Poezijos rašymas – privati veikla

Barbaros Gruszkos - Zych pokalbis su Adamu Zagajewskiu

Neseniai grįžote iš savo gimtojo Lvovo.

Jame buvau ketvirtą kartą, skaičiuojant su tuo pirmuoju, kai gimiau. Tada „svečiavausi“ jame keturis mėnesius. Dabar, po 6 metų pertraukos, buvau nuvykęs tik dviem dienom. Esu gimęs birželį ir, keista, bet visada į savo gimtą miestą sugrįžtu birželį. Lankiausi su žmona ir savo bičiuliu, amerikiečiu poetu C. K. Williamsu. Jis atsekė, kad jo senelė kilusi iš Lvovo. Visada jam sakydavo, kad yra gimusi Austrijoje, Lemberge. Ir tik iš manęs jis sužinojo, kad vokiečiai Lvovą vadino Lembergu ir kad tas miestas ne visai Austrijos. Aplankiau namą, kuriame gimiau. Jis nedidelėje Piaskovos gatvelėje, netoli Lyčakovskos gatvės. Tai maža, už kitų namų užsislėpusi vila. O kadangi vasarą viską uždengia sodai, tai eini į ją žaliu koridoriumi.

Kas ten šiandien gyvena?

Gydytojas dermatologas. Labai simpatiškas, lenkiškai kalbantis ukrainietis. Jam papasakojau, kad tame name atėjau į pasaulį... Jis kvietė ateityje pas jį apsistoti. Jau trečią kartą išvydau tą namą. Žmogų visada žavi vieta, kurioje jis išniro iš kosmoso.

Jums tai yra esminiai gyvenimo ir rašymo dalykai?

Svarbūs metafiziškai... Lvovas yra už mano profesinio ir privataus gyvenimo tėkmės. Netvarkau jame jokių reikalų, nieko jame iš tikrųjų neturiu. Tai tas pats, kaip kad skrisčiau į Marsą. Bet pasitelkęs vaizduotę manau, kad jame yra mano protėviai, ištisos jų kartos. Ir jie manęs ten laukia. Tai eschatologinis suvokimas.

Ir ką jums davė tos dvi dienos, praleistos Marse?

Važiavau ne tam, kad parašyčiau eilėraštį. Iš tikrųjų net ir nenorėjau važiuoti, nes bijau, kad mano apsilankymai netaptų kasdienybe. Kiekvieną kartą noriu pajusti tikrą šventę. Esu tikras, kad kas nors, kas yra gimęs tokiame mieste kaip Lvovas, domisi ne miesto dabartimi, o tuo, kas slypi po šiandienos aktualijų sluoksniu. Mums rūpi praeities konkretybės – sena durų rankena, vartų arka. Dar gyva yra mano teta, tėvo sesuo, kuri gerai atsimena anuos laikus. Turiu iš jos išklausti gatvių, kuriose gyveno mano dėdės ir tetos, pavadinimus.

Taigi vaikštinėjate su mirusiais – ką jie Jums kalba iš Anapus?

Apie tikslią tapatybę. O ją sudaro kiekvienos giminės istorija. Tokiuose miestuose kaip Lvovas, Vilnius, Vroclavas, Gdanskas gyveno ištisos lenkų arba vokiečių kartos. Buvo ten giliai įleidę šaknis, pažinojo kiekvieną kampelį, bet staiga atėjo kataklizmas ir dalis jų žuvo, kita dalis turėjo išvykti. Į jų vietą atvyko kitos kartos. Kur dabar tie dingusieji, tolimi kaip Atlantida, miestai? Lenkiškas Lvovas, vokiškas Vroclavas? Tokie dalykai veikia mano vaizduotę kaip valerijonas katiną.

Jie išlieka atmintyje ir mene.

Taip, bet reikia pripažinti, kad menas – tai ne vien prisiminimų fiksavimas. Tai tik viena iš jo svarbių dalių. Miestams, nepatyrusiems gyventojų keitimosi tragedijų, negresia užmarštis. Barai, kavinukės Paryžiuje šiandien atrodo lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. O Gdanske, Vroclave, Vilniuje viskas kitaip. Nors visa tai labai poetiška, nieko nėra labiau poetiško, kaip neegzistavimas.

Šiuose miestuose turėjo gimti tokie kaip Jūs tam, kad išliktų buvusioji aura.

Taip, tai viena iš mano užduočių. Tas noras išgelbėti bent truputėlį to, kas jau visiškai pranyko, yra labai užkrečiantis. Aš labai mažai pažįstu Lvovą, tik kelias gatves, bet man patinka šitas miglotas nežinojimas. Birželis, šioje pasaulio dalyje pats nuostabiausias mėnuo, Lvove ypatingai gražus. Ten mačiau daug senų medžių, menančių praėjusius, nesvarbu, lenkų ar ukrainiečių laikus. Jėzuitų sodo vietoje dabar Ševčenkos parkas, o jame – iškilūs medžiai. Mūsų giminėje sklando tokia legenda, kad šalia to sodo gyveno mūsų giminaitis, jaunas teisininkas. Kartą tuojau po maudynių išėjo pasivaikščioti po parką, peršalo ir mirė.

Beveik kaip Jogaila: klausėsi sode lakštingalų, peršalo ir numirė.

Taip, tik kad Jogaila jau daug buvo nuveikęs, o mano giminaitis – dar tik pradėjo gyvenimą. Lyčakovo kapinėse jam pastatytas gražus paminklas. Gal ir juokinga, bet man Jėzuitų sodas yra labai svarbus, nes būtent jame anas giminaitis peršalo.

Jums, regis, rūpi smulkmenos.

Jos yra labai svarbios. Visa šiuolaikinė poezija iš jų kuriama. Ji su tokiomis konkretybėmis yra aristoteliška, bet ne platoniška. Kalbama apie stalą, o ne apie stalo idėją. Tai konkreto revoliucija.

Savo paskutinėje knygoje „Du miestai“ Jūs rašote, kad šiuolaikinė poezija yra akyla, bet šalta.

Poezija apskritai yra didelių emocijų ir stipraus šalčio lydinys. Poetas, liejantis vien savo emocijas, būtų grafomanas. Labai giliai ką nors išgyvenantis poetas privalo savo sielos šaltuoju gabalėliu stebėti savyje vykstantį procesą ir užrašinėti. Būtent „Dviejuose miestuose“ atsirado apybraiža apie keistą prancūzą Leautaud. Kai mirdavo jo pažįstamas ar bičiulis, jis užeidavo pasižiūrėti lavono. Tai kiekvieno rašymo metafora. Viena vertus, rašantysis gailisi mirusio artimo žmogaus, kita vertus, jam būdingas šaltas požiūris į pasaulį. Emocijos uždengia akis, bet smalsumas jas atveria.

Jūs save vadinate benamiu, o Europa tampa bendra tėvyne be sienų.

Daug keliauju per Europą ir visur sutinku prie savo gimtųjų vietų labai prisirišusių žmonių. Pamplonos gyventojai, šv. Fermino dieną į gatves išgenantys bulius, labai didžiuojasi savo gimtine. Prancūzai, gimę Normandijoje ar Provanse, irgi tuo džiaugiasi ir giriasi. Atvykę gyventi į Paryžių, jie vis tiek apsiperka jų regiono prekes pardavinėjančiose parduotuvėse. Kuo labiau vienijasi Europa, tuo labiau jos gyventojams yra svarbios jų mažosios tėvynės. Neseniai buvau Sedlcėse, ten sutikau nemažai žmonių, kurie savo miestu didžiuojasi. Manau, kad Lenkijoje daugės žmonių, kuriems svarbios jų šaknys. Esu benamis, nes negaliu pasakyti apie Sileziją arba apie Lvovą, kad jie iš tikrųjų mano. Labai man patinka Krokuva, bet jai irgi nepriklausau iki kaulų smegenų. Eilėraščių esu daugiau parašęs apie Glivices, nei apie Lvovą. Apie Lvovą – keturis, o apie Glivices – keliolika, nes juose prabėgo mano vaikystė. Vaikystė kiekvienam rašančiam – tai nuolatinė aparato blykstė. Mūsų akys atsiveria ir iš naujo patiriame kokius nors nuostabius arba baisius išgyvenimus.

Jūs kultivuojate aukštąją kultūrą – rašote poeziją. Tačiau šiandien itin stipriai publiką veikia masinė kultūra.

Modernus menas tapo labiau rafinuotas, todėl prarado dalį savo publikos. Šiuolaikinės rimtos muzikos koncertai privilioja apie 20 žmonių. Autoriniai vakarai – kelis. Negalima niekinti masinės kultūros. Komerciniai Holivudo filmai yra svarbūs moraline prasme, nes juos žiūrėdami matome gėrio ir blogio kovą. Juose sklando biblinis motyvas, marlinis sąmoningumas. Vesternus, kriminalus valdo stiprus teisingumo pojūtis, nes blogis juose nubaustas arba bent jau tiesmukai įvardytas. Tai labai didelė visuomeninė masinės kultūros didaktika, ir ji savo darbą atlieka geriau, nei aukštoji – rafinuota – kultūra. Tai didelis mūsų laikų paradoksas. Aukštoji kultūra paprastai linkusi suniveliuoti gėrio ir blogio skirtumus. O man atrodo, kad pagrindinis dalykas – juos išryškinti. Jeigu kultūra nesugeba jų pastebėti ir akcentuoti, tai reiškia, kad kažkas blogo dedasi su ja. Simone Weil yra sukūrusi tokį aforizmą, kad mene blogis atrodo patraukliai, o gėris – banaliai. Iš tikrųjų yra atvirkščiai – blogis yra banalus ir nuobodus, o gėris – nuostabus. Kai sutinki puikų, gerą darantį žmogų, kuris dar ir kuklus – tai būna neišpasakytas įspūdis. Tada užmiršti ir meną, ir kultūrą, ir visus kitus reikalus, kuriais kasdien gyveni.

Neseniai buvo garsiai kalbėta apie Jūsų kūrybinio darbo 40 – metį.

Neturiu nė mažiausio ketinimo švęsti jubiliejus. Mano idealas – vokiečių poetas Gottfriedas Bennas. Kai Berlyno akademija parašė, kad rengia jam 70 – metį, jis atsakė atvirlaiškiu, jog nenori jokių jubiliejų. Eilėraščių rašymas yra privati veikla, ir kas kam darbo?