PARODOS, YPAČ V.BRAZIŪNO
Mokytojų namų Svetainėje surengta paroda "Viskas apie esperanto". Čia puikavosi knygos (vadovėliai, grožinės literatūros vertimai), plakatai, susiję su šia dirbtine kalba, tarptautinės esperantininkų organizacijos vadovų portretai.
Įprasta buvo Mažojoje salėje išvysti naujas knygas, miela paskaitinėti rašytojų autografus kolegoms, juolab kad jie neabejotinai vertingi.
Ypač nustebino Vlado Braziūno fotografijų paroda, nusidriekusi per visą antrą aukštą. Poetas, pasirodo, yra "nušovęs" daugybę meno žmonių. Vieni portretai panašūs (pvz., visą "ekraną" užimantis Donatas Katkus ar Gerardo Beltranas), kiti išsiskiria savo žaisme: apynuogis Arūnas Spraunius, į kaži ką pasinėręs Tomas S. Butkus ar "dvigubas" Arvydas Juozaitis.
Paklaustas apie kolegų portretus, V.Braziūnas sakė pradėjęs fotografuoti senokai, kai tik pradėjęs bendrauti su jais. Nemažai negatyvų išlikę iš 8-ojo dešimtmečio, kai poetui tekę "žurnalistauti". Tačiau parodą daugiausia sudaro fotografijos, darytos pernai ir šiemet, nors trys portretai fotografuoti ir 1991-aisiais, Poetiniame Druskininkų rudenyje. "Literatūrai ir menui" autorius prisipažino esąs patenkintas paroda, ir nors tam tikrų abejonių likę, viską atperka nepretenzingas pavadinimas "Tiesiog mieli veidai". Nespėję išvysti parodos Mokytojų namuose galės ją pamatyti internete adresu: http://vladas.braziunas.net/fotografija.
KNYGOS, VISOKIOS
Vienaip ar kitaip ir mano krepšyje atsidūrė kelios knygos. Viena jų - Vytauto Žeimanto apysaka vaikams "Baltamiškio istorijos". Pristatydamas knygą, autorius džiaugėsi, jog knygelė dailiai iliustruota Vievio meno mokyklos auklėtinių (mokytojai Adelė ir Augenis Kaspučiai) piešiniais. Pačią apysaką sudaro kūriniai, spausdinti įvairiuose leidiniuose ir gvildenantys žmogaus ryšius su gamta. Knygelėje mokoma pažinti gamtą, o pirmiausia - įprastus gyvūnus. Tai aštuntoji V.Žeimanto knyga, ir todėl autorių, pasak "Trijų žvaigždučių" leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Jeronimo Lauciaus, galima drąsiai vadinti žinomu rašytoju.
Kita knygelė vėlgi iliustruota vaikų piešiniais - paties Jeronimo Lauciaus sukurtas "Paskutinis užpuolimas". Beje, autorius nurodė knygos žanrą: tai - detekdyvas. Čia nėra klaidos. Taip tyčia parašyta. Šią knygą iliustravo Punsko pagrindinės mokyklos ir Punsko gimnazijos mokiniai.
Kita knyga - šviežutėlaitės Rimgaudo Valentino Graibaus "Čigonės kortos". Tai tryliktoji poeto knyga. Čia juodu ant balto skelbiami ilgainiui susikaupę humoristiniai eilėraščiai. Šit vienas toks:
PORTRETAS
Tikras poetas
nenori dirbti įstaigoj,
nežino, kiek "Obsoliut" kainuoja,
žino, kiek - vynas ir alus,
vaikšto nukleiptais batais,
dažnai skolinasi
popieriaus ir tušinukų.
Kartais net atiduoda.
Dar viena knyga - solidi ir gausiai iliustruota fotografijomis - Aldonos Vaicekauskienės "Tradicinės kultūros pėdsakais", kurioje daug informacijos apie Lenkijos lietuvių liaudies meną. Aprašomas Senosios klebonijos, 1996 m. atvėrusios duris Punske, archyvas. Jame laikoma per 100 eksponatų - audinių ir drabužių, taip pat daiktų, susijusių su jais. Senojoje klebonijoje rengiamos įvairios liaudies meno kūrinių parodos, susitikimai, vakaronės. Atskiros knygos dalys supažindina su liaudies meistrais bei pristato turistinį maršrutą "Žalioji rūta".
ŽMONĖS, DŽIUGŪS
"Knygų pavasaris" - puiki proga susitikti ir bendrauti leidėjams, rašytojams. Jeronimas Laucius, paklaustas apie šią knygų mugę, išskyrė Punsko "Aušros" leidyklos dešimtmečio minėjimą. "Šioje knygų mugėje artimiau negu kur kitur gali pabendrauti leidėjai. Čia svarbiausia pasikeisti idėjomis, patirtimi, o ne stengtis kuo daugiau parduoti knygų. Tuo ši mugė svarbi mažesnėms leidykloms, ir aš jos laukiu visus metus", - sakė redaktorius. O štai Danguolė Tunkevičienė priešingai - džiūgavo, jog Rašytojų sąjungos leidyklos knygos perkamos puikiai.
Sužinojęs apie "Aušros" leidyklos dešimtmetį, suskubau pasveikinti vyriausiąjį redaktorių poetą Sigitą Birgelį. "Džiaugiuosi, kad medis, kurį ir aš sodinau, suvešėjo ir davė vaisių, - sakė S.Birgelis, - išleidome per šimtą leidinių. Mes stengiamės tęsti garbingas mūsų krašto tradicijas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Seinuose veikė "Šaltinio" spaustuvė, kurioje per dešimtmetį buvo išspausdinta daugiau nei 400 knygų; jų bendras tiražas viršijo 3 mln. egzempliorių". Kaip toliau pasakojo S.Birgelis, tik nuo 1990-ųjų "Aušros" žurnalą galėjo leisti patys lietuviai, o iki tol jis buvo leidžiamas lenkiškoje leidykloje ir "globojamas" Lenkijos vidaus reikalų ministerijos. Atitekęs lietuviams, žurnalas tapo mėnraščiu ir ėmė skelbti to krašto lietuviams aktualius straipsnius. Iš pradžių nuogąstauta, ar pakaks jėgų ir medžiagų, tačiau jau po metų nuspręsta žurnalą leisti kas dvi savaites. Tačiau poreikis leisti spausdintą žodį vis augo, ir tuomet sumanyta steigti leidyklą. Oficialiai leidykla pradėjo veikti 1993-iųjų liepos 1 dieną. "Tuo metu leidyklai jau buvo padėti tvirti pamatai - veikė "Aušros" redakcija, spaustuvė, turėjome puikių specialistų. Šiuo metu leidykla ir žurnalo redakcija dirba atskirai, ir galbūt iš pastarosios vėl kas nors išaugs", - pasakojo Sigitas Birgelis.
RENGINIAI, RENGINĖLIAI
Kaip jau minėjau, įvairiausių renginių buvo išties daug. Antai pora jų skirta regionų kultūrai: "Šiaurės Lietuvos renginiai bei šveicariški motyvai" ir Alytaus apskrities literatų klubo "Tėkmė" narių kūrybos skaitymai.
Buvo paminėtas aktorės Monikos Mironaitės 90-metis. Čia atkreiptas dėmesys į jos knygą "Apie gyvenimą, meilę, kūrybą". Tačiau man labiausiai įstrigo teatrologės Irenos Aleksaitės prisiminimai apie aktorę. Buvo pabrėžtas ypatingas jos meistriškumas ir sugebėjimas ne tik pačiai dirbti dramatiškomis aplinkybėmis, bet ir pakelti Rusų dramos teatro, kuriame jai teko vaidinti, kūrybiškumą. "Baisiausia aktoriui vaidinti ne savo gimtąja kalba", - sakė I.Aleksaitė.
Pristatant Vlado Būtėno knygą "CĖ KA", buvo diskutuota tema "Tarybinių laikų prisiminimai: nostalgija ar objektyvi tiesa". Įdomu, kad ši knyga nebuvo vien giriama, kaip paprastai pasitaiko tokio pobūdžio renginiuose; autoriui karštai oponavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tyrimo departamento direktorius Arvydas Anušauskas, teigęs, jog knygoje veikiau atpasakojami "perestroikos" laikais priimti dokumentai, nei kas nors prisimenama.
Supažindinta taip pat su Gintarės Adomaitytės knyga "Kelio dulkės, baltos rožės", kurioje pasakojama apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį.
Dar norėtųsi išskirti popietę su Alicijos Rybalko dvikalbiais "Eilėraščiais". Lenkiškai čia rašyta, be abejo, pačios poetės, o šit lietuviškai šiuos tekstus prakalbino Vladas Braziūnas. Apgailestauta, jog Alicija Rybalko negalėjo atvykti į renginį, nes šiuo metu auginanti dvynukus Nataliją ir Vitoldą, tokius jaunus, kad jiems dar nesukako nė mėnuo. Tačiau už Aliciją eilėraščius originalo kalba paskaitė Birutė Jonuškaitė. V.Braziūnas - savo vertimus. Literatūrologas Algis Kalėda lygino eilėraščius su vertimais ir pažymėjo ypatingą abiejų autorių santykį su žodžiais. O Valentinas Sventickas renginį užbaigė kalbindamas poetės mamą. Beje, V.Braziūnas neapsikentęs stvėrė savo didžiulį fotoaparatą ir įniko portretuoti kolegas. Būsimoms parodoms tikriausiai.
Apie "Vario burnų idėjų dirbtuves" kalbėjo Tomas S.Butkus, šįkart pateikdamas "Vario burnų" darbų, atliktų per dešimtmetį (1992-2002 m.), katalogą, knygeles "Tokato loto" ir Charleso Bukowskio "Apsakymus" beigi nurodydamas interneto puslapį adresu www.varioburnos.com. Bet visą tą produkciją tikiuosi aptarti ateityje, todėl kol kas prie jos nesustosiu.
Apskritai Mokytojų namų renginių organizatorius Juozas Žitkauskas džiaugėsi renginių gausa ir įvairove. Jis konstatavo, jog pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp profesionalaus meno ir mėgėjų kūrybos, nors pripažino, kad kam nors galėjo pasirodyti ir kitaip. Šiaip ar taip, J.Žitkauskas apgailestavo, jog "Knygų pavasaris" baigėsi.
Beje, kliuvo ir man šen ten dalyvauti. O būtent literatūros vakare "Trisdešimtmečių karta". Gaila, kad apsirgo Dainius Gintalas. (Viliuosi, gal jau pasveikęs?) Tačiau Rimvydas Stankevičius, Marius Ivaškevičius ir Saulius Repečka (visi gimę 1973 m.!) buvo. Paskaitėm tekstų, pakalbėjom… Galop aš, siaubingai išsigandęs, kad vakaras per ilgai neužsitęstų, pabėgau. Išties nuoširdžiai atsiprašau tų, kuriuos įžeidžiau šiuo savo pašlemėkišku požiūriu. Daugiau taip nedarysiu.
