Rašytojų ir žurnalistų šventė

Skelbta, kad Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos paminėjimas Kaune, lauko kavinėje „Vasaros olimpas“, įvyks bet kokiu oru. Šventė iš pirmadienio perkelta į šeštadienį, bet tingūs, sunkiai lietingi debesys iš pat ryto giedros nežadėjo. Tačiau apypietę, kai užgrojo Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ ir jaunatviškai smagiai treptelėjo dailios šokėjos, o į V. Putvinskio gatvę plūstelėjo plunksnos darbininkai iš visos Lietuvos, bičiulis vėjas išpildė Spaudos baliaus organizatorių prašymą – prablaškė iškilmių išvakarėse grūmojusius perkūndebesius.
Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojas, nepriekaištingai gražiai kalbantis renginių vedėjas Vilius Kaminskas perskaitė Pablo Nerudos „Odę spaudai“, aukurą uždegė Lietuvos rašytojų sąjungos ir Kauno skyriaus pirmininkai Jonas Liniauskas ir Petras Palilionis bei Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Kauno apskrities skyriaus pirmininkai Dainius Radzevičius ir Vidas Mačiulis. Tokia solidi pirmininkų ketveriukė ne atsitiktinumas – per penkioliktąjį Spaudos balių paminėtas lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 85-metis.

Į pirmąją sąjungos, gyvavusios tik septynerius metus, nes 1929 m. kovo 22 d. pakeitę įstatus žurnalistai atsiskyrė nuo rašytojų, valdybą buvo išrinkti: J. Tumas-Vaižgantas – pirmininkas, M. Šalčius – vicepirmininkas, A. Klimas – sekretorius, A. Žukauskas-Vienuolis – kasininkas ir J. Laurinaitis – narys. Laikina draugijos būstine tapo J. Tumo-Vaižganto butas Aleksoto g. 6, Kaune. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos tikslai nusakyti taip: „Žinoti lietuvių plunksnos darbininkus ir turėti santykius su jais: lavintis savo profesijoj, pažinti asmenis kaip literatūros istorijos objektus, suskaityti rašomąsias lietuvių pajėgas, keistis mintimis, kai kada sutaikinti veiksmą, saugoti savo reikalus, šelptis nelaimei ištikus, santykiauti su užsienio panašiomis organizacijomis“.

Grįžkime į „Vasaros olimpą“. Aukuras jau liepsnoja, vėliavą pakelia vyriausias ir jauniausias žurnalistai Juozas Kojelis ir Tomas Jarusevičius, skamba „Tautiška giesmė“. J. Kojelis sakė iš Juozo Keliuočio paskaitų supratęs, kas yra žurnalistika, nors debiutavo vėliau – JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“. Vadindamas save „reikalo žurnalistu“, ilgametis žurnalo „Į laisvę“ redaktorius pastebėjo, kad šio meto Lietuvos žiniasklaida jį kartais stebina...

LRS pirmininkas J. Liniauskas, pagalvojęs, kad rašytojas negali apeiti spaudos, nesispausdinti periodikoje, pabandė iš Lietuvos rašytojų sąjungos sąvado išrinkti pavardes tų autorių, kurie dirbo, dirba arba aktyviai bendradarbiauja su žiniasklaida. Paaiškėjo, kad paprasčiausiai tektų perrašyti ilgą sąrašą... J. Liniauskas pasveikino renginyje nedalyvaujančius vyriausią rašytoją – poetą ir prozininką Viktorą Alekną, tais pačiais metais, kaip Rašytojų ir žurnalistų sąjunga, gimusius literatūrologę Vandą Zaborskaitę ir prozininką Joną Mikelinską, tada kolegiškai paspaudė rankas D. Radzevičiui ir V. Mačiului. D. Radzevičius ir J. Liniauskas, kaip įgaliotieji Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros tarybos nariai, žurnalistui Laimonui Tapinui „už kūrybiškumą ir profesionalumo skatinimą Lietuvos žurnalistikoje“ įteikė LATGA-A „Aukso žvaigždę“. L. Tapinas pirmasis žurnalistas, pelnęs šį LATGA-A apdovanojimą. LŽS valdyba Ilonos Pečiulytės sukurtu medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“ pagerbė Danielių Mickevičių, Domijoną Šniuką, L. Tapiną, Virgilijų Juodakį, Stanislovą Pleskų, Skirmantą Pabedinską ir Teklę Mačiulienę. Akademiškai rimtų kalbų nebuvo, dėkodami žurnalistai šmaikštavo, pasakojo prisiminimus, anekdotinius nutikimus.

Rašytojas P. Palilionis, jis ir Kauno meno kūrėjų asociacijos vadovas, įsitikinęs, kad viskas, kas geriausia, prasideda Kaune. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse Savivaldybės taryba (gaila, bet labai skubėjęs meras Andrius Kupčinskas į Spaudos balių užsuko trumpai akimirkai, net šampanas liko neiššautas...) patvirtino devynias kasmetes (po septynis arba devynis MGL per mėnesį) stipendijas miesto menininkams. Džiugi žinia! Visų miestų ir rajonų kūrėjams to linkime. P. Palilionis ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Aleksandras Macijauskas pagarsino asociacijos premijos, finansuojamos Kultūros ministerijos, laureatus, pelniusius diplomus, gėles, bučinius, susirinkusiųjų plojimus ir, laurams nemaišo, po tūkstantį litų. Už epigramų rinktinę „Trys po šimtą, arba Trejos devyniasdešimt devynerios“ apdovanojimą gavęs Aleksas Dabulskis šmaikštavo: „Esu taip sujaudintas, kad vos galiu žodį tarti. Patikrinau, ar tikrai mano pavarde diplomas išrašytas“. Pavardė teisinga! Liudo Gustainio romanas „Kaip ir anuomet“ kupinas fantazijos proveržių, siužeto vingiai nenuspėjami, pasakojimas profesionaliai gražiai sustyguotas. Pats autorius mažakalbis: „Per mėnulio pilnatį pagalvoju, kad kiekvienas žemės gyventojas vertas Nobelio premijos. Kad čia gyvena...“ Vladas Vaitkevičius, išleidęs poezijos rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“, susijaudinęs perskaitė eilėraštį brangiausiam žmogui – Mamai:

Akis pražiūrėjau į žvaigždę toliausią.
Ji tyliai pleveno, o aš pasenau.
Ir motinos balsas daugiau
                                      nebeklausia:
„Ar tu savo laimę surasi, sūnau?“

Juozas Kundrotas medžiagą apie įžymųjį liaudies menininką, kryžių drožėją Vincą Svirskį rinko nuo jaunystės, savo kūrinį „Kryžiau, prikalęs mane“ jis įvardijo kaip legendų romaną. Knygos rankraštis JAV leidžiamo laikraščio „Lietuvių balsas“ literatūriniame konkurse laimėjo trečiąją premiją. Ne pirmą kartą apdovanojama ir filmo „Sugrįšiu“ kūrybinė grupė: Daiva Budrienė, Antanas Budrys, Svetlana Gužauskienė ir V. Kaminskas. Filme, pelniusiame prestižinę Vytauto Gedgaudo premiją, pasakojama apie emigrantą į Braziliją Petrą Babicką, žinomą prieškario Kauno fotografą, rašytoją, Lietuvos radijo pradininką, Radiofono diktorių. Spaudos baliuje dalyvavusi Unė Babickaitė dėkojo žmonėms, įamžinusiems P. Babicko atminimą ir padėjusiems perlaidoti dėdės palaikus Kaune. Kiti „Sugrįšiu“ kūrėjai šiuo metu Vokietijoje, tad pasidabinęs braziliška skrybėle sveikinimus priėmė V. Kaminskas.

Koks Spaudos balius be LŽS Kauno apskrities skyriaus „Gintarinių parkerių“ kūrybingiausiems ir aktyviausiems žurnalistams? Šįkart rašiklius pakeitė sunkiau lūžtantys bei dūžtantys, ilgaamžiškesni „gintariniai“ diplomai. Jie įteikti Gretai Čižinauskaitei, Tomui Jarusevičiui („Kauno diena“), V. Kaminskui (už kalbos grynumą), Kristinai Lukoševičiūtei (kad puikia išmano LŽS Kauno apskrities skyriaus reikalus), Astai Raicevičienei („Provincija“) ir Albertui Švenčioniui (už menines ir reportažines fotografijas).

Į susirinkusiuosius bičiuliškai kreipėsi Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė, Kauno rajono savivaldybės atstovai perdavė mero Valerijaus Makūno kvietimą pasisvečiuoti garsiojoje Zalensų sodyboje ir padėkos raštus žurnalistams Kristinai Čiučilkaitei, („Naujos tėviškės žinios“), Dainorui Lukui („Kauno diena“), Viltei Stankutei („Žinių radijas“) ir Palmirai Kazlauskienei (Kauno radijas ir televizija). Žurnalistus pasveikino politikių klubo „Milda“ prezidentė Alė Jurgaitienė. Tarp kita ko, Spaudos balius įvyko meilės ir meilinimosi deivės Mildos vardadienio išvakarėse, ne nuodėmė pasmalsauti, kur dingo politikų būrys, pavyzdžiui, pernai rodęs aktyvų dėmesį rašto žmonėms. Ak taip, savivaldybių rinkimai pasibaigę, Seimo – sunkiai įmatomi...

Betgi tsss... V. Kaminskas skaito Algimanto Mikutos eilėraštį, skamba nuotaikingos „Jonio“ ansamblio dainos, o ant nuo kalbų džiūstančių žurnalistų lūpų – alučio puta...