Į rašytojų kampelį lenkų magiškosios fantastikos (fantasy) legenda Andrzejus Sapkowskis (toliau A. S.), garsiojo „Raganiaus” autorius, įėjo taip, lyg eitų į barą: visiškai laisvai, visiškai atsipalaidavęs. Jį, kaip rašytoją ir LDK bajorą, susirinkusiems gerbėjams pristatė psichologas Jonas Rapalis. Be brolių ir seserų fantastų, knygų mugės svečių bei kelių kaip visada pasitaikiusių atsitiktinių liudininkų buvo net Lenkijos ambasadorius (kurio vedėjas vos nepristatė Lenkijos Liaudies Respublikos ambasadoriumi), keletas žmonių iš Lenkų kultūros instituto – vienų iš šio susitikimo organizatorių, kukliai kamputyje įsitaisę leidyklos „Eridanas“ atstovai. Rašytojo pristatymu ir pakvietimu drąsiai klausti vedėjo vaidmuo beveik baigėsi. Kamuolys buvo permestas publikai, o ji – netruko save parodyti: iš pradžių pamažu, bet ilgainiui vis daugiau ir gausiau Lenkijos literatūros legenda buvo apiberta klausimais.

Susitikimas vyko linksmai ir sąmojingai: nesunku buvo suprasti, iš kur tiek daug humoro A. S. kūriniuose – nebuvo nė vieno klausimo, atsakymas į kurį žiūrovams nebūtų sukėlęs šypsenos (paklaustas, kada bus išleista paskutinė jo istorinės fantastinės trilogijos apie husitų karus (jau pasirodę romanai „Kvailių bokštas“ ir „Dievo kariai“) dalis, rašytojas atsakė, kad du mėnesiai po to, kai baigs ją rašyti. Autoriui vertėjavo darbuotoja iš Lenkų kultūros instituto ir, nors jos dėka susirinkusieji galėjo bendrauti su autoriumi, bet truputį kliūčių kėlė tai, kad vertėja visiškai nesigaudė fantastikoje kaip žanre, todėl kai kurie svečio pasisakymai buvo verčiami gana savotiškai. Paklaustas, kada vis dėlto atvyks į „Lituanikoną", A. S. prisipažino, jog norėjo iškart atsakyti, jog tada, kai bus pakviestas, tačiau, kadangi jau buvo kviestas du kartus, tai patarė kviesti ir toliau – galbūt pasiseks. „Dorado“ prezidentas iškart jam įteikė trečiąjį pakvietimą.

Dauguma pateiktų klausimų buvo apie garsųjį „Raganių“: ar bus pratęsimas, ar ciklo veikėjai turi prototipus realiame pasaulyje ir t.t. Atsidusęs A. S. atsakė, jog net jau nežino, kiek kartų šiuos klausimus girdėjo, ir kad jie jo nepalaužė tik dėl to, jog jis - profesionalas. Tada pridūrė, kad „Raganius“ baigtas, o realybėje prototipų nerasta, nes šaržu jis neužsiima, o tai kad naujojoje trilogijoje vienas iš veikėjų ir buvo pavadintas Brazausku, padaryta tik dėl to, kad šis vardas buvo geras pseudonimas, nes buvo norėta pabrėžti, jog jis kilęs iš tolimo pasaulio pakraščio, kaip Kinija ar Žemaitija. Paklaustas, ko palinkėtų „Raganių“ ekranizavusiam režisieriui, A. S. trumpam susimąstė, ir galiausiai atsargiu tonu atsakė, jog nėra sadistas ir nori palinkėti viso ko geriausio, taip pat, kad visi režisieriai kartais paskaitytų knygas, kurias ekranizuoja ar tegul apie jas jiems kas nors papasakoja. Taip pat pridūrė, jog norėtų jiems pasakyti keletą žinomų žodžių lietuvių(!) kalba, bet to nedarys, nes salėje yra vaikų.

Paklaustas, iš kur jam kyla tokios originalios mintys kaip, pvz., kova ant pačiūžų „Kregždutės Bokšte”, A. S. tepasakė, jog kai sukurta tiek daug įvairiausių situacijų ir epizodų, būti originaliam kūryboje darosi vis sunkiau, tačiau jis vadovaujasi sena rusų išmintimi „Visų neišdulk..., bet mėginti verta”. Vienam iš klausovų susidomėjus, kuo gi rašytojui toks juokingas lietuviškas žodis „Kalakutas“, svečias atsakė: „O kam jis nejuokingas?“ Pasirodo, tam tereikia žinoti tik truputį lenkų kalbos vulgarybių. Bet vėlgi salėje būta vaikų. Buvo klausimų ir apie A. S. kūrybos perspektyvas, šturmuojant anglosaksų kraštus (nes kontinentinė Europa jį jau žino). Gerbėjai buvo pradžiuginti žinia, jog jau ruošiamas „Raganiaus“ vertimas į anglų kalbą, tereiks tik galutinio parašo kontrakte. Apie galimybes leisti anglosaksams eksploatuoti jo pasaulį ir veikėjus rašant bendrai, „Sapas“ atrėžė, jog savų eskimų mes ir taip turim, todėl jam nereikia negrų, rašančių apie pingvinus.

Nebuvo apeitos ir Lietuvos leidėjams labai skaudžios temos – tai, kad A. S. knygų viršeliai piešiami ne pagal knygų turinį, o pagal „fantasy kanonus“, t.y. ypač raumeningas vyriškis / ypač krūtinga moteriškė / kalavijas (šarvas, skydas etc.) Šypsodamasis ir diplomatiškai A. S. atsakė, jog jis neturi teisės kištis į viršelių parinkimą, ir tiki, kad leidėjai geriau žino, ką daro. Taip, jis suprantąs, kad Raganiui lemta būti tai Konanu, tai Ambero princu, bet ką darysi. Deja, kitų šalių leidėjai irgi ne geriau elgiasi. Gal ši jau ne kartą diskutuota ir špagų prilaužiusi tema būtų per daug neatkreipusi dėmesio, bet lyg tyčia viena pavėlavusi pokalbio dalyvė, ne iš fantastikos mėgėjų būrio, pagrindinių ir nuoseklių viršelių kritikų, dar kartą iškėlė šį klausimą ir pateikė griežtą verdiktą: „Jūsų knygos vertos geresnių viršelių“. Išplaukė ir „J. R. R. Tolkieno mokinių“ pavadinimo klausimas – A. S. atsakė, kad nors ir nelaiko savęs didžiojo brito mokiniu, bet labai gerbia šį žmogų.

Susitikimas, kaip ir visi kiti baigėsi autografų pasirašinėjimais ant knygų, kuo jo ištikimi gerbėjai ir pasinaudojo.

Emilis Palevičius, Justinas Žilinskas

Bernardinai.lt