Gyvenime esti žodžių, kurių tiesiog nesinori girdėti. Šie žodžiai priverčia tavo širdį apmirti, dvasią eižėti, o kraują stingti. Kai išgirsti, kad: „Taip, su šia apranga tavo pasturgalis atrodo tikrai storas“, „Tavo sijonas įsipainiojo į kelnaites“, „Prašyčiau kiek palaukti“, „Džordana ir Peteris Andre išsiskyrė“, „Džordana ir Peteris Andre vėl kartu“ ir galiausiai, bet tikrai ne mažiausiai – „Netrukus pasirodys nauja Hario Poterio dalis“.
Paskutinį kartą tą vardą girdėjau taip seniai, kad buvau visai pamiršusi, jog toks egzistuoja. Tai buvo tikra malonė. Dvejus palaimingus metus mano gyvenimas buvo laisva nuo Hario Poterio zona. Jokių šnekų apie magus, kvidičą, Hogvartsą ar Tą-kurio-vardo-minėti-nedera (Lordą Voldemortą, Lordą Voldemortą, LORDĄ VOLDEMORTĄ). Kaip nuostabu, kai atvykus į Kings Kroso stotį, niekas nelaido nejuokingų juokelių apie iš devintos su trim ketvirčiais platformos išvykstantį traukinį. Tai labai gerai, nes nebeturiu priežasčių susuktu laikraščiu kam nors drožti per galvą. Mano atostogos nuo Hario Poterio buvo tarsi penkių žvaigždučių poilsis Karibuose.
O tada viena bukaprotė bendradarbė staiga tarė: „Greitai pasirodys naujas filmas apie Harį Poterį.“ Ir ėmė apie tai taukšti šitaip susijaudinusi, kaip paprastai kalba ką tik laimėjusieji loterijoje ar sužinojusiosios apie savo nėštumą.
„Kiek tau metų?“ – vyptelėjau. „Trisdešimt ketveri ir trys ketvirčiai“, – džiugiai atsakė kolegė.
Skausmingai sudejavau ir, įkniaubusi galvą į delnus, už savo darbo stalo atvirai pravirkau. Juk maniau, kad ta kvaila berniuko burtininko manija baigėsi jau prieš dvejus metus, pasirodžius paskutinei knygai. Klydau. Iki pabaigos dar labai toli. Tai tik pati pradžia.
Pirmoji knyga apie Harį Poterį pasirodė 1997 metais. Taigi prieš dvylika metų. Dvylika metų! Pagalvokit apie viską, kas per tą laiką nutiko. Mirė princesė Diana. Dabar, apie tai bemąstant, mirė ir Michaelas Jacksonas. Krito Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai. Kariavom Irake ir Afganistane. Amerika išsirinko pirmą juodaodį prezidentą. Tačiau iš to, kaip žmonės nepaliaudami pliurpia apie Harį Poterį, galėtum pamanyti, kad visi išvardytieji dalykai tėra nereikšmingos smulkmenos.
Šį mėnesį, išvydę šeštąjį filmą apie Harį Poterį, galėtume pamanyti, kad kitais metais galiausiai pasirodys septinta, ir paskutinė, jo dalis. Tačiau taip nebus. Kadangi nuo Hario, Hermionos ir to raudonplaukio vaikiščio niekas nepavargsta, slėpiningos jėgos nusprendė, kad paskutinę knygą derėtų paversti ne vienu, o dviem filmais. Tai reiškia, kad paskutinė dalis ekranus išvys tik 2011 metais. Kaip kam nors galėjo šauti į galvą, kad po begalės knygų, videožaidimų ir, pripažinkim, išties prastų filmų, pasauliui reikia dar daugiau Hario Poterio?
Šiaip ar taip, nuo 2011 m. pradžios iki pabaigos bus keturiolika metų. Filmų kūrėjams teks pasitelkti rimtų burtų, kad nuslėptų faktą, jog per tiek laiko aktoriai jau nebėra vaikai, kad galbūt jie patys jau turės vaikų. Danielis Radcliffe’as visas iliuzijas išsklaidė, teatro scenoje parodęs savo genitalijas. Panašu, kad Emmai Watson labiau rūpi pakerėti Londono vakarėlių publiką, o ne kino žiūrovų auditoriją. Rupertas Grintas su prabangiomis damomis pozuoja žurnalų iliustracijoms. Žinojai, kad tik laiko klausimas, kol taip nutiks kuriam iš jų ar ir visiems. Būtų galima į tai nekreipti dėmesio, jei bent knygos būtų geros, bet jos tokios nėra. Tam tikra prasme žaviuosi J. K. Rowling, kad ji tiek ištvėrė, nes, būdama jos vietoje, vos tik parašiusi „Harį Poterį ir paslapčių kambarį“, į akį būčiau įsismeigusi rašiklį ir pradėjusi slapstytis.
Bet kuriuo atveju, nenustebsit sužinoję, kad nesuprantu suaugusiųjų, kurie mėgsta Harį Poterį, juolab kad esama tokios daugybės išties gerų knygų. Tam tikra prasme tai netgi nedora. Mano nuomone, būtų beveik tas pat, jei važiuodami metro skaitytumėt paveikslėlių knygelę „Garvežiukas Tomas“ ir įsijautę garsiai sakytumėt „čiuku čiuku“.
Žinau, jog suaugusieji „Hario Poterio“ gerbėjai aiškina, kad jis leidžia jiems pabėgti į kitą pasaulį. Kad padeda jiems vėl pasijusti jauniems. Tačiau kai pasirodė pirmoji knyga, man buvo septyniolika, o kai pasirodys paskutinė ekranizacija, man bus trisdešimt vieni. Dėl to nepasijuntu jauna. Dėl to pasijuntu tikrai tikrai sena. Ir čia nėra visiškai nieko stebuklinga.
Iš anglų k. vertė Kęstutis Pulokas
„The Daily Telegraph“, 2009 07 03
