Latvių lyrika 1991–2002
skol! už visus, kurie jūroje (nesvarbu kokioje:
ar Saragosos ar žiedų svajonių ar debesyse Bermudų
trikampyje pa-są-monėje be-protystėje Aistmarėse pasakose meilėje)
skrydis! Nors ir nuo Babelio bokšto? 1999-ajame aukšte
skol! tikėkit manimi kaip aš čia stoviu
viskas vyksta pagal Dievo valią
Juris Kunosas
Kiekvieną ketvirtadienį Maskvos televizija transliuoja laidą "Kultūros revoliucija", kurią veda žavusis kultūros ministras Michailas Švidkojus.
Neseniai laidos tema buvo: "Literatūra yra mirusi". Temos formuluotė be taško, be klaustuko, be šauktuko.
Buvo kalbama apie 10-ąjį dešimtmetį rusų literatūroje – taigi apytikriai apie tą patį periodą, kurį užgriebia mano apžvalga.
Laidos vedėjo provokuojami literatūros kritikų Alos Latininos ir Levo Aninskio dialogai, monologai bei atsakymai studijoje sėdintiems intelektualams prasidėjo tašku temos formuluotės pabaigoje – taigi: "Literatūra yra mirusi". Taip, maža tėra ką skaityti... Mes mieliau skaitome Platonovą, Solženicyną etc. Kuo užsiėmę (išvardijamos populiarios postmodernistų pavardės)? O kaip atsakymas buvo išryškinti trūkčiojantys marionečių šešėliai, kurie sudaro nuolatinį šios laidos foną.
Tačiau užteko mokinukei pasiteirauti, kodėl šiandien rusų literatūroje nėra nei Puškino, nei Lermontovo, kad Levas Aninskis sušuktų: "Bijokite Dievo! Visai neseniai amžinybėn pasitraukė tokie rašytojai kaip..." (ir pasipylė virtinė tikrai aukštos prabos rusų poetų ir prozininkų pavardžių).
Šios laidos įkvėptas, nusprendžiau publikuoti savo konspektyvią 1991–2002 metų poezijos leidinių inventorizaciją, kurią sudariau Latvijos ir Rusijos rašytojų konferencijos organizatorių prašymu ir kuri buvo perskaityta minėtoje konferencijoje 2002 m. rugsėjo 10 d. Ji, suprantama, nėra užbaigta, kaip ir visi mėginimai "aprėpti tai, kas neaprėpiama", bet tikiu, kad ji užfiksuoja mūsų poezijos periodą, kuris vis dėlto nėra miręs.
Su dėkingumu paminėsiu Intą Čaklą, Ievą E. Kalninią, Andą Kubulinią, kurių įvairių metų poezijos apžvalgose pareikštus vertinimus čia esu panaudojęs ir pacitavęs.
Kokios tad 10-ojo dešimtmečio permainos, sprendžiant iš poezijos knygų kiekybinių rodiklių?
Po 1990 ir 1991 metais išleistų knygų, kurių būta dešimtys, įvairovės ir gausos – tris kartus (kartais ir daugiau) sumažėjo pačių knygų ir jų tiražai. 1990 metais Fricio Bardos "Raštų" I tomas dar išleistas 40 000 egzempliorių tiražu, 1992 metais II tomas – jau visai be nuorodų apie tiražą. Nuo 15, 10, 5 tūkstančių poezijos knygų tiražai susitraukia iki 3000, 2000, 1500, 1000, net iki 700, 500 egzempliorių.
O dabar vėl atėjo laikas, kada poezijos knygų skaičius matuojamas dešimtimis. Tiesa, tiražai nebepasiekia ankstesniųjų, vis dėlto jie kaip ir anksčiau išlieka solidūs – nuo 1000 iki 5000 egzempliorių. Poezija vyksta, ir į jokias grožybes prašmatnybes įpakuota subkultūra ar ironiškas šaipymasis dėl asmeniškai prarasto domėjimosi bet kokia literatūra, – t. y. reiškiniai, kurie didžiai mazochistiškai viešinami žiniasklaidos, – nepajėgia pakeisti gyvo poezijos ir skaitytojo santykio.
Kitados A. Voznesenskis pasakė: "Мы тянемся к стичам как к травам от цинги!" ("Mes siekiame eilėraščių kaip žolelių nuo skorbuto!") Naujosios epochos mažakraujystė verčia mus vėl veržtis vienam prie kito – kaip rašė Olafas Stumbras, "širdis pati vienišiausia dviese".
Suprantama, kiekvienas rašytojas yra savo laiko kūdikis, bet ir savo laiko kūrikas, savo laiko minkytojas, savo laiko skulptorius. Klaidinga iliuzija, kad kiekviena nauja epocha savais talentais visiškai pakeičia ankstesniąją. Senovėje valstietis žinojo, kad būna ir bergždžių metų, kada grūdų reikia ieškoti stogą dengiančiuose šiauduose.
Pirmiausia tai yra asmenybė, kuriai privalu gimti. Privalu gimti kaip Ojarui Vaciečiui Trapenėje 1933 metais – iš realių tėvo ir motinos, kurie savo sielose atsineša (o Ojaras nešasi toliau) realų šio pasaulio suvokimą, realų matymą ir realią užduotį.
Kad ir kokia įmantri būtų mūsų saviraiška, be savo užduoties įsisąmoninimo viskas pavirsta suzmekusia pavasarine sniego putra.
Kitais metais (straipsnis rašytas 2002 m – V. B.) sukaks septyniasdešimt metų nuo Ojaro gimimo ir dvidešimt metų, kai Ojaro Vaciečio nebėra tarp mūsų. Ojarui išėjus, Liudmila Azarova rašė: "Dabar mūsų kūrybinė energija pereina į kažkokią kitą kokybę. Nė vienas nenori prisiimti atsakomybės pasakyti viską. Tokia situacija pavojinga žemei ir tautai".
Kad ir kaip būtų pasikeitęs gyvenimas, jos ištarti žodžiai tebėra aktualūs. Kaip šiandien trūksta Ojaro – jo sugebėjimo užčiuopti laiko nervą, jo skvarbaus žvilgsnio, amplitudės.
Bet galbūt yra taip, kaip 1995 metais rašė rūpestinga poezijos proceso vertintoja Ieva E. Kalninia: "Laiko hipnotiškumas pasibaigė. Laikas jau nebeužburia poetų tokia hipnotine priklausomybe kaip prieš trejus ketverius metus, kada daugelis rašė ir kalbėjo: tai ne poezijos laikas. Pagaliau vėl sugrįžtame prie to, kad poezija turi ir nuo laiko nepriklausančių temų. Išraiškingai tai paliudija Velgos Krilės ir Leono Briedžio eilėraščių rinkiniai".
Galimas daiktas, kad taip iš tikrųjų ir yra. Bet šiai minčiai vis dėlto būtinas komentaras. Pritariant, kad "sugrįžtame prie to, jog poezija turi ir nuo laiko nepriklausančių temų", tuoj pat kyla klausimas: o kada taip nėra buvę? Ir ką tik paminėtojo Vaciečio poezijoje "nuo laiko nepriklausančių temų" – ligi valiai. Visiškai taip pat, kaip ir kitų laikui įtampą keliančių kūryboje. Ir priešingai – ypač Krilės atveju – jos maksimalistinių amžinybės pulsacijų šaltinis tiesiogiai yra toji įtampa, kuri buvo jai duoto laiko keliama.
Paskutiniame ano amžiaus dešimtmetyje ir jau naujajame šimtmetyje amžinybėn pasitraukė tokie žymūs mūsų kolegos kaip Mirdza Bendrupė, Leonidas Čerevičnikas, Cecilija Dinerė, Anatolis Imermanis, Valdis Kraslavietis, Monta Kroma, Juris Kunosas, Hermanis Margeris Majevskis, Aivaras Neibartas, Aleksandras Pelecis, Rainis Remasas, Arvydas Skalbė, Veronika Strelertė, Olafas Stumbras, Velta Tuoma, Laimonis Vaczemniekas, Pėteris Zirnytis, Lidija Ždanova.
Kiekviena šių pavardžių ne tik sukelia asociacijų audrą, bet ir įkyriai neduoda ramybės dėl šių autorių palikimo publikavimo, tyrinėjimo, įvertinimo, žodžiu, dėl visapusiško jų atminimo išsaugojimo.
Imantas Zieduonis (1933) savo epochą suguldė į dvylika tomų – prie "Raštų" sudarymo poetas aktyviai prisidėjo savo paties įvadais bei komentarais. 2002 metų gegužę "Karogs" visą numerį paskyrė Imantui Zieduoniui ir vėl iškilo kai kas nauja – Zieduonio trioletai – šviesūs, lyriški, maudžiantys, padaužiški, provokuojantys, visokie – autentiško poeto nerimastingas balsas.
Vizma Belševica (1931), nors per šį dešimtmetį ir išleido kelias poezijos rinktines, vis dėlto naujus darbus nudirbo pirmiausia prozos srityje – parašyta romanų trilogija "Bilė", "Bilė gyvena toliau", "Gražioji Bilės jaunystė". Per aptariamąjį laikotarpį Vizma Belševica yra gavusi dvi Švedijos literatūrines premijas: Einaro Forseto fondo (1992) ir Tomo Tranströmerio (1998) premiją.
Aktyviai poezijoje, bet dar aktyviau vertimų baruose darbuojasi Knutas Skujeniekas (1936), pastaruoju metu daug verčiantis iš skandinavų kalbų: iš islandų, norvegų, o daugiausia – iš švedų. Ypač reikšmingas darbas yra jo išversta Europos rašytojų rinktinė "Keliauk, daina, lengvai per mano širdį", kurioje sudėti meniškai brandūs poeto poligloto vertimai iš 73 kalbų. Knutas Skujeniekas yra Lietuvos Jotvingių (1990), Ukrainos Ivano Franko (1992) ir Švedijos Tomo Tranströmerio (1998) premijų laureatas.
Represuotų, nuo sovietų valdžios nukentėjusių poetų – partizanės, pogrindinio žurnalo redaktorės Bronislavos Martuževos (1924), dusyk Sibiran tremto Olafo Gūtmanio (1927) ir septynerius metus nelaisvėje praleidusio 7-ojo dešimtmečio tremtinio Knuto Skujenieko – kūryba išlaiko aukštą žmogiškosios savigarbos ir tokį pat aukštą literatūros lygį.
Paskutinius savo gyvenimo metus Maskvoje praleidusio ir šį pavasarį ten mirusio Arvydo Skalbės (1922) poezija pastarąjį dešimtmetį išgyveno renesansą.
Iš emigracijos grįžęs poetas ir filosofas Robertas Mūkas (1923) išleido beveik dešimt filosofinio pobūdžio knygų ir keletą poezijos rinkinių, kurie ypatinga stilistika, filosofinių ir buitinių vaizdinių sugretinimais bei paradoksais labai pagyvina mūsų poezijos peizažą.
Į Latvijos literatūrinį gyvenimą aktyviai įsitraukė ir iš Airijos tėvynėn sugrįžusi puikaus stiliaus meistrė Astrida Ivaska (1926), patraukianti aiškiai apčiuopiama, realybę ir nerealumą suliejančia poetika, skaidria išraiška.
Ilgai poetinėse klajonėse užsibuvęs, atrodo, vėl tikruoju savo amplua – Latgalos tema (ir ypač latgališkai rašomomis eilėmis) – atsiskleidžia Andris Vėjanas (1927).
Likimo temų adeptas Imantas Auzinis (1937) dabar mėgina jėgas ir satyriškosios sarkastinės poezijos arimuose, o Janis Sirmbardis (1937) "sudužusį laiką" (toks yra vieno paskutinių Janio eilėraščių rinkinių pavadinimas) stebi nuovokiai ir nuoširdžiai.
Toliau minėtina 5-ajame dešimtmetyje gimusi karta: kitados siurrealizmo, o dabar labiau romantizmo link artėjantis Juris Heldas (1942), gamtos žinovas, sąmojingasis visuomeninio bendrabūvio procesų fiksuotojas Janis Baltvilkas (1944).
Uldis Berzinis (1944) – tai ištisas poezijos kombinatas. Viskas, prie ko prisiliečia Berzinis, – ar tai būtų poezija, ar poezijos vertimai iš nežinia kiek kalbų, ar Biblijos vertimas, ar trumputis atsiliepimas apie kolegos darbą, – viskas spinduliuoja energija. Be to, kritikai niekaip nevalioja iššifruoti šios energijos šaltinių, jos "pastoviųjų" ir "kintamųjų" srovių santykio. U. Berzinis yra Baltijos Asamblėjos premijos laureatas.
"Per grotesko kančias į lyrikos žvaigždes – toks yra Janio Ruokpelnio (1945) kelias, – sako Knutas Skujeniekas apie vieną pačių iškiliausių mūsų lyrikų ir priduria: – Jo poetinė suma mums primena, kad nei gyvenimas, nei poezija nėra tokie paprasti dalykai, kaip tai dažnai atrodo". Ruokpelnis – irgi Baltijos Asamblėjos premijos laureatas.
Leonas Briedis yra vienas iš tų, kuriuos Ieva E. Kalninia priskiria poetams, disponuojantiems "nuo laiko nepriklausančiomis temomis". Taip, bet Leonas yra ir vienas iš tų, kurio "nepriklausomos" temos tiesiogiai išauga iš laiko ženklų. 8 ir 9-ojo dešimtmečių Briedžio "nepriklausomos" temos skiriasi nuo tų, kurios gvildentos 10-ajame dešimtmetyje. Leono Briedžio atliktų darbų sąskaitoje – jo paties vadovauta leidykla "Minerva", jos leistas kultūrologinis žurnalas "Kentaurs XXI", solidūs rumunų, portugalų ir kitų tautų poezijos vertimai bei leidimai.
Stokholme gyvenantis Juris Kronbergas (1946) suveda, supriešina tolimus vaizdinius, pavyzdžiui, knygoje "Vilkas Vienaakis" (1999) sujungia skandinavų mitologiją su civilizacijos detalėmis.
Jau paminėtasis Juris Kunosas (1948–1999) – intensyvus polifonistas, kurio emocionali erudicija remiasi fundamentaliomis žiniomis, it geizeris, ištryškęs aukštai virš savo šiltųjų šaltinių. Aptariamuoju laikotarpiu išleistos dvi jo knygos "Slengas miesto gatvėse" (1991) ir "Jaunatviškas akių švytėjimas" (1999). 2000 metais išėjo dvikalbis leidinys "Contraбарда" su Sergejaus Moreino vertimais.
1959 metais gimusio, o 1987 metais Jūrmaloje, Dubultų namuose, tragiškai žuvusio poeto Klavo Elsbergo kūryba skaitytojų teismui pateikta tritomių "Raštų" pavidalu. Įsteigta Klavo Elsbergo premija debiutuojantiems poetams, jos išraiška – pirmosios knygos išleidimas. Didelė dalis Klavo kartos kolegų savo poezijoje yra pajutę gal ir ne stilistinę Klavo įtaką (nekasdieniškas bei prakilnus nužeminimas ir t. t.), bet intelektualumo bei emocionalumo neatskiriamos vienovės įmanomybę – tai jau tikrai.
Iš gimusiųjų 6-ajame dešimtmetyje į priekines poezijos gretas šiuo metu yra išsiveržę dviese – Amanda Aizpurietė (1956) ir Pėteris Brūveris (1957).
Inta Čakla apie Amandą Aizpurietę: "Amanda Aizpurietė eilėraštyje dažniausiai atkuria akimirkos išgyvenimą, sąlytį su dviejų pasaulių riba. Vienas yra čia pat egzistuojanti kasdienybė, antrasis – "paralelinė tikrovė": atsiminimai apie praeitį ar ateitį, svajonės, pilnatvės bei laisvės akimirka meilėje, vaizdinys, kuris reprezentuoja tikroviškesnį už tikrovę meno pasaulį".
Pėteris Brūveris, išsivadavęs iš "dvasinės aklavietės" (tai pasakyta kritikų), per pasaulį keliauja trykšdamas uždegančiu vitališkumu, kuris optimaliai atsiskleidžia eilių cikluose, o dar labiau – knygose. Ypač knygoje "Dievas mane myli". Drąsus, galbūt net rizikingas, bet tekstuose meniškai įprasmintas teiginys.
Dagnija Dreika (1951), itin produktyviai dirbanti kaip vertėja, kulminaciją pasiekia knyga "Prieššventvakaris", kuri, kritikos teigimu, "savo griežtomis, tradicinėmis strofų formomis, poezijos kalbos priartėjimu prie prozos, leksikos turtingumu ir neįprastumu vertintina kaip nedidelė priešinė banga dabarties poezijos srovėje".
Kelias nuo Guntaro Guodinio (1958) knygos "Šešėlių nešėjai" (1993) iki jo "Nakties saulės" (2000), atskleidžiantis naujo tipo, įtampą kuriantį vaizdingumą, kaip reikiant sustiprino šio poeto raiškos arsenalą.
Stabilus emocinis jautrumas lydi Anos Rancanės (1959) poeziją. Anda Kubulinia sako, kad Rancanės "organiškas pasaulis po jaunuomenės nuobodybių, publikuojamų spaudoje, tikrai atrodo kaip tas vandens gurkšnis per tvanką – dėl savo natūralumo".
Lyriškąjį eksperimentatorių Eduardą Aivarą (1956) sėkmė tai lydėjo, tai nusigręždavo, kol jo talentas išsiskleidė knygoje "Vasaros sniegas" (1999). Janis Ruokpelnis tikina: "Jo poezijoje nėra inercijos, nuovargio, ji tampa vis patrauklesnė, labiau įaudrinanti".
Tarp 7-ajame dešimtmetyje gimusių poezijos vyrų išskirtini trys – Edvinas Raupas, Andris Akmentinis ir Janis Elsbergas.
Edvinas Raupas (1962) autentiškai latvių poezijoje suskambo knyga "Gyven damies" ("Dzīvo damies"; 1995).
Inta Čakla: "Edvino Raupo poezijoje situacijos dažnai yra kosminės, metafizinės, įtemptai balansuojama tarp nevilties, nuobodžio, net kažkokio pasaulinio šleikštulio ir švelnumo, esama išsiveržimo prie refleksijomis ir mirusiais rekvizitais neišretinto nuoširdumo ir atvirumo".
Andris Akmentinis (1969) – plataus profilio literatas, rašantis poeziją, prozą, animacinių filmų scenarijus, reklamų tekstus, verčiantis; poezijoje išlieka paslaptingai lyriškas ir nebepataisomai šviesus ironikas.
Savo ruožtu Janis Elsbergas (1969), kaip ir vyresnysis jo brolis Klavas Elsbergas, irgi mėgina per kamerinio stiliaus situacijas kurti gana daugiareikšmius, galbūt net filosofinius apibendrinimus. Kol kas mažiau sėkmingai, bet savo skaitytojų būrį turi ir Janis.
Emocijas sužadinantys, neužmirštami trys jaunų poečių debiutai. Šios poetės yra Inga Abelė (1972), Ana Auzinia (1975) ir Inga Gailė (1976).
Ingos Abelės poezija panaši į paslaptingą lyrikos sodą, kuriame poezijos žmogus nesislepia už užplūstančių jausmų gausybės. Jos lyrinė amplitudė plati: nuo troškimo išsiaiškinti stingdančius šio pasaulio burtus iki savęs, kaip atsakingos už pasaulio likimą būtybės, refleksijos.
Inga Gailė su nevaldoma fantazija (ačiū Dievui!), bet su valdoma, tikslinga išraiška įteigia skaitytojams savo tezę "Buvo laikas įsimylėti". Ana Auzinia, debiutavusi 1995 metais knyga "Atskirti sodai", kuri vertintina kaip žvali paraiška, savo vitališkumą patvirtina 2001 metais išėjusia knyga "Slidininkai bučiuojasi sniege".
Maris Salėjis (1971) savo dviem knygomis "Mamyt aš mačiau dainą" ir "Mano politika" užima atskirą vietą, kurioje ir spindi "rami ir pasakiška šviesa", ir jaučiamas "prie tavo tolimų lūpų pridėtas pirštas" – kibirkščiuojantys poetiniai smalsios sielos akimirksniai, visuotinio sąryšingumo blyksniai.
Apie poezijos kelio naujokus.
Ilgą laiką nebuvo jokių deklaracijų ar bent ketinimų protokolo. Kultūros akademijoje teksto analizės seminaruose du semestrus dirbau su studentais. Žinodamas, kad didesnioji auditorijos pusė yra rašantys, nepaliaujamai klausinėjau: "Kur jūsų deklaracijos, pretenzijos? Kur yra jūsų manifestai?" Atsakas – tyla.
Iš vaikų literatūrinės stovyklos "Aicinājums" (galima versti: "Šūkis", "Kvietimas", "Prašymas", "Pašaukimas" – V. B.) paskutinio XX a. dešimtmečio antrojoje pusėje susiformavo "Brolija A" ("Brālība A"), kuri išleido įdomią knygą "21 iš XXI šimtmečio", liudijančią daugelio jos autorių talento užuomazgas.
Netrukus gimė ir pirmasis manifestas – autorius Edmundas Fryvaldas (1971), kuris vis dėlto tuomet jau buvo išaugęs iš paauglio amžiaus.
Štai kelios manifesto tezės:
"Aplinka, kuri kūrybinį darbą išvaduoja iš misijos galių, išvaduoja mus iš propagandistų atsakomybės. Šiais laikais sukurti tekstai yra naudojami be autoriaus ir skaitytojų savitarpio įsipareigojimų".
Požiūris į kalbą: "Mūsų santykis su tikrove yra mūsų santykis su kalba. Jei sykį išgirstas jos kosmopolitinis skambesys, tai daugiau nebeįmanoma naudoti kalbos miesčioniškiems patriotiniams interesams".
Ką čia bekomentuoti? Galbūt tik galima pridurti, kad "kosmopolitinį skambesį" daugiausia sudaro latvių kalbos slengas, rusų kalbos keiksmažodžiai ir dažniausiai vartojami anglų kalbos buitiniai intarpai.
Suprantama, paprastai autoriai ir talentingi jų tekstai iškyla virš visų nuogų deklaracijų. "Teorija – sausa šaka" (Goethe), nes "esatis veržias iš mano širdies" (Rilke).
Iš knygos "21 iš XXI šimtmečio" autorių Latvijos literatūriniame gyvenime jau pastebimi Ingmara Baluodė (1981), Martas Pujatas (1982), Karlis Verdinis (1979), dar kai kurie kiti. Martas Pujatas, Karlis Verdinis išleido pirmąsias knygas. Greta šios trijulės dar minimi tokie autoriai kaip Simona Orinska (1977) ir Erika Berzinia (1977).
Nors ir kur kas rečiau, vis dėlto ir šių autorių kūryboje iškyla šviesus žmogiškas angažavimasis (taigi misijos, galios suvokimas), iškyla tendencija puoselėti – suprantama, įvairių gyvenimo ir bendrabūvio lygmenų praturtintą, bet vis dėlto gerą – latvių kalbą. Ir taip jau kuris laikas deklaracija tėra vien pipirų užbarstalas, skirtas, galimas daiktas, pernelyg ilgai nekintančiam ir vienodam valgiui.
Jaunieji latvių muzikos atlikėjai, taip pat ir jaunieji kompozitoriai, kiekvienais metais pelno dėmesio vertus tarptautinius pripažinimus. Bet kiek triūso tam tikslui yra atiduota! Keliolikmečių kūrybinėse biografijose beveik dešimtmetis yra skiriamas treniruotis, lavintis, įgyti profesiją. Atrodo, kad tai pradeda suprasti ir talentingiausieji literatūros debiutantai. Pirmiausia tai darbas su kalba, tiesiog su šia "miesčioniškai patriotiška", t. y. su vienintele – savo tautos kalba.
Reikia pripažinti, kad viena pačių kandžiausių poezijos, apskritai literatūros kritikių yra žinoma prozininkė Gundega Repšė. Štai pastraipa iš jos 1996 metais rašytos esė – apie pseudogiliamintiškumą arba nieko nenorėjimo glorifikaciją:
"Neaiškumas, dirbtinis mįslingumas, mėgavimasis savimi ir tam tikra savivalė (kaip moku, taip plepu), savo paties fiziologijos egzaltacija, beorės ir belaikės depresijos – visa tai at(si)keršija izoliacija. Nėra rezonanso. O reikalavimai sau teiškeliami vien iki nosies aukščio. Ir šiuo atveju nepadeda tarpusavio uodegų kilnojimasis, nes šis pasivaikščiojimas uodega uodegon vyksta labai nedideliu spinduliu – patiems po savo rožių darželį".
Baigdamas noriu sugrįžti prie Jurio Kunoso. Taigi – "skol! už visus, kurie jūroje!"
"Karogs", 2002, Nr. 11
Vertė Vigmantas Butkus
