Rašytoja, sukūrusi Diną

Norvegų novelistė, gimusi 1942 m. šiaurinėje Norvegijos dalyje, Skogoeya. Pasižyminti pasakojamuoju, vaizdingu stiliumi autorė buvo apdovanota ne viena premija.

Vilniaus knygų mugės viešnią Herbjørg Wassmo („Dinos knygos“ autorę) Dalia Kutraitė pristatė mugės lankytojams kaip Norvegijos literatūros karalienę, Skandinavijos primadoną. O ta primadona – nedidukė, smulkutė (niekas nepatikėtų, kad jai – 64 metai), trumpai vyriškai kirptais plaukais, nė kiek neprimenanti stambių, kaulėtų Skandinavijos moterų archetipo – yra įsitikusi, kad literatūroje žmonės ieško iššūkių, o ne idilės. Todėl jos knygų veikėjai paprastai pasižymi skausminga ir tragiška lemtimi, atskleidžia žiaurias savo patirtis. Kadangi rašytoja kilusi iš Šiaurės Norvegijos, jos temperamentas ir rašymo stilius atspindi šio krašto kultūrą, papročius, o knygose daug magiškų rūsčios Šiaurės gamtos vaizdų.

H. Wassmo debiutas – eilėraščių rinkinys „Sparnų mūša“, išleistas 1976 m. Tačiau 1981 m. išryškėjo tikrasis rašytojos pašaukimas – romanai. Tais metais buvo išleistas pirmasis jos romanas „Namas su akla stikline veranda“, jis tapo pirmąja trilogijos, vadinamos „Toros trilogija“, dalimi. Už trečiąją šios trilogijos dalį „Atviras dangus“ 1987 m. H. Wassmo gavo Šiaurės Šalių Tarybos literatūros premiją. Vėliau sekė trilogija apie Diną, kurios pirmoji dalis vadinasi „Dinos knyga“. Paskutinis skaitytojams pateiktas šiuolaikinis romanas – „Septintas susitikimas“.

Kritikai tvirtina, kad H. Wassmo panaikino barjerą tarp elitinės ir populiariosios literatūros skaitytojų – 1990 m. „Dinos knyga“ gavo Norvegijos knygų prekybos premiją kaip perkamiausia 9-ojo dešimtmečio knyga, o pati autorė už kūrybą yra pelniusi daugiau nei dešimt apdovanojimų. Sprendžiant iš leidyklos „Alma littera“ prekystalių apgulties ir minios žmonių, norinčių gauti šios rašytojos autografus, galiu daryti išvadą, kad ir Lietuvoje jos knygos ar tik nebuvo perkamiausios (kalbu, žinoma, apie mugę). Kokią vietą iš tikrųjų H. Wassmo kūryba užima tarp kitų verstinių knygų, nesvarstysiu, juk kiekvienas turime savo nuomonę, bet prisipažinsiu, neatsispyriau pagundai pasiklausyti, ką ir kaip kalba ši ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje milžiniško populiarumo sulaukusi rašytoja (jos knygos išverstos daugiau nei į 20 kalbų). Jeigu tikėsime viešai apie rašytoją skelbiama informacija, gali pasirodyti, kad ji baigia „užkariauti“ pasaulį kaip koks moteriškos giminės Danas Brownas...

Į D. Kutraitės klausimus H. Wassmo, kaip ir įprasta šios šalies žmonėms, atsakinėjo santūriai, rimtai, gal net šaltokai.

Dalia Kutraitė. Ar tiesa, kad Jūs turite raktą, kuriuo atrakinate žmonių paslaptis?

Herbjørg Wassmo. Nemanau, kad turiu tokį raktą. Esu klausimus keliantis žmogus. Literatūra, vaizduojanti, kad žino visus atsakymus, paprasčiausiai meluoja. Tiesa nėra pastovus dydis, ji kinta atsižvelgiant į tai, kas esame, kokią turime politinę, visuomeninę, socialinę valdžią. Žodžio poveikis gali būti toks stiprus, kad žmonės gali tapti pikti, agresyvūs, netgi pradėti žudyti.

Džiaugiuosi, kad pagaliau esu Lietuvoje, man didelė šventė matyti Jūsų tiek daug, net negaliu patikėti.

D. K. Kodėl rašote? Atsakykite į šį banalų klausimą nebanaliai.

H. W. Manau, kad rašau tam, kad išsiaiškinčiau, kas esu. Geriau suvokusi save, labiau suprantu ir žmones, kurie mane supa. Rašyti pradėjau labai anksti. Tada neturėjau jokių ambicijų. Gyvenau Skogoeya saloje, ją supo jūra, į mokyklą pėsčiomis turėjau eiti gana ilgai. Kad kelias sutrumpėtų, kurdavau istorijas, garsiai jas dainuodavau ir net nepastebėdavau, kaip įveikdavau tuos penkis kilometrus. Ir jau džiaugdavausi kelione atgal, nes rūpėjo sužinoti, kaip klostysis tolesnis mano herojų likimas. O kai pradėjau skaityti, pasigedau tam tikros literatūros. Nutariau, kad galiu ją kurti pati.

D. K. Jūsų herojai Jus surado dar vaikystėje ir pareikalavo, kad juos „užrašytumėte“. Ar būna taip, kad negalite užrašyti, prasideda kūrybinės kančios?

H. W. Aš rašau kiekvieną dieną. Kaip pianistas kasdien lavina savo pirštus grodamas, neleidžia „ataušti“ klaviatūrai, taip aš neleidžiu atvėsti popieriui. Rašymas – ne tik mano darbas, bet ir gyvenimo būdas. Gal būsiu nekukli taip sakydama, bet nepažįstu kito tokio žmogaus, kuris taip nuosekliai dirbtų. Kai baigiu romaną, mano kūnas privalo ištverti maksimalų krūvį. Žmonės, protingesni už mane, yra pasakę: genijus – tai tik kruopelė talento, o jo liūto dalį sudaro drausmė ir darbas. O kas dėl kūrybinių kančių, tai sunku apie jas kalbėti. Jos vyksta mano galvoje. Darbas ir nerimas yra geriausi mano kūrybos palydovai. Visą laiką jaučiu nerimą, kad nesugebėsiu surasti personažo esmės, esencijos. Vyksta ir kitokio pobūdžio kova: mano personažai daro tai, kam aš nepritariu, liepia pasakoti apie dalykus, kurių nelabai išmanau. Tuomet privalau imtis tyrėjos, mokslininkės vaidmens, būti labai tiksli, o tai nėra mano ištobulintos erdvės. Tada pradedu manipuliuoti, stengiuosi, kad jie taptų kuo kitu, bet tai nepavyksta. Ir esu priversta suprasti, kodėl personažai elgiasi taip, o ne kitaip. Privalau gyventi gana ramų, nuobodų gyvenimą, kuris manęs neblaškytų.

Ar yra periodų, kai nerašau? Taip, yra. Nerašau, kai reklamuojama ką tik išleista mano knyga. Tada būnu pavargus, kita vertus, privalau susitikinėti su savo skaitytojais. Pernai turėjau dvi savaites atostogų. Man taip buvo gera, kad net sąžinė pradėjo graužti dėl to gerumo…

D. K. O kaip tas laikotarpis, kai esate priversta eiti per viešuosius namus, kad suprastumėte, ką jautė Benjaminas (antrosios trilogijos knygos „Laimės sūnus“ herojus – B. J. pastaba)?

H. W. Jūs turite mintyje, ką jaučiau keliaudama per Kopenhagos prostitučių namus? Į detales nesigilinsiu. Pasakysiu tik tiek, kad buvo įdomu. Įdomu išsiaiškinti ir kitus dalykus, pvz., kokia buvo Norvegijoje teisinė sistema XIX a. Pradėjusi rašyti savo knygą apie Diną, nežinojau, koks tai bus laikotarpis, ir tik kai vienas veikėjas ištarė salos vardą, pradėjau daug geriau įsivaizduoti visą situaciją: saloje atsirado naujas personažas – rusas, politinis maištininkas.

D. K. „Septintame susitikime“ rašote ne tik apie moters ir vyro meilę, bet ir apie šeimą, kurioje tiek daug kompleksų, pavydo, nesutarimų. Ar gali egzistuoti ideali šeima?

H. W. Aš nieko apie ją nežinau. Nežinau, ar gerai siekti idilės šeimoje. Norėdami išlaikyti idilę, mes viską turime slėpti po netikru paviršiumi. Kad galėtume gyventi kartu, turime tartis dėl tam tikrų dalykų, eiti į kompromisus, šnekėtis net apie baisiausias paslaptis. Mes turime teisę trypti kojomis, bet ne visą laiką ir ne dėl tų pačių dalykų. Literatūra labai dažnai vaizduoja tokius slepiamus dalykus, kurie padeda išgryninti žmonių santykius.

Žmogus gimsta šeimoje, kurioje jau yra tam tikra hierarchija: tėvas, mama, valdžia… Tam tikra dvasinė tėvų išdavystė, kai vaikui neleidžiama būti vaiku, – vienas baisiausių dalykų. Vaikas pakliūva į tokią situaciją, kai myli, neapkenčia ir bijo tėvų. Tai pirmasis jo skausmas.

D. K. O kokia buvo Jūsų šeima?

H. W. Nesirinkčiau skausmo temos, jei vertinčiau savo vaikystę. Kalbėčiau apie savo močiutes – nuostabias istorijų pasakotojas. Jos suteikė man drąsos paklusti vaizduotei, leisdavo fantazuoti, pasakoti istorijas, tikėti, kad visa tai tikrai įvyko. Mamai irgi galėjau pasakoti savo istorijas, bet ji sakydavo: tavo istorija labai graži, bet mokykloje geriau jos nepasakok… Taigi aš manau, kad gana anksti tapau melagė, meluojanti pramogai…

Kai buvau kokių penkerių metų, mano močiutė ištekėjo dar kartą. Labai mėgau įsitaisyti jos vyrui ant kelių, kuris paprastai sėdėdavo palėpėje, savo supamojoje kėdėje. Močiutė kartą pasakė: nevargink jo. Turbūt aš dėl to labai supykau ir sugalvojau atkeršyti. Šalia mūsų namų, daubose, ten, kur anksčiau buvo kasamos durpės, tyvuliavo vanduo. Kartais mes į jas netyčia įkrisdavome. Atsimenu, aš priėjusi prie tų daubų ėmiau garsiai šaukti: „Močiute, tavo vyras įkrito į vandenį“. Subėgo visa šeima, dairėsi ir kaimynai, bet pats močiutės vyras neatėjo, nes jis sunkiai vaikščiojo ir buvo beveik visiškai kurčias. O aš nubėgau pas jį į palėpę ir atsisėdau ant kelių. Supratę mano išdaigą, suaugusieji labai supyko, bet nebuvau už tai itin smarkiai baudžiama.

D. K. Kokia Jūs šiandien kasdieniame gyvenime? Svajoklė ar tokia pat išdaigininkė kaip vaikystėje?

H. W. Kokia esu asmeniniame gyvenime, turi įtakos tai, ką dirbu, kas mane veikia. Kartais artimiausi žmonės mato, kad esu pavargusi, pikta, susierzinusi, neteisingai elgiuosi. O kai išeinu iš namų, stengiuosi juose palikti ir savo rankraštį, bet, deja, jis lieka galvoje… Tačiau nemanau, kad mano vaidmuo sudėtingesnis už kitų žmonių. Visi esame eismo dalyviai kitų gyvenimuose. Kartais įsivaizduoju dalykus, kurie tampa mano tikrove.

„Pabėgimas nuo Franko“ – mano paskutinė knyga apie moterį, turinčią daug fobijų. Visada smagu pamatyti, kad mano personažas kvailesnis už mane. Aš su šia heroje bendravau trejus metus, daug sužinojau apie jos fobijas, metus kartu keliavome po Europą, o tai reiškia, kad buvo daug lovų, kurios nėra tavo, daug viešųjų tualetų, kurie, žinote, kokie būna… Tačiau labai džiaugiuosi, kad mano herojė tapo daug šaunesnė už mane.

Klausimas iš salės. Kokia ta sala, kurioje gyveno Dina? Ar tai Jūsų gimtoji sala?

H. W. Skogoeya sala, kurioje užaugau, yra Norvegijos šiaurėje. Bet ne apie ją romane rašiau. Man reikėjo didesnės drobės, kitokių personažų nei tie, kuriuos mačiau savo saloje. Romane apie Diną minima Reinsneso vietovė. Kartą gavau laišką, kuriame skaitytojas rašė: „Reinsnese nėra taip, kaip Jūs aprašėte“. Pasirodo, kad yra tokia tikra vietovė, bet aš apie ją nieko nežinojau. Atsiprašiau skaitytojo ir parašiau, kad aš sukūriau savo Reinsnesą.

Klausimas iš salės. Ar planuojate rašyti naują Dinos trilogiją?

H. W. Daugelis to klausia. Aš neplanuoju savo knygų, savo personažų. Esu intuityvi rašytoja, viskas galvoje gimsta darbo metu. Dažnai atlieku tyrimus tada, kai knyga jau parašyta – privalau patikrinti, ar esu teisi. Kai rašau, mano dienos yra nenuspėjamos. Man visai nepatiktų gyventi trejus metus žinant, kaip knyga pasibaigs.