Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai

"Gaminu fragmentus. Stebiu savo fragmentus. Stebiu savo atliekas (narcizas)", – pažymi R. Barthes’as savo užrašų knygelėje. Rašymo ir biologinių funkcijų gretinimas nuplėšia nuo autoriaus figūros privilegijuotumo rūbus: rašymas pernelyg natūralus, kad būtų laikomas sakralia funkcija. Šios šventvagiškos įžvalgos inspiruotų tolesnių rašančio kūno kančių dekoracijos yra autoriaus mirties ir intertekstualumo idėjos. Trumpai tariant, pirmoji iš jų – tezė, kad autorius neturi diktuoti, primesti "teisingą" jo parašyto teksto interpretaciją; tai sykiu ir skaitytojo "išlaisvinimas", paliekant jam pačiam spręsti, kaip skaityti ir interpretuoti kūrinį, nesiorientuojant į kažkur paslėptą teisingą autorinę interpretaciją. Antrąją, intertekstualumo, idėją R. Barthes’as yra suformulavęs šitaip: "Kiekvienas tekstas yra intertekstas; kiti ankstesnės ir dabartinės kultūros tekstai dalyvauja jame skirtingais lygmenimis ir yra daugiau ar mažiau atpažįstami. Kiekvienas tekstas yra naujas audinys, išaustas iš senų citatų. Kultūrinių kodų, formulių, ritminių struktūrų, socialinių idiomų atplėšos – visos jos absorbuotos ir sumaišytos tekste".

Po autoriaus mirties (o laidotuvės, atkreipkime dėmesį, buvo inicijuotos pačių autorių) skaitytojas įgyja autoriaus regalijas ir jomis džiugiai pasinaudoja, patekęs į viešas, liberalias rašto erdves. Tokias kaip internetas (masinius teksto gamybos laikus buvo išpranašavęs U. Eco, kalbėjęs apie naujojo "samizdato erą"). Taip atsiranda kentaurą primenantis personažas: rašantis skaitytojas. Bet ar negali būti taip, kad įgijęs galimybę laisvai skelbtis viešojoje erdvėje jis pajus dėmesio stoką – juk jo potencialūs skaitytojai savo ruožtu pretenduoja į autorystę?

Paradoksalu tai, kad, autoriui taktiškai (ar koketiškai) atsisakius teisingų interpretacijų steigėjo vaidmens, į viešumą išėjęs rašantis skaitytojas pasirodė esąs kur kas diktatoriškesnis – tuo galima įsitikinti apsilankius viename iš rašančių skaitytojų skruzdėlynų http://www.lifejournal.com, kur kiekvienas diena po dienos gali rašyti fragmentišką (jau vien dėl techninio portalo pobūdžio) kūrinį apie save: žurnalą ar dienoraštį. Kadangi autoriui pagal apibrėžimą reikalingas skaitytojas, minėtas portalas sutvarkytas taip, kad kiekvienas žurnalo šeimininkas iš didžiulio skaičiaus kitų žurnalų gali pasirinkti patinkančius autorius – kad reguliariai juos skaitytų specialiame "draugų puslapyje". Taip kiekvienas autorius (tiksliau, rašantis skaitytojas) įgyja galimybių sulaukti skaitytojų. Pasirenkant savo autorius, dažnokai laukiama, kad šie savo ruožtu taps juos pasirinkusio žmogaus skaitytojais; dėl to galima kalbėti apie minėtame portale vykstančius "dėmesio mainus", kurie išreiškiami paprasta formule: "aš skaitau tave – tu skaitai mane". Subūrę pakankamai skaitytojų, kai kurių žurnalų šeimininkai paviešina kriterijus, pagal kuriuos jie "ima į draugus" kitų žurnalų autorius. Reikalavimai būna tokie: "Neskaitau žmonių, kurie rašo pernelyg dažnai arba rečiau nei kartą per savaitę. Neimu į draugus tų, kurie neatsako į mano komentarus, vartoja normatyvų neatitinkančią leksiką, užpildo savo žurnalus nereikalingomis, kvailomis nuorodomis". Kitaip tariant, rašantis skaitytojas pradeda viešai diktuoti kitiems rašantiems skaitytojams savo reikalavimus. Šio atviro skaitytojo diktato fone švelnaus "mirusio autoriaus" figūra įgauna papildomo žavesio ir atrodo daug simpatiškiau negu agresyvokas ir be pagrindo reiklus skaitytojas – ypač prisiminus kadaise madingus kreipinius į "mielą skaitytoją", kuriais autoriai pradėdavo savo knygas.

Rašančiam skaitytojui arba skaitančiam autoriui išėjus į viešumą, pradeda transformuotis ir tekstų statusas. Tekstas tampa pretekstu paskelbti savo komentarą. Tuo galima įsitikinti apsilankius "Šiaurės Atėnų" elektroniniame puslapyje. Nebylūs autoriai, pasitraukiantys į šešėlį vos parašę tekstą, anoniminiai skaitytojai, nepaliekantys nė pėdsako (ir kartu kaip tik savo tyla sukuriantys įtampą), ir šnekūs komentatoriai – grupės, kurių santykis galėtų būti atskiros studijos objektas. Pažvelgę į elektroninę leidinio versiją, nevalingai pastebime, kad vieni straipsniai yra komentuojami gausiau, kiti mažiau, treti tarsi išvis nėra skaitomi. Komentarų skaičius neretai gali tapti mūsų dėmesį prie tam tikrų tekstų pritraukiančiu veiksniu (todėl skaitytojo pėdsakų nebuvimas gali tapti ženklu). Kita vertus, perskaitę mums patikusį tekstą ir po juo aptikę neigiamus komentarus (ir vice versa), galime įsitraukti į diskusiją, kuri nuveda tolyn nuo teksto, tapusio pagrindu jai užsimegzti; taip puikiai atspindima intertekstualumo idėjos inspiruota tendencija: tekstas yra pretekstas kitiems tekstams atsirasti.

Tekstas, nesulaukęs jokio dėmesio, ir tekstas, sulaukęs daugybės komentarų, galiausiai atsiduria toje pačioje padėtyje: intensyvaus dėmesio sulaukęs žodžių kratinys, inspiruodamas asociacijų, komentarų, nuorodų, kitų tekstų šmėkščiojimą, paskęsta. Dėl to į intertekstualų tinklą įpintų tekstų paskirtimi tampa tik momentinis šokas, išmušimas iš vėžių: kiekvienam tekstui juk iš anksto lemta pranykti intertekstualumo jūroje. Kartu sėkmingai įsitvirtina trumpalaikio dėmesio pritraukimo būdas – ryškūs fragmentai, taupantys skaitytojų laiką.

Maža to, kad "autoriaus mirties" kontekste besiformuojantis "rašantis kūnas" (sąvoka, vartojama V. Savčiuko, žr. http://anthropology.ru/ru/texts/savchuk/config.html) susiduria su savo paties statuso problema, jo rašymą persmelkia žinojimas, kad jo tekstas – kito teksto citavimas, kuris savo ruožtu virs citata, galiausiai paskęsdamas analogiškų citatų vandenyne; tad tenka ieškoti prielaidų, kurios "pateisintų" rašymą. Trumpai tariant, intertekstualumo idėjos viešpatavimo laikais pats rašymas atrodo problemiškesnis negu "iki-intertekstualumo" laikais. Sąlyga nevaržomai pagimdyti ir paviešinti tekstą gali būti palaimingas nežinojimas – pavyzdžiui, nežinojimas apie jau egzistuojančius siužetus ar idėjas, panašias į tas, kurias ketini paviešinti. Štai kartkartėmis šiame tekste pasirodanti R. Barthes’o pavardė pati savaime yra jo paskelbtos intertekstualumo idėjos pasireiškimas. Aptardama intertekstualumo problematiką, galėčiau neminėti šio garbingo vardo, galėčiau net apskritai suspenduoti galvoje glūdinčią informaciją, susijusią su intertekstualumo reiškiniu; kartu atlaisvinčiau erdvę savo rašymui. Kita vertus, negalėčiau suspenduoti jūsų asociacijų ir su kiekviena parašyta eilute atsirandančių paralelių su kitais jau parašytais ir dar neparašytais tekstais. Bet kuris rašantis kūnas yra nevalingai įklimpęs į tekstų tinklą – kad ir kaip jis imituotų savo nežinojimą, padedantį jam produkuoti tekstus. Tad minėtas "palaimingas nežinojimas" tėra veikiau psichologinis triukas, apsaugantis rašantį kūną nuo nevilties, kuri yra rašymo priešas.

Kitas į intertekstualumą įklimpusio rašančio kūno triukas (kartu rašymo ir teksto paviešinimo prielaida) yra stiprus įsitikinimas, kad pavyks pasakyti geriau, nei jau buvo pasakyta, arba, ištrūkus iš citatų tinklo, ištarti kažką naujo. Už šio triuko glūdi mintis, kad egzistuoja baigtinis siužetų, schemų, situacijų skaičius, bet kiekvienas rašantis kūnas turi savo nepakartojamą stilių, tad, iš esmės nieko naujo nepasakydamas, jis vis tiek galės sudominti skaitančią publiką – savo stiliumi, naujai išdėliotais akcentais, rašymo maniera, intonacija ir t. t.

Pabrėžtinas nepretenzingumas, marginalumas gali būti laikomi dar vienu rašančio kūno koketišku triuku, pateisinančiu jo biologinę funkciją (mat mūsų laikais nuoroda į šios funkcijos "natūralumą" būtų silpnokas argumentas, tuo tarpu sėdėjimas pogrindyje sukuria bent jau mistinę aurą). Viešosios erdvės susiskaidymas į marginalius pogrindžius (arba urvus) suteikia palaimingą prieglobstį rašantiems kūnams, leisdamas išsaugoti savo originalumo iliuziją. Tam tikra rašančių kūnų bendruomenė ir konkreti vieta, kuriai skirtas ir kurioje bus išviešintas tekstas, yra alternatyva (nors ir sąlyginė) beribei amorfiškai visų kada nors parašytų tekstų visumai. Keliaudami virtualiais interneto landšaftais, aptinkame daugybę kūryba trykštančių vietovių. Tai dar vienas paradoksas: internetas, iš principo atvira viešoji erdvė, dažnokai atrodo esantis slaptų kūrybinių pogrindžių visuma.

Šie pogrindžiai, marginalijos įsteigtos pačių rašančių kūnų, kad būtų galima pradėti kurti tarsi iš pradžių. Pradžios suteikiamas džiaugsmas gali būti atsvara intertekstualaus citavimo nuovargiui. Tie, kuriems teko dar iki-kompiuterinės vaikystės eroje ragauti rašytojo kančių, žino, kiek kartų tenka perrašyti pirmąsias sumanyto veikalo eilutes. Pradžiai suteikiame išskirtinį statusą. Kiekvieną kartą, pradėdami rašyti iš pradžios, patiriame lengvą euforiją; panašias emocijas, jei pamenate, išgyvena A. Camus "Maro" personažas, šlifuodamas neegzistuojančio romano pradinį sakinį apie elegantišką amazonę, gražų gegužės rytmetį jojančią Bulonės miško alėjomis (pats romano siužetas, atrodo, Granui nerūpi – visos pastangos sutelktos į pirmą sakinį). Šitoks kūrimo iš naujo džiaugsmas pažįstamas ir R. Barthes’ui, kuris su šiuo potraukiu pradžiai sieja polinkį produkuoti fragmentus. Fragmentų rašymas, pasak jo, sukuria realybės efektą. Vaizduotės pagimdyti pasakojimai yra tolydūs (todėl slidūs – skaitytojas, įžengęs į vaizduotės sukonstruotą erdvę, pradeda slysti teksto paviršiumi), tuo tarpu nuolatiniai trūkinėjimai padaro nesušukuotos realybės įspūdį (todėl savo autobiografiniuose užrašuose R. Barthes’as nemažai dėmesio skiria kaip tik fragmentiškumui kaip rašymo principui – juk jis yra "biografinio", "dokumentinio" efekto garantas ir kartu – metodas, kuriuo pasinaudoja autoriai, norintys sustiprinti realistiškumo, dokumentiškumo iliuziją jų sukonstruotose erdvėse; pavyzdžiui, M. R. Rilkės "Maltės Lauridso Brigės užrašuose").

Fragmentai ne taip "įpareigoja", kaip dideli tekstai: fragmentų rašymas linijinio rašto ir tradicinių (ne-interaktyvių) kūrinių fone atrodo net lengvabūdiškai. Perteklius tekstų, kurių citatos sudaro išsilavinusio skaitytojo asociatyvinį lauką, leidžia žaisti aliuzijomis, tikintis, kad kitas atpažins turimus omenyje, bet nepasakomus dėl jų banalumo dalykus. Tad "lengvabūdiško", fragmentiško, žaismingo rašymo pagrindas yra tikėjimas bendru "foniniu" (intertekstualiu) žinojimu: lygiai taip pat mes pasakojame vieni kitiems anekdotus, tikėdamiesi, kad tie bus suprasti dėl visiems bendro patyrimo; tuo tarpu paaiškinti anekdotą nesupratusiam – vadinasi, išvynioti paslėptų prielaidų grandinę. Įsisukęs į citatų sūkurį, bet negalėdamas atsisakyti savo biologinės funkcijos, rašantis kūnas gali išbandyti įvairias kūrimo ir dėmesio pritraukimo strategijas (kai kurias buvome įvardiję) – fragmentų produkavimas yra viena iš tų gudrybių, leidžiančių pasprukti iš tankaus intertekstualaus nuobodulio pinklių; ir jis visada gali rinktis, kiek dalykų pasakyti ir kiek palikti nepasakytų, gudriai mirksint viena akimi.