Poezijos pavasaris baigėsi

Poezijos pavasario maršrutai

Neįmanoma aprėpti visko, kas per dešimtį festivalio dienų vyko jau vien todėl, kad gali papasakoti tik tai, ką pats matei ir kur buvai. O žmogus vienu metu negali skaityti eiles, tarkim, Mažeikiuose ir klausytis gerokai man pabodusio Alvydo Šlepiko Plokščiuose. Gal ir gerai, kad taip netobulai Aukščiausiojo „padarytas“ žmogus ir, atsižvelgiant į tai, tobulai Rašytojų klubo vedėjos Janinos Rutkauskienės sudėlioti festivalio maršrutai bei poetų desantinės grupės. Jei visas šimtas mūsų poetų dar su svečiais keliautų skaitydami savo eiles po Lietuvą, provincijoje autochtonai nepasėtų bulvių, o ir poetai vieni kitiems taip nusibostų, kad greičiausiai mestų rašyti. Gerai, kad poetai nesigviešia sukurti tokio ekstremalaus šou. Rašytojų klubo moteriškės kiekvieną pavasarį agituoja ir prievartauja: „Užsirašyk į vieną ar kitą keliauninkų poetų grupę“. Kartais pasirašai, prisiimi atsakomybę, bet dažniausiai – ne. Daugybė juk tokių nebekeliaujančių, tausojančių laiką ir sveikatą, nebesiekiančių, kad kur nors linksniuotų jų vardą ar atpažintų, žodžiu, nebesiekiančių garbės, kurios mūsų laikais labai stinga jauniesiems, pirmąsyk viešintiems svečiams, kuriems atrodo, kad už viešbutį, maitinimą ir troškulio numalšinimą reikia atsilyginti eilėmis. Šiemet poetų skaitymai ir diskusijos driekėsi po štai kokius dvipolius, tripolius, miestus, miestelius ir rajonus: Lazdijus, Punską, Seinus, Šakius, Telšius, Mažeikius, Kauną, Alytų, Širvintų rajoną, Ignaliną, Biržus, Radviliškį, Vilkaviškį, Marijampolę, Nidą, Klaipėdą, Birštoną, Rumšiškes. Elektrėnuose maršrutai baigėsi, liko tik Vilnius. Beveik kiekvienoje desanto grupėje buvo ir po vieną kitą svečią iš užsienio, po vieną kitą nebeįstengiantį paskaityti ir savą poetą, tačiau tai tik geriau nuteikia – visi mes panašūs, visi esam žmonės. O kai per dieną reikia skaityti trijose vietose, tai žiūrėk, po tos trečiosios užstalės ketvirtojoje ima raibuliuoti raidės... Tačiau poezijos klausytojai Lietuvoje tolerantiški. Pro šalį eidami, pamatę neužgesintą viešbutėlio langą, užsuka dar ir pas tave – tik būk malonus, paklausyk jo eilėraščių, kurių jis ištraukia suglamžytą gniutulą iš vidinės savo nubrizgusio švarko kišenės. Poezijos pavasaris – pats tas laikas pasirodyti su savo eiliavimų „derliumi“.

L. J.

Katilinė veikė beveik tris valandas

Automobilių ir žmonių sambūris miestelyje turėjo liudyti arba laidotuves, arba vestuves. Obeliuose temperatūra buvo padidinta dviem laipsniais. Nors oras ir taip iš porų varyte varė prakaitą, tačiau Rimvydas Pupelis dar užkūrė ir muziejaus katilinę. Obelių bendruomenės centro pirmininkas Romas Kundelis mostelėjo kirviu ir paleido apyvarton poetų liežuvius. Obelių Poezijos pavasario fiestoje „Anys kalbęs žodžiais“, kaip visada, dalyvauta savanoriškai ir geranoriškai. Aurimo Kaulakio vairuojamas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos mikroautobusas iškvėpė Darių Pocevičių, Luką Miknevičių, Vytautą Dekšnį, Rimvydą Strielkūną ir samdytus apsauginius – Viktorą ir Mariją. Panevėžiškė menininkė Dalė Manikaitė katilinėn atgabeno nupraustas ir sušukuotas Elvyrą Pažemeckaitę, Editą Misevičiūtę, taip pat Aistę Motiejūnaitę iš Žemkalnio gimnazijos ir Tomą Petrulį iš Žemynos vidurinės mokyklos. Gytį Norvilą vos prišnekino žmona Vita. Kauno ir pasaulio žmogus Viktoras Rudžianskas atlėkė pats, o italą Giuseppe Zevolą atsiuntė Viešpats.

Katilinės dūmai akių negraužė niekam. Podraug su angelais ir nuodėmingaisiais stoviniavo ir Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas, muziejaus direktorius Andrius Dručkus, klebonas kunigas Juozapas Kuodis, dailininkas Sigitas Daščioras, režisierius Jonas Buziliauskas.

Būtų buvę sunkoka išklausyti dvidešimties poetų keliasdešimt tekstų, bet vis buvo užpilama žibalo. Viktorija Pupelytė ir Inga Araminaitė čiupdavo gitaras, Eugenijus Raugas – armoniką. Dėmesingai įsiterpdavo ponios Garuolienės augintinės raudonžiedės tulpės. Prie sostinės poetų kaži ko glaustėsi „Gimtojo Rokiškio“ žurnalistė Reda Milaknienė. O tuotarp užsimerkė ir prabilo neapolietis Giuseppe Zevola. Jis gimtąja kalba deklamavo Giordano Bruno tekstą „Apie begalinę visatą ir pasaulius“. Savo performansą jis paskyrė Jono Meko broliui ūkininkui Kostui Mekui. Obeliškio Poezijos pavasario proga Giuseppe šį Bruno tekstą pasirūpino išversti į aštuonias kalbas ir sudėti vienon knygelaitėn.

Ką galėjo, perskaitė ir Obelių poetai Antanas Žilinskas, Valentina Baltuškienė ir Sigutė Sijonienė, kriauniškė Virginija Tičkienė, rokiškėnas Giedrius Kujelis, taip pat nepilnametė Kristina Sačkovaitė. Tris kruvinas ašaras už kampo nuvarvino Lukas Miknevičius. Ir tikrai būta ko: pametė specialiai jam skirtą Obelių mis Skirmantės Stankevičiūtės autografą. „Anys kalbęs žodžiais“ trivalandę užbaigė degiųjų skysčių specialistas ir vogtų eilių poetas Sergejus Baranovskis.

Rimvydas Pupelis „išjungė“ ugnį. Aš įsimečiau kišenėn Eugenijaus Raugo terpentino butelaitį. Gyčio Norvilo dukraitė Ūla stebėjosi arkliu. O lakštingalos nenustojo nė akimirkai.

R. Š.

Kaunas

Svarbiausiais, o kartu oficialiausiais, pompastiškiausiais ir gausiais apdovanojimų bei ordinų laikomi du Poezijos pavasario vakarai: vykstantis Kaune ir baigiamasis vakaras Vilniuje. Ne išimtis ir šie metai. Taigi apie vakarą Kaune.

Važiuoti teko iš Vilniaus, tad, susisodinę visus dalyvius ir nedalyvius (šių buvo net daugiau – „antrosios pusės“, draugai, priklydėliai), atsidūrėme Kaune visi, išskyrus velsietę Miną Elfyn, kurią išvakarėse taip sukando uodai, kad vakarą Kaune teko praleisti.

Ypatingos intrigos, kas šiemet laimės Poezijos pavasario laureato vardą – Elena Karnauskaitė, Daiva Čepauskaitė ar Leonardas Gutauskas – lyg ir nebuvo. Mat gerokai prieš savaitę sklandė gandai, kad džiaugtis prislėgtai ąžuolo lapų vainiko naštos teks Daivai Čepauskaitei. Taip ir atsitiko.

Tiesa, pirmąkart „Nemuno“ savaitraščio surengto balsavimo elektroniniu paštu ir telefono skambučiais rezultatai buvo kitokie – laimėjo Elena Karnauskaitė. Ji ir atsiėmė specialiai tam įsteigtą „Nemuno“ prizą. Turbūt broliai žemaičiai pasistengė.

Jau ketvirtąkart teikiamas ir „Ūkininko patarėjo“ apdovanojimas. Jo laureatais yra tapę poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė, dažnas svečias iš JAV Craigas Czury’s, Vitalija Bogutaitė. Šiemet garbė teko poetui Robertui Keturakiui už naujų eilėraščių rinkinį „Ir niekad vėlai“. R. Keturakį už aktyvią muziejinę veiklą taip pat apdovanojo Maironio lietuvių literatūros muziejus.

„Nemuno“ prizo už įdomiausią debiutą „Poezijos pavasaryje“ nusipelnė (tikiuosi nieks nenugrius nuo kėdės) Jurga Ivanauskaitė. Jaunesnių poetų šių metų almanache kažkodėl nebuvo (išskyrus pernai tą apdovanojimą gavusį Donatą Petrošių ir Benediktą Januševičių). Bet tai jau ne vakaro organizatorių, o almanacho sudarytojo bėda.

Na, lyg ir paskutinis prizas: „Kauno spauda“ savo premiją įteikė Eglei Perednytei. Už ką, atleiskite, nenugirdau.

Vakaras tęsėsi besėdint ant medinių suolų kiemelyje ir paeiliui prieinant prie „poetų suolelio“ (taip ir noris niūriai pajuokaut – „vėlių suolelio“) paskaityti (leido tik mažomis grupelėmis, mat suolelis per trumpas, negalėjo susėsti visi norintys).

Na, o toliau kaip Benedikto Januševičiaus eilėraštyje: „banketas, kotletas, furšetas…“, ir namo. Nieko nauja, bet malonu…

M. B.

Nidoje – dviratininkai, Klaipėdoje – motociklininkai

Gegužvėjo sujudintos pušiašakės savo žiedų geltonmilčiais apibarsto skruzdžiamiesčio gyventojas, kurios, nieko nepaisydamos, kursuoja savo tranzitinėmis antžeminėmis magistralėmis ir takais. Žaliamėlynė Baltijos magma traukė žvelgiančiojo akiavyzdžius anapusybės dimensijon.

Atvėręs Nidos vidurinės mokyklos duris, sostiniečių ekipažą pasitiko šioje mokykloje tikybą ir etiką dėstąs (iš tikrųjų poetas) Dainius Sobeckis. Tačiau penktadienio pamokos jau buvo pasibaigusios, o sulaikytai šeštokų kuopelei už gero pusvalandžio ištvermę mokyklos direktorė Rūta Žeimienė pasiūlė parašyti po dešimtuką. Mobilėti išdykėliai net sukluso. Direktorė dar spėjo O. Baliukonę išvadinti šiandienos Salomėja Nėrim. Tuo tarpu aš taip ir neišdrįsau pareikšti užuojautos, kad šios mokyklos buvusi auklėtinė Neringa Abrutytė netapo dziudo meistre ar buriuotoja. Užtat slovėnė Taja Kramberger mokyklos skaitantiesiems paliko savon kalbon išverstą Neringos knygą „Išpažintis“.

„Urbo kalne“ Onei Baliukonei, Tajai Kramberger, Laimai Masytei, Ričardui Šileikai ir Arvydui Belkevičiui plaštaką padavė direktorius Arvydas Gaudiešius. O jaunutėlės barmenės Sandra ir Renata ėmė šokinėti apie juos su sriubos, omleto ar žuvies kepsnio lėkštėmis. Ant stogo sutiktas „Šiaulių krašto“ reporteris Svajūnas Sabaliauskas (iš tikrųjų poetas) kvotė apie provinciją ir apie Vilnių. Iš pilną laistytuvą tempiančios Janinos sužinojau, kad gėlininką Michailą Oleinič buvo ištikęs insultas ir jis ligi šiolei tebėra prižiūrimas slaugos ligoninėje. O galiu liudyti, kad Michailo prižiūrėti „Urbo kalno“ želdynėliai ir gėlynėliai – patys turtingiausi ir patys gražiausi visoje Neringoje.

Rašytojo Thomo Manno memorialinio muziejaus terasoje pasklidų poetų reikšmingai lūkuriavo direktorė Vitalija Teresė Jonušienė ir Neringos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Dalia Greičiutė. Sostiniečių ketveriukę sustiprino Daiva Molytė-Lukauskienė ir Onutė Dovidavičiūtė-Pučenia. Vaiskią tekstų valandą pratęsė vyno pusvalandis. Tuotarp prošal lėkusi itin susireikšminusi kuršvarnė purptelėjo ant Daivos Molytės striukės rankovės. Gėrimų parduotuvė prie marių dirbo iki 24 valandos, bet poetams terūpėjo dirbtinės gulbės su inkarais.

Nuo Nidos iki Klaipėdos kelio tiek, kad vos spėti autografuoti trys „Poezijos pavasario“ almanachai. Uostamiestyje tuojau pat buvome sulaipinti gelbėjimo laivan „Šakiai“. Kartu su Klaipėdos uosto kapitonu Viktoru Lukoševičiumi, su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos direktoriumi Algirdu Dulke, kartu su gausia jūrininkų ir jų artimųjų palyda (iš viso geras apyšimtis žmonių) „išėjome“ jūron. Laivą „Šakiai“ (šaukinys LYKP) vairavo kapitonas Vytautas Mogenis, šturmanas Petruškevičius, mechanikas Ruzgys, jūreivis Juodis. LRS vairuotojas Arvydas Belkevičius plunksnininkus perspėjo, kad balsiai netartų, regis, tokio nekalto žodžio „išplaukti“, kadangi jūržmogių terminijoje tėra vienintelis teisingas „išeiti“. Laivo poetams komandavo atlaidžiai griežtas prozininkas Rimantas Černiauskas. Naujokams (o buvau toks) ne juokai nejusti stabilios žemės po virpančiom kojom. Tokia jausena: ant bangos padėtas, dangum pridengtas. Gurkšnojau vien vandenį: vis didesnė harmonija su visą mane supusia ir teliūskavusia neapibrėžtybe. Kad poetai patikėtų saugumu vandenyje, aplink kilpas ir ratus profesionaliai suko gelbėjimo kateris „Žaibas“. Todėl nieko kita neliko, tik ramintis ir kitus raminti poezijos trankviliantais. Kad neperdozuotume, publikos ausis sutepdavo Žygimanto Laurinavičiaus akordeonas ir Romualdo Kalvėno klavišiniai. O vėjūkštis palaidvėjis stverte stvėrė nuo balsastygių slystančius poetžodžius ir juos kaipmat išskaidydavo, paversdavo kita virtualia struktūra. Iš tikrųjų – baisi amžinybė, ypač jeigu ji akivaizdi. Tokios sudėties neeilinės įgulos, kurioje podraug žemės ir vandens žmonės, bendrabūvio dvivalandė surengta jau trečiąmet. Ir nuoširdžiai ačiū Jūrininkų klubo vadovui Algirdui Grybui, ačiū tolimojo plaukiojimo kapitonui Vytautui Saulėnui. Rimantui Černiauskui prabilus apie marinistiką, jam antrino visa jūrininkija: linkėjo rašyti jūros temom. Jūrų kapitonų klubo pirmininkas, uosto kapitono pavaduotojas Ričardas Lučka prisiminė iš šio gyvenimo iškeliavusį rašytoją marinistą Igną Pikturną, kurio atminimas pagerbtas laivo signalu. O Vytautui Bložei, deklamavusiam ir dainavusiam savo klasikinį kūrinėlį apie seną jūrininką, įteikta Jūrų kapitonų klubo dovana – albumas „Lietuvos jūrų kapitonai“.

Vakarop dailininko Prano Domšaičio galerijoje apėję garbės ratus, poetai spietėsi vidiniame kiemelyje. Vienapus sausadugnio baseinėlio susėdę klausytojai regėjo kitapus baseinėlio dviem eilėm susodintus aštuoniolika eiliarašių ir vieną vertėją. Pranas Narušis birbynės melodija paskelbė šeštadienio pabaigtuvių pradžią. Mudu petys petin su Mindaugu Valiuku tylėdami gyrėme Vytauto Bložės tekstą. Be lietuviškos kalbos, būta slovėniškos (Taja Kramberger) ir rusiškos (Sergejus Michailovas ir Andrejus Tozikas). Visų ausims būta Stasio Jonausko, Nijolės Kepenienės, Ritos Latvėnaitės balsų. Į mikrofono viešasklaidystę nepretendavo Rimantas Kmita, Dalia Bielskytė ir Gintaras Grajauskas (jo tiesiog nebuvo).

Galų gale poetai buvo apkaišioti stipriakvapėmis pakalnutėmis. Galerijos kiemelyje saulės mažo ir mašo.

Atkakliai žydėjo svarainiai. Vidurnakčio Vilniuje apsimiegojusiai Tajos Kramberger kojai užkliuvus už akmenskeltės, it botagu peršnioti dulkinus savo kudašius Pavasario gatvės įkriaušin spirginte nuspirgino šuneliokų pora.

R. Š.

Moksleivių poezijos skaitymai

Gegužės 24 dieną Rašytojų klube savo poeziją skaitė moksleiviai. Kasmet populiarėjantis jaunimo renginys sutraukė pilnutėlę salę klausytojų – kėdžių neužteko, sėdėta ir ant palangių, ir ant grindų. Ir skaitytojų buvo rekordiškai daug – net 49 moksleiviai iš visų Lietuvos kampelių. Komisijai, kurią sudarė poetas A. Baltakis, eseistė Gintarė Adomaitytė, „Naujosios Romuvos“ redaktorė Audronė Daugnorienė, poetai Benediktas Januševičius ir Antanas Šimkus, teko gerokai paplušėti, vertinant poetes bei poetus. Popietę vedė Juozas Šalkauskas. Be moksleiviškos poezijos, būta keletas muzikinių gitaros intarpų, atliekamų būsimų bardų, Rašytojų sąjungos pirmininko Jono Liniausko sveikinimai, literatūrinė kompozicija. M. Martinaičio eiles deklamavo skaitovas Laimonas Noreika. Nors rekomenduota skaityti ne daugiau kaip po du eilėraščius, renginys vis tiek truko per tris valandas. Komisijai pusvalandį pasitarus, pasiginčijus, nutarta laimėtojais paskelbti šiuos jaunuosius poetus: A. Baltakio kasmet skiriama vardinė premija atiteko Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos dešimtokei Eglei Ščiukaitei; pirmoji vieta šiemet skirta Tomui Petruliui, tos pačios mokyklos dešimtos klasės mokiniui; antroji vieta – Sigitai Tamošauskaitei, Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos trečiokei; trečioji vieta – Eglei Čepaitei, Šeduvos vidurinės mokyklos dvyliktokei; ketvirtoji vieta – Loretai Bendorytei, Švenčionėlių vidurinės mokyklos šeštos klasės mokinei; penktoji vieta – Daivai Žukauskaitei, Punsko Kovo 11-osios I lietuvių licėjaus moksleivei. Taip pat labai gerai įsiminė Agnės Tamošiūnaitės, Inos Korabliovos, Tomo Taškausko, Radvilės Liolytės eilės. Visų, žinoma, nepaminėsi, nors ir labai norėtųsi. Popietė baigėsi laimėtojų ir visų dalyvių apdovanojimais. Nė vienas neišėjo iš Rašytojų klubo, negavęs neštis namo bent keleto knygų. Skaitykite ir rašykite, mielieji!

A. Š.

Užupis

Pirmoji galimybė svečiams atsiskleisti buvo suteikta pačioje atviriausioje, bohemiškiausioje aplinkoje – Užupio kavinėje ant Vilnios kranto. Tai tarytum treniruotė ir adresato paieška – kas čia Lietuvoje per publika, ar tekstai ir jų pristatymo būdas čiabuviams lygiai taip pat suprantami ir priimtini, kaip kitose pasaulio vietose. Vakarą veda Antanas A. Jonynas ir Liudvikas Jakimavičius (po Jurgio Kunčino mirties nuolatiniai čia poetinių vakarų ir popiečių vedėjai). Klausytojų – sausakimša, kaip ir poetų. Visiems (ypač lietuviams) maga save parodyti, lyg būtų jie čia patys svarbiausi. O vakaro idėja labai paprasta, apibrėžiama vienu žodžiu „Pažintis“. Žinome, kad svečiai turės dar tik vieną progą visi kartu paskaityti Kaune ir per baigiamąjį vakarą Vilniaus universitete Sarbievijaus kiemelyje – kiekvienas po vieną eilėraštį. Kartais taip ir nutikdavo, kad poetas, tarkim, iš JAV, sukoręs ilgesnį atstumą nei Darius ir Girėnas, festivalyje perskaitydavo vieną kitą eilėraštį, dar keletą provincijoje ir keliaudavo namo. Suprantama, ne per daug laimingas. Ne cepelinų ir dešrelių pavalgyti jis Vilniun išsiruošė. Kiekvienas poezijos vakaras Užupio (Jono) kavinėje skiriasi nuo kitų. Šįkart, kol renkasi vakaro dalyviai, į kamputį įsispendęs groja kaži koks žmogus akordeonu. Niekas net nekreipia į jį dėmesio, mano, – fonas, ir tiek. Tačiau, įpusėjus skaitymams, kai prie jo akordeono atnešami du mikrofonai, visi suvokia, kad groja jiems šio instrumento virtuozas. Tai Kazys Stonkus, sugebantis sukurti tokią vakarėlio atmosferą, kad klausytojai su poetais nebenori iš kavinės skirstytis ir eiti į naktinius poezijos skaitymus Rašytojų sąjungoje. Vakare skaičiusių ir neskaičiusių sąrašas kaip laiko dokumentas pateikiamas faksimile.

Naktiniai skaitymai

Nykiau nebūna. Vėl tie patys personažai su gitaromis. Pustuštė klubo salikė ir sausakimšas „Trečias brolis“. Panaktinis Jonas Liniauskas ir Aušrininkas Darius Šimonis kartais net turi panaudoti fizinę jėgą, kad pasodintų nuo mikrofono į savo vietą vieną kitą persiskaičiusį. Maestro Donatas Katkus, nuolatinis šio renginio dalyvis, šiemet net nesiryžta įžengti į salę. Šis renginys kuo toliau, tuo labiau panėšėja į baisią grafomanų orgiją, kur skaitytojui visiškai negaila klausytojo, o klausytojui nusispjaut į skaitytoją ar dainininką. Iš „Trečio brolio“ lyg cunamis atsirita baisus gandas, kad baigės alus, ir kas dar šiek tiek turi bent kruopelytę nuovokos, stengiasi dingti kuo toliau nuo šios vietos.

L. J.

Konferencija

Lyginant su ankstesniais metais, šiųmetė poetų konferencija pavyko, nors tema suformuluota buvo nevykusiai: „Kaip gyvenimo tekstais tampa poezija“. Keletą pranešimų skelbiame mūsų savaitraštyje. Taip suformuluotas klausimas ar tema skatino poetus kalbėti labiau apie save, savo patirtis ir savo poeziją, o ne apie problemą. Įdomesni buvo tie, kurie sugebėjo nuo savęs atsitraukti, suvokti ir reflektuoti, kas per daiktas yra distancija tarp manęs ir mano teksto. Neperpasakosi, ką kas šnekėjo, tad pateikiu po vieną kitą iš konteksto ištrauktą prelegentų mintį, kurios arba patiko, arba skatino prieštarauti. Dovilė Zelčiūtė: „Rašantys poeziją yra apsunkę žinojimu“. Jullie Kane: „Frankas O`Hara, mano labai mylimas poetas, mokėjo eilinius savo gyvenimo tekstus paversti poemomis ir darė tai be ypatingų pastangų. Pavyzdžiui, poemoje „Mirė dienos dama“, kurią jis parašė 1959 metais, kalbama apie dainininkę Bildie Holiday. Poetas sugebėjo sujungti visus vienos jo gyvenimo dienos nereikšmingus įvykius ir paversti juos nepaprastu, tiesiog monumentaliu kūriniu. O tie nereikšmingi įvykiai buvo: mėsainis ir pieno kokteilis pusryčiaujant, ėjimas į knygyną, alkoholio ir tabako parduotuves, važiavimas traukiniu 16 val. į Estathamptoną. Po to jis nusipirko laikraštį, kuriame perskaitė, kad mirė „Dienos dama“. Ir staiga prisiminė tą būseną, kurią patyrė kartą išgirdęs ją dainuojant. Kai praeitis nustelbia dabartį ir kai trumputė sustabdyto laiko akimirka triumfuoja prieš poeto kasdienybę, juste junti, kaip poemos dievybė pakyla virš gyvenimo smulkmenų“.

Germaino Droogenbroodto (Nyderlandai) tekstą spausdiname.

Ramunė Ragenytė, Vilniaus universiteto absolventė, stengėsi atsakyti į klausimą, kas yra poezija ir kas gyvenimas. Beje, rado ir atsakymus, ir tai visus gerokai nuliūdino.

Bene pats įdomiausias buvo slovėnų poetės Tajos Kromberger pasisakymas. Ji pažvelgė į poeziją sociolingvistiškai, pamėgino apibrėžti jos funkciją kaip asmens išlikimo siekį. Ji kalbėjo: „Poetine kalba jūs negalite sukčiauti. Nėra svarbu, kaip gyvenimą paverčiate poezija, tačiau svarbu, kokiu lygmeniu tai darote“.

Įdomiai kalbėjo ir jaunas Vokietijos poetas Janas Volkeris Rohnetas: „Gyvenimo tekstai yra reklamos, kurių negalim išvengti savo kasdienybėj. Poezija yra tarytum šiukšlių pertvarkymas, imant visą žodyną, ir didžiausia prasmė – tvarkinga netvarka, o ne netvarkinga tvarka“.

Paskui liko laiko ir diskusijoms.

L. J.

Poezijos pavasario baigiamasis vakaras

Gegužės 29 dieną, 17 valandą, Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme vyko baigiamasis 41-ojo Poezijos pavasario vakaras. Dvi savaites dalyvavę įvairiausiuose renginiuose visoje Lietuvoje, poetai susirinko skaityti eilių, draugišku būriu atžygiavę nuo Rašytojų sąjungos.

Vakaras prasidėjo sveikinamosiomis kalbomis, kurias sakė šio renginio vedėjai – poetė, prozininkė, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė ir poetas Valdas Gedgaudas. Priminę gausiai susirinkusiems klausytojams bei dalyviams, jog 1625 m. Romoje popiežius Urbonas VIII vainikavo poetą Motiejų Kazimierą Sarbievijų, vedėjai pakvietė skaityti šių metų Poezijos pavasario laureatę – poetę, aktorę, dramaturgę Daivą Čepauskaitę. Laurai jai atiteko už eilėraščių knygą „Nereikia tikriausiai būtina“.

Po gražaus poetės skaitymo prie mikrofono buvo pakviesta palangiškė kūrėja Elena Karnauskaitė, į Poezijos pavasario ąžuolo vainiką pretendavusi už eilėraščių knygą „Iš smilčių“, išleistą „Vagos“ leidyklos.

Taip pat pasveikintas ir trečiasis pretendentas į šiemetinius laurus – poetas, prozininkas, dailininkas Leonardas Gutauskas – už Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą knygą „In fine“.

Paskui buvo pakviesta skaityti ir viešnia iš užsienio – slovėnė Taja Kramberger, be eilėraščių rašymo, dar verčianti iš prancūzų, italų, anglų, ispanų kalbų. Lietuviškai poetės eiles perskaitė vertėja Laima Masytė.

Vėliau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vitas Karsokas Valstybinio jaunimo teatro aktoriui Aleksandrui Kazanavičiui įteikė vardinę juostą. Tokį kasmetinį apdovanojimą geriausiam poezijos skaitovui yra įsteigęs Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros ir meno skyrius. Aktorius paskaitė Antano Miškinio, kurio šimtąsias gimimo metines šiemet minime, eilėraštį „Šiandien taip elegantiškai sninga“ ir kūrinį iš ciklo „Apatiškas ruduo“. Beje, eilėraštis apie sniegą gal kiek pagelbėjo po kaitria saule kantriai prakaituojančiai klausytojų auditorijai.

Estų poetas Aarne Puu iš Talino skaitė savo kūrybą, padedamas vertėjos į lietuvių kalbą Birutės Jonuškaitės. Šio kūrėjo eilių yra išversta į dvylika užsienio kalbų. Galima tik pavydėti tokios eilėraščių „globalizacijos“.

Vilkaviškio savivaldybės įsteigtas Salomėjos Nėries prizas už knygą „Obuoliai iš meilužių sodo“, išleistą UAB „Petro ofsetas“, šiais metais atiteko poetei, prozininkei Violetai Šoblinskaitei. Kūrėja paskaitė savo eilių.

Po nemažos dozės poetinių tekstų pagaliau atėjo eilė ir muzikai. Regimantas Šilinskas, bene vienintelis muzikantas Lietuvoje, atliekantis klasikinę ir pramoginę muziką lietuvių liaudies instrumentu – skrabalais. Muzikas energingai sugrojo Georges’o Bizet uvertiūrą iš operos „Karmen“, Anatolio Lapinsko pjesę „Čiužela“ ir Strausso polką „Trik trak“. Buvo ko pasiklausyti sužavėtai publikai.

Pasibaigus melodijų metui, vakare vėl karaliavo poezija. Savo eiles skaitė poetė iš Bostono Julie Kane, kurios knyga „Ritmai ir išgertuvės“ pernai buvo nominuota garbingai literatūrinei premijai Niujorke. Taip pat Julie 2002 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Vertimą į lietuvių kalbą skaitė vertėja Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Kitas poeziją skaitęs svetys, atvykęs iš kiek artėliau, – lenkų poetas Marekas Wawrzkiewiczius. Jis verčia iš slavų, ypač rusų, kalbų. Lenkų literatų sąjungos pirmininkas. Lietuviškai jį suprasti padėjo vertėjas Vytautas Dekšnys.

Audringų plojimų sulaukė šiuo metu Europarlamente Lietuvai atstovaujantis muzikas, politikas, poetas Vytautas Landsbergis. Jis skaitė anksčiau niekur neskelbtus savo eilėraščius.

Net dvi knygas – „Žvirblių žiemavietė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir „Pusryčiai dviese“ („Vaga“) – šiemet išleidęs poetas Algimantas Baltakis, taip pat švenčiantis ir savo 75-metį, paskaitė eilių, jau tapusių estrados klasika.

Skaityti buvo pakviesta ir viešnia iš Velso Menna Elfyn, rašanti ne tik poeziją, bet ir prozą, libretus, pjeses. Poezijos pavasario metu Rašytojų klube pristatyta jos dvikalbė poezijos knyga „Vualiuotas bučinys“. Vertimus į lietuvių kalbą skaitė Sonata Paliulytė, kurios pirmąją eilių knygą „P. S.“ neseniai išleido „Vagos“ leidykla.

Auksakalių gildijos galerijos „Meno niša“ prizą už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą šiemet pelnė Jonas Juškaitis už knygą „Ne laikas eina“, išleistą „Aidų“ leidyklos. Apdovanojimą laureatui įteikė Auksakalių gildijos direktorė Diana Stomienė.

Vėliau eiles skaitė belgų poetas, vertėjas, leidėjas ir literatūrinių renginių organizatorius Germainas Droogenbroodtas. Jo eilėraščių išvertė Antanas Gailius, o vertimus skaitė Dainius Gintalas.

Jauniausias skaitęs vakaro dalyvis – Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos X klasės moksleivis Tomas Petrulis. Šiemet jis buvo pripažintas geriausiu moksleivių poezijos skaitovu ir pelnė Edmundo Kelmicko antikvariato prizą.

Tradicinis savaitraščio „Nemunas“ prizas už įdomiausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache šiais metais teko žinomai prozininkei, keliautojai, dailininkei Jurgai Ivanauskaitei, neseniai papildžiusiai ir Lietuvos lyrikų legiono gretas. Ne per seniausiai leidykla „Tyto alba“ išleido pirmąją Jurgos eilėraščių knygą „Šokis dykumoje“, – autorė iš jos paskaitė keletą kūrinių.

Turbūt netrukus bus išleista ir žymaus rašytojo Mykolo Sluckio, skaičiusio savo eiles, pirmoji lyrikos knyga. Kol poetai atakuoja prozininkų teritorijas romanais, prozininkai jiems atsako eilėmis. Literatūrai, tikėtina, toks „universalumas“ bus naudingas.

Daug kam ir be vertimo buvo suprantamos svečio iš Rusijos – poeto Sergejaus Gandlevskio, dirbančio žurnale „Inostranaja literatura“, eilės. Vis dėlto ne prastesnis buvo ir Jono Strielkūno vertimas, kurį publikai perskaitė Benediktas Januševičius.

Poetą iš Rytų pakeitė kūrėjas iš Vakarų – olandas Willemas van Toornas, taip pat rašantis prozą, verčiantis iš kitų kalbų. Poeto kūrybos yra vertęs Antanas Gailius, o vertimus skaitė Birutė Mumėnaitė.

Vilniaus miesto mero prizu – keramikės Virginijos Juškienės sukurtu „Nojaus laivu“ – už eilėraščius mūsų sostinės tema Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje „Pasauliai“ šiais metais apdovanotas Kaune gimęs, tačiau Vilnių apdainuojantis poetas Aidas Marčėnas. Jis prisipažino, jog visus miestus, kuriuose būta, matuoja Vilniaus matu, ir perskaitė eilėraštį apie Antakalnį.

Vėl atsirado vietos ir muzikai. Poeto, bardo Domanto Razausko ir smuikininkės Eglės Sirvidytės duetas pagal paties Domo tekstus bei muziką atliko dvi dainas: „Sūnūs ir dukterys“, „Tarp juodų ir baltų debesų“.

Variacijas muzikinėm temom pratęsė svečias iš Vietnamo Lam Quang My. Poetas sugiedojo du savo kūrinius. Vytautas Dekšnys perskaitė vertimą. O jiems talkinęs muzikantas ir dainininkas Remigijus Audiejaitis tą vertimą sugiedojo lietuviškai. Išėjo puikus tarptautinis muzikos ir poezijos dermės projektas, kurio garsajuostės su pasimėgavimu paklausytų ne vienas melomanas pasaulyje.

Kasmetiniu „Arkos“ galerijos prizu už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas apdovanota Lietuvos kultūros atašė Švedijoje Lijana Ruokytė, deja, dalyvauti vakare negalėjo.

Apdovanojimas už eseistiką, įsteigtas „Lietuvos ryto“ dienraščio, šiemet teko Tatjanai Maceinienei. Leidykla „Apostrofa“ išleido jos knygą „Pradžioje buvo žodis“.

Po apdovanotųjų sveikinimo skaityti pakviestas vokiečių poetas Janas Volkeris Röhnertas. Šis 1976 metais gimęs kūrėjas, jau išleidęs tris poezijos knygas, yra vienas ryškiausių šiandienos Vokietijos jaunosios kartos poetų. Be eilėraščių, jis dar rašo esė, recenzijas, mokslinius straipsnius. Vertimą į lietuvių kalbą perskaitė Antanas A. Jonynas.

Vėliau skaitė poetas Antanas Šimkus, vakaronėje „Eilėraščiai per naktį“ laimėjęs pagrindinį prizą „Vienkartinio eilėraščio“ konkurse.

Savo kūrybos paskaitė poetas Henrikas Algis Čigriejus, pernai apdovanotas LR Vyriausybės įsteigta premija.

Zigmo Gėlės premija už geriausią poezijos debiutą – knygą „Iš tvermės D“, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, šiemet paskirta Donatui Petrošiui. Jis perskaitė vieną naujausių eilėraščių, matyt, pateksiantį į ne blogesnę antrąją knygą.

Aktorius Laimonas Noreika kaip visada profesionaliai ir nepakartojamai deklamavo Marcelijaus Martinaičio eiles. „Tu mane prisimink, kad ryšėtum juodai…“

Poezijos pavasario baigiamojo vakaro skaitymus savo eilėmis baigė poetas, vertėjas Kornelijus Platelis, ką tik grįžęs iš tarptautinio poezijos festivalio Stokholme.

Padėkoję poetams ir klausytojams ir palinkėję susitikti toje pačioje vietoje lygiai po metų, vakaro vedėjai po daugiabalsės, įvairiakalbės lyrikos pasiūlė vakaro pabaigoje pasiklausyti Regimanto Šilinsko atliekamų kūrinių: Jacques’o Offenbacho „Kankano“ ir Lotynų Amerikos ritmais paremtos pjesės „Jokių moralų“.

Poezijos pavasario organizatoriai padėkojo parėmusiems šį festivalį: LR kultūros ministerijai, LR kultūros ir sporto rėmimo fondui, pagrindiniam informaciniam rėmėjui – Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, rėmėjams – Vilniaus miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybei, Vilniaus miesto merui Artūrui Zuokui, Utenos rajono merui Alvydui Katinui, viešbučiui „Saulės namai“, dienraščiui „Lietuvos rytas“, Nyderlandų Karalystės ambasadai Lietuvoje, Čekijos Respublikos ambasadai Lietuvoje, Čekijos Respublikos avialinijoms, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijai „Arka“, Auksakalių gildijos galerijai „Meno niša“, UAB Edmundo Kelmicko antikvariatui, Lenkų institutui, LR krašto apsaugos ministerijai, Vilniaus universitetui, Kauno radijui ir televizijai, dienraščiui „Kauno diena“, Europos parkui, VU Botanikos sodui, savaitraščiui „Literatūra ir menas“, kultūros ir meno savaitraščiui „Nemunas“, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, leidykloms „Vaga“, „Tyto alba“, „Baltos lankos“, „Versus aureus“, „Žuvėdra“, „Gimtasis žodis“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklai „Artseria“, Lietuvos fotomenininkų sąjungai, Lietuvos dailininkų sąjungai, Lietuvos tautodailininkų sąjungai.

Už suteiktą pagalbą taip pat nuoširdžiai padėkota Lazdijų, Šakių, Telšių, Mažeikių, Alytaus, Širvintų, Ignalinos, Biržų, Radviliškio, Vilkaviškio, Marijampolės, Birštono, Rumšiškių, Nidos, Klaipėdos miestų bei rajonų savivaldybėms, kultūros ir švietimo skyriams, bibliotekoms, mokykloms, Punsko lietuvių bendruomenei. Visiems, padėjusiems surengti gražią Poezijos šventę.

Taip baigėsi vienas didžiausių poezijos festivalių Lietuvoje. Tikimės sveiki ir gyvi sulaukti 42-ojo.

A. Š.