Šiemet Donelaičiui — 290 metų

Donelaitis – nuolatos atsinaujinanti pradžia. Todėl mums atrodo, kad jis, gimęs beveik prieš tris šimtmečius, tik vakar atsistojo nuo stalo, baigęs rašyti „Metus“.

Nes kūrinys, kaip ir autoriaus vardas, – nemirtingi.

Ar liko dar nepasakytų žodžių apie Donelaičio didybę? – klausė rugsėjo 28 d. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje vykusios konferencijos „Pasklaidykim Donelaitį“ vedėjas Juozas Šikšnelis. Renginį rėmė LR kultūros ir sporto rėmimo fondas. Organizatoriai atsisakė akademiškų pranešimų, stengdamiesi žmogišku žvilgsniu aprėpti retai žvalgomas donelaitikos kertes. Konferenciją lydėjo keturios teminės parodos:
„K. Donelaitis“, „Metų“ leidimai“, „Pasaulis skaito Donelaitį“ ir „Donelaičio portretai“. Pastarosios trys parengtos iš kraštotyrininko, žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus asmeninės kolekcijos.

Pranešėjai ir pranešimai buvo įvairūs. Svečiai iš Olštino (Lenkija) pakviesti neatsitiktinai. Šiame mieste buvo išleistas pirmas ir vienintelis visų „Metų“ vertimas į lenkų kalbą, – pažymima profesoriaus Mieczysławo Jackiewicziaus pranešime „Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimai į lenkų kalbą“, kurį perskaitė J. Šikšnelis, nes pranešimo autorius negalėjo atvykti. Beje, profesorius M. Jackiewiczius buvo minėto lenkiško „Metų“ leidimo korektorius. Kitas svečias – Kazimierzas Brakonieckis, Varšuvos universitete baigęs polonistikos ir muziejininkystės studijas; rašo eiles, esė, publicistiką; yra 25 knygų autorius, apdovanotas literatūrinėmis premijomis, iš kurių svarbiausia – Lenkijos Respublikos kultūros ministro premija. Savo pranešime „Donelaičio žemės škicai“ jis teigė, kad Donelaičio žemė – ne tik Tolminkiemis, bet ir Klaipėda, Kretinga, Karaliaučius, Nida.

Olga Dubovaja, Kaliningrado srities gubernatoriaus patarėja informacijos ir kultūros klausimais, prisiminė muziejaus Tolminkiemyje, kurio 25 metų jubiliejų minime šiemet, įkūrimo peripetijas, ne tik srities valdžios, bet ir visų Karaliaučiaus krašto dabartinių gyventojų požiūrį į būrų dainiaus atminimą. Pasakojo apie Gumbinėje prieš kelias dienas vykusias iškilmes – paminklo Donelaičiui atidengimą.

Olegas Gluškinas, rašytojas, publicistas, dažnas svečias klaipėdiečių renginiuose, kalbėjo apie Donelaičio „Metų“ vertimus į rusų kalbą, poemos skaitytojus ir tradicinius renginius. Daug kas pasikeitė šiame krašte, sakė pranešėjas, bet liko miškai ir ežerai, menantys genialų pastorių, o hegzametru apdainuotas kraštas tapo suprantamas ir artimas visiems žemės žmonėms…

Irena Tumavičiūtė, germanistė, VU dėstytoja, vertėja, darbavosi už du. Prelegentas iš Vokietijos Lutzas Wenau negalėjo atvykti į Klaipėdą. I. Tumavičiūtė išvertė į lietuvių kalbą ir perskaitė jo pranešimą „Žinomi ir nežinomi Donelaičio giminės atstovai“. Ji kalbėjo ir apie L. Wenau – Donelaičio giminės palikuonio paieškas, tyrimus ir vaisius – leidinius „Neue Donalitiana“, kuriuos jis leidžia savo lėšomis.

Bernardas Aleknavičius, Donelaičio gyvenimo tyrėjas, išleidęs knygą „Donelaitis ir mes“, ne tik skaitė pranešimą „Donelaitiada – lietuvių tautos prabudime“, bet ir, pristatydamas parodas iš savo kolekcijos, pasakojo apie Donelaičio portretų įvairovę bei raidą.

Rimantas Černiauskas, vietinių raštininkų vadas, rašantis novelių romaną apie Donelaitį, gilinosi į neaiškias poeto biografijos detales.

Po pranešimų buvo karštai diskutuojama, ar vokiečiai nebando savintis Donelaičio. Konferencijos vedėjas pabaigos žodyje pabrėžė: kiek mes gerbiame poetą, tiek jis priklauso mums, bet savintis jo nedera, nes jis priklauso visoms tautoms.