„Štai ir vėl...“ fraze prasideda vos ne kiekvienas tradicinis ar tradiciniu tampantis renginys. Taip ir liberalaus jaunimo grupė Šiaulių dailės galerijoje pradėjo dar vieną poezijos ir muzikos susibūrimą saulėtą balandžio 16 dienos pavakarę.
Renginio vedėjai, apsirengę vieno iš jų sukurtomis sutanomis, vėliau pavadintomis pižama, improvizuotai ir su vaidybos elementais, nevaržomai sklindančiu juoku ir plačiomis šypsenomis kūrė laisvą ir jaukią parodų salės atmosferą. V. Šekspyro (W. Shakespeare) komedijos „Vasarvidžio nakties sapnas“ eilutėmis pradėję vakarą vedėjai iki pat pabaigos išlaikė šekspyrišką toną ir deklamaciją, į šekspyrišką patosą pynė visus renginio dalyvius, kurie drąsiai ar kiek paraginti žengė į salės priekį skaityti, dainuoti, groti. Na, o kad ir kaip tyliai skambėjo kai kurių skaičiusiųjų balsai, kartais gal ir ta kūryba atrodydavo banaloka, kiek suasmeninta ar sukurta per bandomąjį matematikos egzaminą, tačiau visus vienijo gera nuotaika ir jaunatviška energija. Tarp eilių skambėjo visiems gerai žinomų atlikėjų ar pačių vokalistų sukurtos dainos, pritariamos gitarų, būgnų, fleitos, smuiko.
Džiugiausią įspūdį darė žiūrovų reakcija: kad ir nepavykdavo dainos sudainuoti iki galo ar skaitovas užstrigdavo ties sudėtingesniu savo kūrinio žodžiu, publika audringai ir gyvai plojimais palaikydavo savo bendraamžius, kurie iš karto po pasirodymo buvo apdovanoti diplomais ir gėlėmis.
„O gal tai sapnas šios nakties?“ – baigė renginį jo vedėjai, taip tarsi iškeldami klausimą, kas gi iš tikrųjų yra kūryba: sapnas? tikrovė? ir ką reiškia būti vakaro dalyviu, ką apskritai reiškia būti.
Matyt, sunku vienareikšmiškai atsakyti, ką reiškia būti, bet tokios gražios jaunatviškos iniciatyvos verčia manyti, kad būti verta...