Rašytojas. Leidėjas. Skaitytojas

Knygų leidėjas smarkiai suįžūlėjo (galvoju apskritai apie leidybos verslą). Negi jis skaitytoją laiko visišku kvailiu!?

Kad šis staigus mano išpuolis taptų skaidrus ir suprantamas, privalau jums išpažinti vieną istoriją, kuri man nutiko viename uostamiesčio knygyne.

Slampinėju kaip šmėkla po didelį, šviesų ir erdvų knygyną. Kartais trumpam stabteliu tai prie vienų, tai prie kitų knygų lentynų, ant kurių užrašytos įvairios diagnozės – dailė, filosofija, religija, grožinė literatūra. Staiga man kažkas užmina ant pėdos. Pasižiūriu žemyn – ogi vaikas kokių šešerių metų. Niekaip negaliu suprasti, į ką jis spokso galvą atlošęs – į mane ar į aukštas knygyno lubas. Tėvas pašaukia sūnų. Vaikas nubėga. O aš toliau ramiai vaikštinėju. Po kokių penkių minučių aš ir pats užminu ant pėdos. Ir ne bet kam, o tam pačiam vaikui. Mandagiai paprašau atleidimo; bet labiau tėvo nei vaiko. Dabar su tuo vyru stovime šalia vienas kito ir vartome tos pačios tematikos knygas. Netrukus jis pasiteirauja netoliese nuobodžiaujančios pardavėjos-konsultantės, kokią knygą ši pasiūlytų jam nusipirkti. Šviesiaplaukė mergina pristato keturias knygas ir jų autorius – J. Aputį, R. Granauską, S. Parulskį ir G. Grajauską. Pastarąjį autorių mergina apibūdina kaip šiandien itin populiarų. Jaunas tėvas pavarto G. Grajausko romaną „Erezija“ ir sako: „Tokių rašinių galima pasiskaityti kasdien mūsų šalies didžiuosiuose dienraščiuose“. O aš širdyje šypteliu ir pagalvoju: na ir drąsi žebenkštis, ir...

Ant G. Grajausko romano „Erezija“ galinio knygos viršelio yra užrašytas toks sakinys: „Atidžiau skaitantys romane ras nemažai autoriaus gyvenimo detalių“. Žinoma, geram leidėjui visų pirma turi rūpėti tik viena – kad kuo daugiau nupirktų jo išleidžiamos produkcijos. Tai natūralu ir suprantama. Tačiau šįkart toks leidėjo rinkodaros manevras mane ir prajuokino, ir suerzino. Viena citata į dvikovą iškviečia kitą citatą. Žymus žurnalistas ir TV laidos „Geriau nebūna“ vedėjas H. Vaitiekūnas štai ką sako apie televizijos žiūrovus: „Nesakau, kad televizijos žiūrovas yra kvailas. Bet ir nesakau, kad protingas“. Tą patį galima pasakyti ir apie knygų (skaitytojus) pirkėjus. Nors dėti lygybės ženklą tarp knygų pirkėjų ir skaitytojų tikrai negalima. Tyčia nepirkau G. Grajausko romano „Erezija“. Nes minėta citata ant knygos galinio viršelio nuaidėjo prastai ir neįtikinamai. Knygą pasiskolinau ir perskaičiau.

Romaną bandžiau skaityti visaip: nuo pradžios pabaigos link; nuo pabaigos pradžios link; nuo knygos vidurio; eilutes skaičiau iš kairės pusės į dešinę ir atvirkščiai. Žodžiu, kūrinį išardžiau kaip kokį mechaninį daiktą. Nors užmušk – romane nieko neradau iš asmeninio rašytojo gyvenimo archyvo. Ir kiekvienas, prieš pradėdamas skaityti šį romaną, pirmiausia turėtų savęs paklausti vieno esminio dalyko: o kaip aš kūrinyje atskirsiu, kur rašytojo prasimanymai, o kur kaip aštrios vielos galūnė kyšo nuogi jo gyvenimo faktai, jei G. Grajausko nepažįstu, niekada nemačiau jo gyvo, nieko apie jį negirdėjau? O jei ką ir teko nugirsti, tuo neverta tikėti. Nes istorijas, keliaujančias iš lūpų į lūpas, visada pagardina perpasakotojo spalvotas emocinis subjektyvumas. Ilgainiui dokumentinė medžiaga netenka savo pirminės išvaizdos. O tai panašu į kūrybą. Ergo: visi, nelaikantys liežuvio už dantų, yra kūrėjai. Tik vieni blogesni, o kiti geresni.

Šiandien taip populiaru „pritemti“ kūrėją prie jo kūrinio, kad apie tai koktu net kalbėti. Seniai visi žinome, jog negalima visiškai sutapatinti kūrėjo ir kūrinio. Nors kvaila būtų nepastebėti, kad šiandien į pirmąsias knygų lentynas išsiveržė tokia literatūra, kuri yra grįsta asmenine patirtimi.

Bet kas man išdrįs skaidriai artikuliuodamas paaiškinti, kas per daiktas yra ta asmeninė patirtis. Pavyzdžiui, jei pasakysiu, kad šįryt nubudau kratomas švelnaus pagirių šaltuko, jūs visi kaip susimokęs antikos laikų choras viena balso banga atsakysite: taip, - tai asmeninė patirtis. O jei aš važiuodamas troleibusu pro langą mačiau, kaip du jaunuoliai liūdname senamiesčio brome spardė elgetą – ar tai pretenduoja į asmeninės patirties katalogą, ar ne? Manau, kad taip. Vadinasi, asmeninė patirtis yra tiesioginė ir netiesioginė. Pirmasis mano pavyzdys priklauso tiesioginei, o antrasis - netiesioginei patirčiai. Netiesioginė patirtis yra abstraktesnė. Ją išgyvenant atsiveria plyšys, atsiranda distancija tarp manęs ir vykstančio įvykio. Netiesioginei patirčiai tarnauja tik du mūsų kūno organai – klausa ir rega.

Šiandien lietuvių rašytojus, aptarnaujančius prozos barą, galime (šiurkščiai kalbant) suskirstyti į dvi stambias grupes. Vieni prozą kuria naudodami įvairią istorinę medžiagą (pvz.: P. Dirgėla, M. Ivaškevičius). Kiti prozą rašo pasiramsčiuodami savo asmenine patirtimi (pvz., S. Parulskis).

Ir kas besąlygiškai gali teigti, kad rašytojas, nusirašinėjantis nuo kasdienės realybės, kuria mažiau nei tas, kuris rašo romaną, apsakymą, viena akimi žvairuodamas į gelta sirguliuojantį istorinį rankraštį ar vadovėlį?

Pažaiskime. Visi kartu įsivaizduokime esą rašytojai. Pabandykime aprašyti savo kambaryje esančius daiktus: medinę palangę, varinį vazonėlį, dėmėtus – sergančius gėlės lapus, vakarinės saulės šviesos išteptą užuolaidos kraštą, stalo denį, prie kėdės gulintį mirusį rašiklį, dvivietę lovos sceną, šlepetės pilve atsivėrusią opą, barokiškai apšerkšnijusią žvakę, ant sienos tupinčią ugnies šešėlio paukštę _ _ _ _ _ delne raudančią rakštį...

Arba: aprašykime kelionę į maisto prekių parduotuvę, kurios metu nieko ypatingo nenutiko. Tik nuėjome ir sugrįžome, nešini balta duona ir juodąja arbata drobiniame maišelyje.

Lažinuosi iš savo iltinio danties, kad nė vienam iš jūsų (ir man) nepavyks protokoliniu stiliumi aprašyti savo kambaryje esančių daiktų arba telegrafiškai atpasakoti nykios kelionės į prekybos centrą. Tiesa, minėtais stiliais aprašyti daiktus jums pavyks, bet toks rašinys tikrai nepretenduos į meno statusą turintį tekstą.

Kiek ilgėliau stebint daiktą (gyvą ir negyvą), veiksmą, būseną atsiveria vaizduotės eketė: ištįsta palyginimo lynas, nuaidi metafora, sumirga chameleoniškas epitetas. Be abejo, šios meninės priemonės labiau pasitarnauja kuriant eilėraštį ar eilėraščius proza. Žodžiu, noriu pasakyti, kad pats kalbos įsiterpimas tarp daikto, veiksmo ar būsenos ir juos adoruojančio asmens jau savaime yra kūrybos aktas (jo pradžia). Žinoma, žodžių junginių girlianda ant balto popieriaus lapo dar nereiškia, kad tai grožinė literatūra. Būtina atranka, „šlifavimas”, derinimas...

Tęsiant mintį apie „nusirašinėjimą” nuo pilkos (?) kasdienės realybės reikėtų prisiminti, kad tikras įvykis tik inspiruoja, tampa atspirties tašku, starto linija, šuoliui skirta lenta, nuo kurios atsispyręs pirštų galais, stačia galva (visu savo kūnu ir siela) neri į vaizduotės bedugnę. Ir jei vaizduotės šviesioje (?) bedugnėje užtemusiomis sąmonės akimis pavyksta nepasimesti, išlaikyti pusiausvyrą - degti, bet nesudegti pamišimo ir įkvėpimo liepsnoje, tuomet sėkmingai išnyri į realybės paviršių ir ištari žodį ar net visą sakinį.

Taigi: tikras įvykis rašytojo gyvenime gali būti tik jo būsimo kūrinio pradžia, užuomazga; o visa kita – vaizduotės properšos ir kalbos pinklės, į kurias pakliuvęs kūrėjas ir pats nežino, kuo ir kaip pasibaigs jo kelionė po baltą popieriaus lapą.