad rastum bendrą, tačiau neįkyrią visus autorius jungiančią intonaciją, kitaip tariant, sprendimą, koncepciją tokiems skirtingiems aštuoniems "Kauno balsų" veidams ir balsams.

Kažkoks egzistencinis tragizmas sklinda iš mano brolių ir sesių lūpų bei žvilgsnių. Paradoksalu, bet linksmiausias ir šviesiausias čia atrodo poetas Bernardas Brazdžionis, kuriam ir laiko dėl suprantamų priežasčių (t.y. pastangų įamžinti jo atminimą) kompaktinėje plokštelėje nepagailėta. Čia jis skaito eiles Kaune, savo namuose, prakilnia intonacija, nuolat atsiremdamas į aliteracijas, pabrėždamas asonansus, skanduodamas "dinnn-dannn" taip, lyg siūbuotų laisvės varpą. Manau, kad kiek kitomis akimis į šį poetą žiūrime dabar, kai jo nebėra tarp mūsų. Nustebino B.Brazdžionio suaugimas su savo eilėraščio forma, fonetika. Pastaruoju metu piršosi mintis, kad šiam kūrėjui svarbiau ne "kaip", bet "ką". Pasirodo, klydau. Ir - netikėtas, žaismingas viliokiškumas skaitant apie meilę.

Labai susikaupusi, virpančiomis rankomis, smelkianti ramiu ir skaidriu žvilgsniu Gražina Cieškaitė skaito apie Išganytojo šešėlį. Kosminę galią. Rojaus rugiais dvelkiančią žemę. Racionalesnė, lygesnė, nei esu kada Gražiną mačiusi.

Pasiučiausias Donaldas Kajokas. Jis buria lėta vyro magija, savo eilėmis - mantromis, gyvas, skaudus ir nuolat kintantis. Ir užburiantis rituališku eilėraščio ritmu. Eilėraščiai, jau tapę klasikiniai - apie valtį, žiedų prikritusią, apie Kotriną, laidojančią vabalą, apie pasimeldusį "ir už mane", anot poeto. Filmuota trim etapais, o taip vientisa.

Robertas Keturakis, kaip didelis vaikas, ramiu, kiek prigesintu aukštoku balsu, ilgomis ir kažkaip bejėgiškai vaikiškai nuleistomis rankomis - toks ne šių dienų, toks nepritapęs prie pasaulio už sienų, pasaulio ten, gatvėje, toks įkalintas šiame laike. "Ir niekad niekad niekad nežinok, kur jo namai…"

Labai lėtai, kažkaip žūtbūtinai, sklandžiai ir aiškiai savo žodžius taria poetas Algimantas Mikuta. "Akimirkos smagios ir žavios"… Veik viską skaito atmintinai, atvirai žvelgdamas tiesiai į kamerą. Beribė jėga, žodžio ir minties įtaiga, priešiškumas besieliškumui. O aš mintyse džiaugiuosi. "Victoria"!

Netikėtas Petro Palilionio eilių ir skaitymo manieros romantiškumas. Kažkas sugrįžo iš labai labai toli… vos ne iš vaikystės. Aš nepratusi matyti tokio Kauno skyriaus pirmininko. Pagaunu save, kad apskritai užmiršau, jog kūrybos žmonės visų pirma gyvena dvasinį gyvenimą. Neregimą, bet ne mažiau tikrą. Reikšmingą kaip žolės gimimo diena. Pasaulinis įvykis, anot poeto.

Ne tik Gintaras Patackas, bet ir visi, čia skaitantys, atrodo "uždaryti / murzinoj savo laiko kabinoj". Ši elektroninė knyga - savotiškas iššūkis visuomenei, kur žodis jau beveik nieko nereiškia, kaip ir kūryba. Prisimenu mūzų įspėjimą ir priminimą, suformuluotą Rašytojų sąjungos suvažiavime: "Yra toks žodis - kultūra!" Tokios tad asociacijos. Ypač po vaikiškai nesugriaunamo, kažkokio reliktinio Aldonos Puišytės dvasinio skaistumo, gražiai su B.Brazdžioniu įrėminančio vieną šiuolaikiškiausių knygų. Reprezentuojančią ne tik Kauno, bet ir Lietuvos poetus.