Rašyk
Eilės (72015)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10313)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Poetas karceryje - paslėpta galva

2003-04-04
Simui Račiūnui - 75- eri


"Rašau šį žodį ne gindama ar propaguodama itin meniškai vertingą kūrybą. Rašau iš solidarumo su tais, kurie, jaunystėje palytėti žodžio magijos, rinkosi filologo, dažniausiai lituanisto, kelią, tačiau šis kelias buvo žiauriai perkirstas - kalėjimo, tremties, politinio kalinio padėties. Žmogus grubia jėga atplėštas nuo literatūros studijų, nuo platesnio jos pažinimo. Bet nėra jėgos, galinčios žmogų atplėšti nuo kūrybos, ypač nuo poezijos, kuri gali būti ir prisipažinimas, ir malda, ir išpažintis, ir sielos išganymo kelias. Ir įkaltis politinėse bylose", - prieš dešimt metų išleisto vienintelio S.Račiūno poezijos rinkinio įvadiniame straipsnyje rašė literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė. Toliau ji atsargiai užsimena apie galimybes ir paraleles: S.Račiūnas "vienmetis su Janina Degutyte ir Liūne Sutema, tos pačios kartos kaip ir A.Baltakis, A.Mackus, Justinas Marcinkevičius. Negaliu teigti, kad, kitaip susiklosčius gyvenimui, S.Račiūno vardas būtų minimas šioje eilėje. Bet negaliu tos galimybės ir nuneigti: 1947- 1950 metų jo eilėraščiai nėra silpnesni už pirmuosius šiandien žinomų poetų kūrinius".

Tai bene patys svariausi įvertinimai ir esminiai žodžiai apie Simo Račiūno kūrybą, pasakyti jam tebesant gyvam. Plėtojant pareikštas mintis, galima būtų pridurti, kad šis poetas mums atskleidė tik nedidelę kertelę jam Dievo duoto talento ir, galbūt pats jo neįvertinęs ar pristigęs valios, pasidavęs slogaus gyvenimo maišačiai, nusinešė jį su savim į amžinąją paslaptį. Galbūt toji paslaptis ir yra užsklęsta dramatiškoj metaforoj, šios knygelės pavadinime - "Vyturiai sparnais išsukinėtais". Tai metafora, anot V.Daujotytės, "kuria galima apibūdinti visus panašaus ar dar labiau sulaužyto likimo, literatūrai gabius, bet taip ir neatsiskleidusius žmones". Geriausius ir sugestyviausius kūrinius, kaip žinoma, dažniausiai sukuria jauni poetai, o vėliau rašo brandesne, gilesne išmintimi, gyvenimo patirtimi grįstą poeziją, tačiau ne tokią emocionalią, įtaigią, sparnuotą, panašią į dangų besigręžiančio vyturio giesmę, kokią 1948- 1954 m. sukūręs paliko mums poetas Simas Račiūnas. Jo kūryboje rasime nemaža nostalgijos, lietuvių tautos kultūros katastrofiškų naikinimo ženklų, tautosakos elementų, sugriautų namų ir tėvų ilgesio. Yra juk ir tokių poetų, kuriems ant kelio skersai stoja jų prieštaringas charakteris, maištaujantis gyvenimo būdas, pernelyg stiprus temperamentas, kai kartais jie patys sugeba užsmaugti pradėtą giesmę, kai dvasion įsismelkia nepasitikėjimas, kad neparašys geriau, negu rašė iki šiol. O bene svarbiausia nerašymo tais laikais priežastis galėjo būti įsitikinimas, kad niekam nereikalingi tokie eilėraščiai, giedantys apie kalėjimų ir vergijos iškamuotą žmogų, - nebent KGB organams, kad sukurptų naują baudžiamąją bylą dar 10 metų sovietinio gulago? Simas šios Rešiotų ir Kuibyševo lagerių duonos per ketverius metus (1951- 1954) atsivalgė sočiai. Eiles belieka dėti į stalčių su dvigubu dugnu, įmūryti tarsi miną po likimo pamatu. Be to, jokių vilčių, kad iš ten jas bus galima kada nors ištraukti į dienos šviesą - tėvynės dangus uždengtas ketaus dangčiu, ir vyturiui nėra kur kilti - į metalinį cenzūros skliautą atsimuša sparnai. Bijojo tapti eiliakaliu, rašyti blogiau, negu gali. Tada atliekamu laiku nuo visokių tarnybų ir buities verčia poeziją ir prozą, parašo keletą nuostabių giesmių tekstų; belieka vienintelė, paskutinė viltis - kreiptis į Dievą. Gieda arkikatedros chore bendrauja su kompozitoriais, dirigentais, jo tekstais sukurtos giesmės ("Gailestingajai Motinai Šiluvos Marijai" ir kitos) tebegiedodamos iki šiolei. Grožinę literatūrą vertė iš vokiečių ir italų kalbų, palikdamas puikiai išverstų poezijos ir prozos kūrinių kraitį. Vertimai, ypač poezijos klasika, tokie kaip J.W.Goethe`s, F.Schillerio, G.Leopardi, B.Brechto, J.R.Becherio šedevrai, pareikalavo iš poeto nemaža sugebėjimų ir kūrybiškumo, be abejo, kartu teikė kūrybinį džiaugsmą, užpildė tą nevisavertiškumo vaakumą, poetinėms ambicijoms suteikė prasmę. Didelę vagą jis išvarė ir prozos vertimų baruose: be operos libretų, išvertė aštuonis romanus - H.Fallados "Žmogus miršta vienas", L.Feuchtwangerio "Apsišaukėlis Neronas", W.Koeppeno "Mirtis Romoje", G.Hofe "Raudonasis sniegas" ir kitus.

Mano pirma pažintis su šiuo Panevėžio krašto Uliūnų žemės vieversiu buvo neakivaizdinė. Ji prasidėjo už tų pačių spygliuotų vielų, kurias jis taip skausmingai apdainavo eilėraštyje "Toli nuo Tėvynės", ant Volgos dešiniojo kranto, būsimos Žigulių jūros dugne, o tada Samaros smėlynų slėnyje, aptvertam politinių kalinių konclagery. Tas ilgesio perpildytas eilutes, tik ką gautas iš brigados bičiulio, ranka perrašytas mažuose lapeliuose, perskaičiau tą patį vakarą gulėdamas ant dviaukščių gultų. Tai, pasirodo, ir būta tada dar nežinomo poeto Simo Račiūno eilėraščių. Vienas jų giliai įsmigo į širdį.

Kai mus 1953 m. vasarą iš Vilniaus persiuntimo kalėjimo, įrengto Sluškų rūmuose, atgabeno į garsios Lenino hidroelektrinės "komjaunuoliškas statybas", kuriose darbavosi apie 100 tūkstančių vargo brolių, Simas tikriausiai dėl neramaus būdo, nepaklusnumo ir režimo taisyklių nepaisymo ką tik etapu buvo išsiųstas į kitą, griežtesnio režimo, koncentracijos lagerį. Tačiau čia buvo likęs vienas kitas jo pažįstamas, turėjęs persirašytų jo eilių, kurios tuo metu buvo mums brangiausias dvasinis penas - gaivinantis ozonas po smarkios perkūnijos. Po keleto metų, kai aš jau studijavau Vilniuje, padeklamavau tą širdin įsmigusį eilėraštį kraštiečiui germanistui V.Januškevičiui. Grįžęs į universiteto Tauro bendrabutį, jis perskaitė jį patikimam mokslo bičiuliui, taip pat germanistui, kuris išpūtė akis, nusišypsojo ir paklausė - iš kur gavai mano eiles? Pasirodo, būta šių eilučių autoriaus - Simo Račiūno. Taip šis eilėraštis, įsiūtas kepurės pamušale, apkeliavęs gulagų Rusiją, vėl susirado savo namus - gimdytoją ir tapo mudviejų pažinties raktu. Ta pažintis nors ir ne itin artima bei intensyvi, grįsta retokais susitikimais ir pabendravimais, truko iki pat paskutinių poeto saulėlydžių. Nors apie stažuotę "komjaunuoliškose statybose" retai kada kalbėdavome, bet jis ne kartą prasitarė, jog daug parų jo iškiūtota Vilniaus KGB karcerių rūsiuose ir lageriuose už įvairius drausmės pažeidimus. Būta maištingos ir nesusitaikančios su likimu asmenybės, nepripažįstančios jokios prievartos ir nepaklūstančios okupantų valdžios nurodymams. "Kartą įmetė mane trims paroms už stuksenimą morze per dubenėlį į mūrinę kameros sieną, - pasakoja Simas. - O karceryje pasiutiškai šalta, 200 g duonos ir vandens puodukas per parą. Tai aš nuolat mankštinuosi, trypiu kojomis, bėgioju, atlieku jogą ir kiek galėdamas ilgiau stoviu ant galvos, kad bent kiek sušilčiau. Atsiveria durų langelis su budėtojo išplėstomis akimis. Jis spokso amo netekęs ir garsiai surinka: "Ty, job mat mat, čto tam vytvoriaješ - gde golovu spriatal?" - "A dlia čevo ona mnie? - atsikerta Simas. - V otpusk ušla golova! Vydvinul zapasnuju. Paceluj mne ejo v žo…" Prie šitokių pokštų ir išdaigų net čekistų sargybos nebuvo pripratusios. Ne kiekvienas turi valios ir sugeba juoktis bei pasišaipyti iš absurdiško likimo - išbadėjęs, po nemigo naktų, protesto vardan vaikščioti rankomis, atsisakyti vergo prievolių.



Eugenijus Ignatavičius
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą