Poezijos vakaras (2)

II. Kritikas

Kritiko kalbėjimas poezijos vakare yra privaloma, bet ne pati įdomiausia jo dalis. Antai jis jau užėmė savo pozicijas – toks prakilnus ir susikaupęs. Bandys iškalba pranokti poetą. Gailėjausi, kad prabudau. Norėjau, kad dar ką nors pasakytų moterys, kad renginys ir toliau būtų mielas ir jaukus, bet jos kažkaip nuščiuvo, priblėso. Gal tiesiog pavargo – negalėjau įspėti jų minčių. Man ryšys tarp moters ir poezijos yra gražus. O tarp kritiko ir poezijos nematau jokio ryšio, tik jaučiu kažkokią įtampą. Poetas man atrodo gležnas ir pažeidžiamas, kritikas – keliantis nerimą. Atrodo, kad jo pasirašytose lapeliuose slepiasi visokios bjaurastys ir įžeidinėjimai.

Tačiau šis poezijos kritikas buvo kažkoks ramus, netgi liūdnokas. Nors jo samprotavimai man pasirodė nerišlūs, už jų vis dėlto slypėjo kažkokia atvirai neišsakyta tema, kuri mane tada jaudino, nors tai supratau kur kas vėliau, tik po kelių dienų ar savaičių. Mat rimtiems dalykams suvokti reikia laiko ir daug daug vienatvės.

– Naują knygą visuomet skaitau atsargiai, iš tolo, stengdamasis nepasiduoti jos įtaigai, – kalbėjo kritikas. – Būtina išsaugoti blaivų mąstymą, vertinimo kriterijų grynumą, nesusipainioti emocijų pynėse ir nepasiklysti poetinių metaforų labirintuose. Labai svarbu turėti išankstinę nuostatą. Kritika turi būti kritiška. Todėl tiesiog pavartau knygą rankose, pasveriu ją, pasklaidau. Palaikau dieną kitą ant savo rašomojo stalo – tegul ji ten apsipranta, subręsta. Tarp manęs ir tos knygos atsiranda lyg koks nematomas ryšys, kyla šiltas jausmas, net kažkokia simpatija jos autoriui. Vis pasižiūriu į jo pavardę ant viršelio, pasvarstau. Ilgai bežiūrint ta pavardė ant viršelio ima kelti pagarbią nuostabą. Aš jos tarytum nebepažįstu. Tada pradedu savęs klausinėti: kas yra tas žmogus? Ko jis nori? Ko jis tikisi iš pasaulio? Ko laukia iš manęs?

Santykis su kūryba toks ir turi būti – atviras ir nuoširdus. Paklausau, kaip apie knygą atsiliepia žmonės, ir ką nors parašau. Tiek čia tos kritikos, atvirai pasakius, tiek to rašymo, – tiesiog žmogiškumo ženklas. Visi juk esame savi, pažįstami, pažeidžiami.

Gerbiu autorių kaip asmenybę, kaip žmogų, bet jo žodžių įtaigai nepasiduodu, – tas miglotų vaizdinių pasaulis manęs visai neglumina. Kaip čia glumins, jei tiek teskaitau? Nuo painių ir jausmingų tekstų skaitymo žmogus tik kvailėja. Tada kenčia kriterijų grynumas.

Norint būti geru poezijos kritiku, reikia išsiugdyti imunitetą poezijai. Ji gundo, ji siekia suvilioti, bet protingų dalykų joje ne per daugiausiai. Juk poezija – jausmų kalba. Ar jausmai gali būti protingi? Žinoma, retsykiais ir eilėraštyje pasitaiko gilesnių minčių, bet jos būna absoliučiai atsitiktinės, jų nereikia sureikšminti, o tuo labiau priskirti konkrečiam autoriui. Visokios svetimos mintys keliauja iš knygos į knygą, bet poetui atrodo, tarytum jis pats viską pasaulyje sugalvojo. Poetas neskiria žodžių „sužinoti“ ir „sugalvoti“, poetui abu žodžiai reiškia tą patį. Jei ne protingas kritikas, jei ne jo draugiškas žodis, poetas visai susireikšmintų. Pernelyg entuziastinga kūryba visuomet parodo, kad asmenybė turi problemų. Poezija kyla iš stokos, iš trūkumo. Vaizduotėje kūrėjas mėgina kompensuoti visa tai, ko jam nedavė gyvenimas. Kūryba tokiam kyla iš savotiško godulio, iš dvasios alkio. Todėl man kelia įtarimą čia kalbėjusios moterys. Arba jos nieko protingo nepasakė, arba aš ką nors praleidau. O paskutiniosios beprotiškus paistalus tiesiog ignoruoju. Tegul man atsako: kodėl tas žmogus yra priverstas tiek daug rašyti, kodėl jis toks neramus? Kodėl jis poetiniame žodyje ieško sau nemarumo? Ką jis čia postringavo apie ežius, ką slepia ši klastinga, netgi sukta metafora?

Na, nebūsiu toks kategoriškas. Tiesiog tokia mano profesinė pareiga – kalbėti atvirai ir kritiškai. O visi kiti, manau, į šią gražią baltą salę atėjo tiesiog pasišildyti. Ar bent pasėdėti kartu, pasižiūrėti vienas į kitą. Žmonės nori bendrauti, o poezija juos suartina, surikiuoja. Dar gražiau būna, kai žmonės dainuoja kartu. Tada atrodo, kad jų niekas neišskirs.

Kalbėjome apie poetą ir jo skaitytoją. Bet poetui dar svarbiau yra turėti savo kritiką. Kiekvienas tikras poetas turi savo kritiką – tik taip atpažįstame, kad jis yra tikras, nusipelnęs poetas. Netikri poetai būna neramūs, neautentiški. Visur bėgioja maldaudami bent šiek tiek kritikos, šiek tiek dėmesio, kokios nors, net ir pačios menkiausios recenzijos. Vienišas menininkas yra silpnas. O dviese mes stipresni. Poetas atsiremia į kritiką, kritikas – į poetą. Mes kaip broliai dvyniai – po literatūros pasaulį vaikštome dviese. Tik žmonės mūsų draugystę klaidingai supranta. Štai, sako, poetas – geras žmogus, gražiai rašo. O kritikas – blogas, piktas, nes jis kritikuoja. Žmonės nekenčia kritikų. Net ir jų pačių žmonos jų nemėgsta.

Čia kritikas susimąstė, pritilo. Paskui pasižiūrėjęs į mane ir pamatęs, kad jau nemiegu, tęsė:

– Iš tiesų yra ne taip. Blogas žmogus yra ne kritikas, o poetas. Nes paprastai jis būna amoralus, liguistas, nestabilios psichikos. Tokį atpažinsi iš tolo. Jis vaikštinėja tamsiu koridoriumi. Jo mąstymas asociatyvus, niekam tikęs. Nepaliauja rašyti, nes žodžių chaosas ir visokie nenormalūs vaizdai kvaršina jam galvą. O geras esu aš, nes jo beprasmiškam triūsui savo išvedžiojimais suteikiu šiokios tokios vertės, tiksliau – vertės regimybę. Kitaip jis visus tiesiog nukankintų, savo artimus gyvus suėstų. Aš juos apsaugau nuo poeto įtūžio. Kartais menininkas gali būti visiškai iracionalus ir nenuspėjamas. Tokia yra jo duoklė didžiajam žodžio menui.

Tuoj pat paaiškinsiu, kaip suvokiu žodžio meną. Visa literatūra, kiek jos esu skaitęs, yra kalbėjimas apie žmogų. Apie žmogų kalbama gražiai ir su meile – tai ir yra žodžio menas. Žmonės rašo apie žmones, juk tai taip natūralu – apie ką gi daugiau rašyti? Negi apie ežius, kaip čia buvo minėta?

Bet noriu grįžti prie mūsų poeto. Jo knygą ne tik varčiau, ne tik jaukinau ant stalo, bet ir skaičiau. Kaip tai atsitiko? Ogi viskas prasidėjo atsitiktinai, gyvenimas, sakoma, sudėtas iš atsitiktinumų. Eilėraščiai atsiranda iš būtinybės, bet gyvenimo įvykiai yra atsitiktiniai. Net ir žmonės – visi jie atsiranda atsitiktinai. Ar kas nors gali būti absoliučiai tikras, kad jis nėra gyvenimo klaida? Apgailėtinas atsitiktinumas? Tik eilėraščiais ar panašiais vaizduotės žaidimais žmogus susikuria tikslingos egzistencijos jausmą, kurį puoselėja visą gyvenimą, nepaisydamas to, kad visas pasaulis jam kasdien liudija jo buvimo nereikalingumą. Tačiau įsijautusiam žmogui visas pasaulis atrodo surimuotas tarytum eilėraštis, o jis pats tame gyvenimo eilėraštyje įsivaizduoja esąs pats gražiausias, pats mieliausias jo sąskambis. Nors iš tikrųjų mus supa vieni disonansai ir kakofonijos. Žmogus harmoningai sutampa su pasauliu tik tada, kai miega ir nieko nesapnuoja. Jis darnus, kai jo čia nėra. Visa kita – egzistencinis nerimas, blaškymasis, kelionės ir klajonės.

Tą atmintiną rytą lydėjau žmoną į turistinę kelionę – jinai panūdo pamatyti auksinę Prahą. Sustojęs Spaudos rūmuose pasiklausyti, ką kalba žmonės apie naujus leidinius, nupirkau jai minėtą knygą. Tegul paskaito kelionėje, paskui papasakos man. Visada jai nuperku naujų knygų, ir ji mielai jas skaito, neverčiama ir neraginama. Po to išsilieja, dalijasi įspūdžiais. Ta moteris, keisto atsitiktinumo dėka gyvenanti greta manęs, yra linkusi atsiverti, pasipasakoti – visiems ir apie visus, o pirmiausia viską iškloti apie mane. Nes apie mane ji daug žino, o žinojimas moteriai neduoda ramybės. Stebi mane dieną naktį – jai patinka stebėti žmogų iš arti. O man ji pasakoja, ką žino apie kitus, kuriems pasakoja apie mane, todėl ir aš šiek tiek žinau apie žmones. Pasakoja, kaip jie gyvena, kaip jie moka mylėti, juoktis, neapkęsti. Kokie jie jautrūs, kartais laimingi, kartais nelaimingi. Iš jos pasakojimų supratau, kad žmonės yra geri, ir tai man buvo įdomiausias mūsų bendro gyvenimo atradimas, šiek tiek naudingas mano literatūrinei veiklai. Jau sakiau, kad žodžio menas yra kalbėjimas apie žmogų. Pabrėžčiau – atsitiktinis atradimas, nes mūsų buvimas kartu, o ir apskritai egzistavimas nėra nei koks dėsningumas, nei būtinybė. Kartais įtariu, jog tai tiesiog nesusipratimas...

Kalba žmogui yra būtina, poezija – taip pat būtina, bet pats žmogus – atsitiktinis. Jo gyvenimas yra atsitiktinumas. Ir vyras, ir žmona – tik du atsitiktinumo vardai, tik giminingi žodžiai. Todėl viską reikia branginti, nes viskas yra nenuspėjamos likimo dovanos... Apie tai mums ir byloja poetas:

ar debesys padangėje, ar paranoja –
man nepasako voras, miręs vakare.
tik properša pradriskus blyksnį dovanoja –
čia buvo jis, o čia ir vėl nėra – – –

Kritikas susimąstė ir kiek patylėjo. Atrodė lyg pamiršęs, kur esąs ir ką čia veikia.

– Taigi dovanoju žmonai visokias atsitiktines knygas, – vangiai tęsė kritikas, – kurias atsitiktinai parašė atsitiktiniai poetai, o ji man atsidėkoja šypsena ir begaliniais pašnekesiais, taip išliedama emocinį perteklių, kurį sukelia tų nervingų knygų skaitymas. Jau sakiau, kad poezija palieka pėdsakų jautraus žmogaus psichikoje...

Kritikui taip bekalbant, staiga suvokiau, kad ir aš į šį renginį patekau visiškai atsitiktinai. Tiesiog pamačiau užrašą: „Kviečiame Jus...“ – ir tuoj pat užėjau. Nes neturėjau ką veikti, namuose manęs niekas nelaukia. Koks tas kritikas teisingas, koks jis nuoseklus...

Pradėjau galvoti daugiau apie save: kokiu būdu atsiradau šiame pasaulyje – kaip apmaudi klaida ar kaip geidžiama būtinybė? Gerai, kad gyvenu vienas, nes jeigu pats sau atradau esąs atsitiktinumas, ką jau kalbėti apie kokią nors ten žmoną, net ir pačią nuostabiausią? Ką turėtų daryti tokie atsitiktinai susitikę atsitiktiniai žmonės? Apie ką jie kalbėtųsi?

Staiga suvokiau, kam reikalinga poezija – ji taip gražiai susieja ir surimuoja žodžius, paverčia juos tokiu prasmingu ritmu, kad kiekvienas žodis eilėraštyje atrodo esąs būtinas ir esantis savo vietoje. Skaitai eilėraštį, ir tas būtinybės bei darnos jausmas persikelia į tavo sąmonę, todėl pats sau pradedi atrodyti esąs prasmingas, reikalingas, tarytum būtinas pasauliui ir žmonėms...

Net ir kiaulei jos paršas yra gražus, netikėtai pagalvojau, bet nesugebėjau tos atsitiktinės minties susieti su šio vakaro temomis, todėl vėl įsigilinau į kritiko kalbas.

– Kai jau laipinau atsitiktinę savo gyvenimo draugę į atsitiktinį autobusą, – kalbėjo kritikas, – paaiškėjo, kad ji pamiršo namuose kelionės dokumentus. Apmaudi, apmaudi klaida! Eilėraščiai atsiranda atsitiktinai, bet juk dokumentai žmogui yra būtini! Kaip be jų!

Visus kelionei reikiamus dokumentus turėjau aš, todėl, kad neprapultų pinigai, visai netikėtai išvykau į Prahą. Išvykau su mūsų gerbiamo poeto knyga. Teko ją perskaityti, daugiau toje kelionėje nebuvo ką veikti. Taip jau susiklostė aplinkybės.

Įnikau skaityti ir kažkaip užsimiršau. Neprisimenu, nė kaip ta Praha atrodė. Atmintyje išliko tik pavieniai epizodai – lyg nerealaus pasaulio padriki fragmentai. Prisimenu baltus kavinių interjerus, žydinčias akacijas ir pyragaičius. Daug pyragaičių. Po tos atsitiktinės kelionės gerbiamo poeto eilėraščiai man visuomet asocijuojasi su pyragaičiais, konditerija, kulinarija, krabų lazdelėmis. Gyvi krabai yra panašūs į pabaisas, taip pat į ežius, apie kuriuos antai rašo gerbiamas poetas toje savo knygoje, – tai neva jo poetinės vizijos, sąžinės nerimo metaforos. Bet man eilėraščių ir Prahos vaizdų mišinys sukėlė ir kitokių minčių, aš ten savęs vis klausiau: kodėl tie pyragaičiai yra tokie skanūs, iš ko jie padaryti? Kodėl tokių man niekas neduoda namuose?

Parvažiavęs namo klausiau to paties, nuolat teiravausi žmonos, ragavau jos gaminius, kurie buvo juokingi, bet ji į kulinarinių kultūrų skirtumus nesistengė gilintis, ignoravo mano samprotavimus apie rafinuotą europietiškąjį hedonizmą, apie Austro-Vengrų imperijos gyvenimo subtilybes bei tradicijas, o vieną kartą neištvėrusi ant šaldytuvo durų paliko eiliuotą raštelį:

Čia, matyt, svarbu kiaušiniai,
pienas, miltai, riebalai.
Ir šaukšteliai sidabriniai,
ir balti balti stalai.

– Nesupratau, ką visa tai reiškia, juk tokių elementarių tekstų net interpretuoti neįmanoma, o ir paklausti žmonos nieko negalėjau, nes ji išėjo ir nebegrįžo. Žinojau, kad viskas žmogaus pasaulyje pagrįsta vienais atsitiktinumais, kad viskas bet kada gali pasikeisti, aš tam jau seniai buvau pasiruošęs. Bet tas baltas lapelis ant šaldytuvo durų... Tas šaltis šaldytuve... Kam visa tai? Kodėl?..

Tada kritikas visai nuknebo ir daugiau nepasakė nė žodžio. Būtume jį užjautę, jei ne tas nuovargis, kuris mus visus stūmė durų link. Dabar jau mūsų nebesiejo jokie kilnūs rimai, buvome pakrikusi atsitiktinių žmonių bendrija, sklidome į visas šalis, tarytum žodžiai iš kokio nepavykusio neužrašyto eilėraščio.