Šiaurės Vasaros Perfomansas Jurbarke

Smagu viltis, kad rugpjūčio 27–29 d. "visas Jurbarkas" buvo sujudintas ir sujaudintas: vyko Baltijos kultūros fondo trečiąkart organizuojamas (antrąkart – Jurbarke) tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas "Šiaurės vasara", ir į šį, dabartės kuklų provincijos miestą, nors ir galintį girtis vaizdingais Nemuno ir panemunės peizažais bei herojiškus kovų su kryžiuočiais laikus siekiančiomis ištakomis, buvo permestas galingas "intelektualinis desantas" – Baltijos regionui bei Šiaurės šalims atstovaujantys rašytojai ir jiems talkinę teoretikai. Taip, Jurbarko krašto muziejaus salėje, kur vyko dauguma forumo renginių, regėjosi ir vienas kitas "vietinis veidas". (Fondo direktorė ir šio renginio prodiuserė Dalia Strimaitytė, svarbia forumo misija, regis, laikanti provincijos kultūrinio gyvenimo skatinimą, turėtų mane nusistebėdama pertraukti: argi nemačiusi, jog į baigiamąjį vakarą jurbarkiškis jaunimas veržte veržėsi ir svaigte svaigo nuo šauniosios Vytauto Labučio "kompanijos" virtuoziško šmaikštavimo? Tai tiesa.) Vis dėlto pagrindiniai ir nuolatiniai klausytojai buvo patys dalyviai bei jiems prijaučiantys, autobusu pristatyti iš Vilniaus (daugumai – tarpinio punkto); betgi ir šių eilučių autorė, pradžioje dar mėginusi reikšti savo "globalistines-centralizacines" pretenzijas – intelektualinis renginys turįs vykti sostinėje, galiausiai gavo pripažinti: net jei nebūtų suvirpinta nė viena jurbarkiškė širdis (o suvirpinta buvo ne viena), dėl savo paradoksalumo šis "išvažiuojamasis posėdis" įgyja dar ir performanso žavesio...

Šis tarptautinis rašytojų forumas kasmet susitelkia ties viena tema; projekto autorės (ir, kaip pasakys Leonidas Donskis – "vienos pagrindinių forumo kolonų") Giedros Radvilavičiūtės dėka, šįkart buvo atsigręžta į humorą: "Šiaurės vasara. Juoko galia", – toks renginio pavadinimas, suteikęs erdvės autorių šmaikštumui, ironijai, sarkazmui ir kitoms "juoko porūšėms" (definicijų ir klasifikacijų klausimas neliko negvildentas). Spalvų spektrą lėmė ir pristatomų (prisistatančių) autorių nacionaliniai bei individualūs savitumai; per šias dienas "skaitymų" ir "diskusijų" programose ne po vienąkart girdėjome mūsiškius Herkų Kunčių ir Gintarą Grajauską, estą ("lietuviakalbį") Reiną Raudą, norvegą Frode Grytteną, suomį Riku Korhoneną, daną Jensą Blendstrupą, islandą Hallgrimurą Helgasoną, rusą Dmitrijų Gorčiovą...

Beje, renginys (26-os vakarą) startavo Vilniuje, Barbacan kino bare, kuriame pirmiausia šmaikštavo (paskaitė trejetą kūrinėlių) mūsų humoro "klasikas" Juozas Erlickas (savo neatsilankymu, matyt, gerokai prislopinęs "žadinamąjį smūgį" Jurbarkui, o Vilniuje jam – kaip vėlgi nusipelno klasikas – buvo plota mandagiai). Buvo prisimintas ir žmogus, kurio šiame renginyje itin trūko – Jurgis Kunčinas (pademostruojant Liudo Parulskio komiksą su Kunčino tekstu "Mėlynas kraujas"). Renginio moderatorius L.Donskis iš anksto džiaugėsi laukiančia muzikos, literatūros bei intelektualinių debatų švente, vis dėlto perspėdamas apie forumo "objekte" slypinčius pavojus: humoras – sunkiai išverčiamas fenomenas, perkeliant jį iš vieno kultūrinio konteksto į kitą, galima patirti šoką (angliškoji idioma "Lost in Translation" humorui itin galioja); galiausiai persergėjo būsimus kalbėtojus: "Kalbėti apie humorą sausai – nusikaltimas". Galima pasakyti, kad kalbų, skaitymų tiek turiniu, tiek forma būta įvairių – ir sausokai akademiškų, ir banalokų, vis dėlto vienam autoriui pratęsiant kitą, vienam stiliui keičiant kitą, nuobodžiauti netekdavo; juk galima buvo net ir ne itin gilintis į J.Blendstrupo knygos "Laterna vagina" groteskiškų apsakymėlių siužetus – užteko matyti ir girdėti autoriaus subtiliai šaržuotus personažus...; rusiško humoro "sąlydį" su nešvankybėmis (o argi tai nesukirbina smagaus juoko?) paliudijo Gorčiovas; subtilesnius humoro niuansus leido patirti 1999 m. pasirodžiusio romano–bestselerio "Avilio daina" autoriaus F.Grytteno ironiškai žaismingas pasakojimas apie "vidutinio norvego" patyrimus, jau nekalbant apie vienintelės moters (tarp rašytojų) Giedros Radvilavičiūtės atpažinimo malonumą teikiančius "pasakotojos" pasažus, miela buvo girdėti R.Raudo aforistinių miniatiūrų "autorizuotai" lietuvišką skambesį ...

Kiekvieną skaitymų vakarą skambanti muzika nebuvo "foninis akompanimentas", ji įsiterpdavo tarp "žodinės kūrybos" kaip lygiavertis komponentas (tarpais ir pranašesnis "partneris", naujai įelektrinantis beišvėstančią atmosferą). Taigi vilnietiškame atidarymo vakare turėjome malonumo klausydami Vitos Rusaitytės bei "Labučio džiazo kvarteto I" (Vytautas Labutis, Olegas Molokojedovas, Eugenijus Kanevičius, Gediminas Laurinavičius). Pirmąjį Jurbarko vakarą koncertavę "nutrupėjusia" sudėtimi (Labutis ir Kanevičius), palaipsniui "priaugdami", baigiamąjį vakarą šių muzikos artistų vėl buvo penketas (nors tai jau "Labučio džiazo kvartetas II" – V.Labutis, O.Molokojedovas, Leonidas Šinkarenko, Arvydas Joffė bei dainininkė Rusaitytė), sudrebinęs muziejėlio skliautus – ne tik profesionaliu solistės balsu ir su ja "konkuruojančio" Joffės komiškomis vokalinėmis improvizacijomis (kaip tik į forumo temą!), bet ir visos auditorijos (pradedant filosofijos profesoriumi moderatoriumi, baigiant jurbarkiške gimnaziste, dėl šaunumo iš alaus butelio pasriūbčiojančia) "rezonavimu", nekalbant apie audringus aplodismentus...

Į Jurbarką vykta ne tik šmaikštauti, linksmintis, bet ir rimtas – nors ir juoko – problemas gvildenti: šeštadienį ir sekmadienį vyko teoriniai seminarai-diskusijos. Pranešimų turinys ir "tonas" varijavo nuo akademiškai objektyvaus iki kūrybiškai subjektyvaus, taigi griežtos perskyros rašytojų pasisakymuose tarp "teorijos" ir "praktikos" nebuvo. Šeštadienio seminaro pranešimai, nors ir suskirstyti pagal keletą potemių, iš esmės sukosi apie humoro ir politikos santykį. Jį pradėjęs VU docentas Eligijus Raila istoriko žvilgsniu įvertino nykštukų-juokdarių vaidmenį įvairiose epochose ir šalyse; F.Gryttenas, regis, gailavo dėl humoro degradacijos, virtimo tuščiu juoku (o juk humore slypi ir pyktis, protestas); Laimantas Jonušys sutelkė dėmesį į politinio humoro raišką lietuviškose "medijose": prisimindamas pirmąsias, gan šmaikščias politines parodijas televizijoje ("Šėpos teatras", "Bentski šou"), jo vertinimu, komercinis spaudimas – "duoti humoro kasdien" – nepalankiai veikia šių laidų lygį; visgi pranešėjas pripažino mįslingą "Dviračio žynių" poveikį (Uspaskicho reitingo kilimas bent iš dalies "Agurkicho" dėka...); nepamiršdamas humoro meistrų šiandieninėje lietuvių literatūroje, Jonušys įvertino Erlicką kaip nenugalėtą lyderį (ypač pažymėdamas jo "laikraštines", taigi – labiausiai "politizuotas", miniatiūras); šalia "klasiko" gretintas ir Herkus Kunčius. Islando H.Helgasono išsakytos bėdos, tykančios rašantį mažoje šalyje, ko gero, atsišaukė ne vieno lietuvio širdyje; pasak rašytojo, Islandija – tarsi "kokteilių kambarys", kur nuolat susiduri su savo ironijos taikiniais, tad – "įžeistų žmonių bemiegės naktys virs jūsų bemiegėmis naktimis"; pasakojimas apie "santykių aiškinimąsi" su ministru pirmininku, rašytojui jį spaudoje apkaltinus piktnaudžiavimu valdžia, nepaisant abiejų "herojų" patirtų problemų, nuskambėjo lyg smagi novelė. R.Korhonenas gvildeno tokį fenomeną, kaip "juokas be priežasties" – smerkiamai vertinamo jau mažo berniuko amžiuje, o tuo labiau – brandaus politiko padėtyje, regis, gailaudamas, kad taip prarandamas spontaniškas džiaugsmas. R.Raudas, pristatytas kaip poliglotas, laisvai kalbąs bent penkiolika kalbų, anglofilas ir Japonijos kultūros žinovas, Talino bei Helsinkio universitetų profesorius, žavėjo erudicija bei aštriu problemos "preparavimu" (nebūtinai pritariant jo skepticizmui); šio seminaro metu jis paneigė visuotinę (ir ankstesniuose pranešimuose išsakytą) nuostatą, jog humoras – tai mūsų ginklas prieš politikus, o patys politikai humoro jausmo neturi; pranešėjo teigimu, "postmodernūs" politikai savo tikslų siekia "piktai ir šmaikščiai", cinizmas politikoje paplitęs, politinis gyvenimas dažnai tampa farsu (šį fenomeną pailiustravus ne tik Vokietijoje egzistuojančia "Alaus gėrėjų partija", bet ir mūsiškio eksprezidento Pakso fenomenu, teiginį teko priimti kaip įrodytą); Raudo pozicija buvo gan kategoriška: politikų nebėra, jie – medijos produktai, politika dabar privalanti paklusti "simbolių rinkos" taisyklėms, čia daugiau vertės turi jaunatviški juokeliai, tuo tarpu "parduoti" solidžią laikyseną, rėmimąsi programa yra sunku; reziumuojanti profesoriaus mintis buvo gan pesimistinė: ateityje daugės "postmodernių" politikų, sąmoningai besinaudojančių humoro galimybėmis.

Herkaus Kunčiaus "pranešimas" pademonstravo postmodernistinį ribų tarp "žanrų" nykimą: tekstą sukomponavęs iš dviejų "juokingiausių" jo skaitytų knygų: "Pasakojimų apie Leniną" bei "Čapeko pašnekesių su Masaryku", "pranešėjas" nekart išprovokavo skardų klausytojų (ypač auklėtų "gerojo Lenino, mylinčio vaikučius" pavyzdžiu) juoką.

Gintaras Grajauskas ironišku žvilgsniu apžvelgė savą patirtį "literatūrinio turizmo" srityje (pvz., politiškai nekorektiškai, anot jo paties, perteikė geriančio suomio "portretą").

VU docentas Giedrius Viliūnas, kaip ir dera akademinių sluoksnių atstovui, pirmiausia nurodė būtinybę apibrėžti ir tikslinti sąvokas, primindamas, jog linksmumas ir humoras nėra tas pats, bet jausdamas, jog nemaža auditorijos dalis bent jau vidujai užims poziciją – "Teorija – sausa šaka", išplėtotų apibrėžimų nepateikė, pereidamas prie "žydinčio" literatūros medžio; anot jo, lietuvių literatūra tradiciškai suvokiama kaip liūdna ar bent lyriška, bet šį mitą paneigia ir tokie "senieji" autoriai kaip Sarbievijus, Donelaitis...; lygindamas dabartinės komiškosios "paletės" skirtumus su modernizmo literatūra, pažymėjo padidėjusį erotiškumo, ciniškumo bei kalbinės žaismės vaidmenį. Doktorantė Agnė Jurčiukonytė "nėrė" į lietuvių literatūrinio humoro vandenis, pasitelkdama "mokslinį aparatą" – suklasifikuodama šiuolaikinius humoro kūrėjus į dvi grupes pagal orientaciją: 1) vidujybę, subjektyvumą 2) išorinę duotybę, tikrovės meninį kūrimą; pirmajai pranešėja priskyrė S.Parulskį, G.Radvilavičiūtę ir U.Radzevičiūtę, antrajai – J.Erlicką, J.Kunčiną ir H.Kunčių.

Martinas H. Brunsgaardas iš Danijos, teigdamas, jog humoristinį efektą galima sukelti nesiremiant kūrinio turiniu – vien rimu, kiek per ilgai argumentavo šią tezę repo pavyzdžiais, o jo tautietis J.Blendstrupas sakėsi nežinąs, kas teoriškai yra groteskas, kas ironija ir panašiai – jis tiesiog gyvenąs humoru, ir tai liudijo "pranešėjo" ekspresija bei žaismingos intonacijos. Jų "kolega" iš Rusijos, priešingai, pretendavo pateikti nuoseklią humoro apraiškų klasifikaciją, ne itin nutoldamas nuo esminės tezės – "tikslas – pakelti nuotaiką"...

Sekmadienį rimtiems pranešimams buvo skirtas pusdienis (postmodernistinė chronologinių ir kitokių ribų traktuotė man leidžia savąjį žvilgsnį kreipti į popietinę iškylą – romantišką, triukšmingą, su džiazu ir vynu, su "charakteriniais" personažais...; autobusu nuriedėjus iki Panemunės pilies, trumpam "šoktelėjus" į ją žvilgterti, dar už kelio atkarpėlės sulipus į laivą, kur laukė vaišės ir po smagios valandos grįžus į Jurbarką iškart vakarienei...) O priešpiet? Priešpiet – keletas pasisakymų vertimų klausimais: Teodoras Četrauskas prisiminė smagias ar kurioziškas situacijas iš savo praktikos – ne vien vertėjiškos (pavyzdžiui, Petro Griškevičiaus verstos knygos "Septyniolika pavasario akimirkų" redagavimo subtilybes; leidyklų atstovės Janina Riškutė bei Giedrė Kadžiulytė gvildeno "juoko pardavimo" problemą, pasiguosdamos, kad subtiliu humoru pasižyminčių knygų tiražai paprastai lieka neišparduoti. Priešpiet – ir visas "raundas", skirtas Skandinavijoje klestintiems ir gerbiamiems (net vyriausybių finansiškai remiamiems) komiksams: tai pasisakymais paliudijo Kristiina Kolehmainen (dirbanti Stokholmo centre esančioje komiksų bibliotekoje) bei du dailininkai – komiksų kūrėjai – švedas Knutas Larssonas bei suomis Petteris Tikkanenas. Moderatoriui teko apgailestauti dėl lietuvių abuojumo šios kūrybos gelmėms ir polėkiams; perskaitytame nedalyvaujančio Ernesto Parulskio tekste apie nesėkmėmis pasibaigusius mėginimus laikraščiuose publikuoti komiksus, regis, taip pat buvo konstatuotas skeptiškas skaitančiųjų požiūris į "paveiksliukus su sakiniais". Nepaisant ir šių eilučių autorės "aklumo" didiesiems šio žanro privalumams, buvo miela vakare, skaitymų programoje, "užmesti akį" į šių dviejų autorių kūrybos pavyzdžius: Tikkaneno "nekaltai" vaikiškas istorijėles bei melancholiškus Larssono herojus, veikiančius pagal "sapno logiką".

Komiksus regėjome sekmadienio vakare, po kurių dar būta keletos "skaitymų" (taip pat ir labiausiai intrigavęs – G.Radvilavičiūtės), bet forumo finalui išskirtinumo suteikė ne jie, netgi ne "įsišėlęs" džiazas, o "konkursinių rezultatų" paskelbimas. D.Strimaitytė įteikė Baltijos kultūros fondo premiją Jurbarko moksleivei Eglei Paulikaitei, tapusiai praėjusio forumo metu paskelbto rašinio konkurso "Šiaurės vasara" laureate; autorės perskaitytos dvi šmaikščios miniatiūros paliudijo laimėjimo neatsitiktinumą. Garbingas moksleivės apdovanojimas tuoj padidėjo vienuolika litų – už tiek "aukcione" buvo parduotas anekdotų konkurso "Visa tiesa apie kaimyną" (į kurį savo anekdotus siuntė forume dalyvavę rašytojai) "nugalėtojas". Anekdotų apie "estą", "švedą" ir kitus kaimynus sulaukta šmaikščių (beje, oficiali žiuri laureatą išrinko, regis, ne humoro subtilumą laikydama pagrindiniu kriterijumi).

Nepaminėti liko visus tris vakarus Jurbarke užbaigę "Naktiniai klubai", – pirmuosius du rodyti trumpi filmukai (vieną vakarą skandinavų, kitą – lietuvių, pirmiausia – žavi Giedrės Beinoriūtės "Egzistencija"), bei dar esmingesnis momentas – programą (labiau laiką, ne turinį) koregavusios krepšinio transliacijos: reikėjo matyti ir girdėti, kaip rėkė – tai nevilties, tai triumfo balsais, kaip šokčiojo nuo kėdės poetų ir prozininkų užstalė, per nelemtąjį susitikimą su italais... Taigi būta daugiau nei moderatoriaus žadėta.