Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pliažinės poezijos ilgesys

2004-07-01
Pokalbyje dalyvauja poetai Aidas Marčėnas, Alvydas Šlepikas ir Liudvikas Jakimavičius


Liudvikas Jakimavičius. Oras prastas, bet nepaneigsi, kad vasaros sezonas jau prasidėjo. Žmonės su šeimom sėdasi į mašinas, važiuoja į savo sodybas, kurortus, poilsiauja ir ilsisi kaip sugeba. Bet sezonas pasižymi ir labai dideliu triukšmu. Turiu galvoje triukšmo srautą, užgriūvantį per televizijos kanalus ir radijo stotis, nenutylantį "bumčiką" pro atviras kavinių duris – tiesiog "popso" siausmas. O tekstai dažniausiai sueiliuoti. Ar matai, Aidai, aiškią takoskyrą tarp tų eiliavimų ir taviškių? Juk galėtum paimti Jono Strielkūno ar savo eiliuotą tekstą ir dainuoti. Ir būtų tokia dainuojamoji poezija.

Aidas Marčėnas. Jei yra eiliuotas tekstas, jis savaime yra muzikalus, ir jam nereikia jokio muzikinio pritarimo. O dainuoti galima ką tik nori. Gali sudainuoti telefonų knygą, ir gali atrodyti visiškai neblogai. Geras tekstas pats kaži ką dainuoja, kaip tavo minėto Strielkūno eilėraščiai. Dažniausiai tokį eilėraštį pagadina ne tik dainuotojai, bet ir deklamuotojai. Geriausiai Strielkūno tekstus skaito pats Strielkūnas. Galbūt daug kam gali pasirodyti priešingai, bet man taip neatrodo. Antra vertus, poezijos eksperimentai su akademine muzika kartais būna labai įdomūs. Bet jeigu kalbame apie tą takoskyrą, manau, kad didžiausia lietuvių popkultūros bėda yra ta, kad nėra normalios roko kultūros, nėra miesto romanso kultūros, ir tai didžiulė skylė. O tie "popso" žmonės nekreipia į tai dėmesio. Ir, pavyzdžiui, yra koks nors Andriaus Mamontovo tekstas. Duotų jis išmanančiam žmogui jį patvarkyti – ten gal tik porą vietų reikėtų pakeisti, ir būtų viskas gerai. Šiuo atveju man patinka Marijono Mikutavičiaus tekstai. Jie išplėtoti, jie proziški. Kaip poezija man jie nepatinka, bet skamba. Imkim, pavyzdžiui, Grebenščikovo tekstus arba Bobo Dilano, arba Leonardo Koheno (jo skamba ir kaip poetinis tekstas). Jie sugeba pagauti momentą, kai tas jų tekstas tik su muzika gali suskambėti. Gali būti ir tekstas, ir muzika pusėtini, bet kartu jie skamba ir veikia. O mūsiškiai "popsistai" arba nesugeba, arba nenori to daryti, nes orientuojasi į tam tikro skonio publiką. Jie nori užgriebti kuo daugiau tos publikos, bet manęs jie "neužgriebia". Man jie nieko nerašo. O koks nors Grebenščikovas kai kada parašo ir man.

L.J. Gal čia yra ne vien skonio, bet ir tipologijos dalykai. Dainuoja kokia nors mergina apie tai, kaip jai koks nors vaikinas ištrynė iš mobilaus telefono visas SMS žinutes, kaip ji baisiai nuskriausta ir jai jau jo visai nebereikia, bet ji tiki, kad jis pas ją sugrįš, ir taip toliau. Net nereikia semantiškai analizuoti teksto, kad suprastum, kuo gyvena ne tik kuriantis tokį šlamštą, bet ir jo klausantis. Ir visiškai nepopuliarus intelektualesnis "popsas". Čia panašiai kaip mūsų rinkimuose. Kuo mažiau smegenyse raukšlių, tuo didesni šansai laimėti.

A.M. Bet matai, to intelektualumo ten ir neturi labai daug būti. Pavyzdžiui, "aš sudegsiu ugnyje, kai atsiklaupsiu prieš tave" – Mamontovo viena iš pavykusių dainų. Koks čia intelektualumas? Nors jis taip kalbėdamas kreipia dėmesį į metafizinę erdvę. Man juokinga ta jo metafizinė plotmė – paniūniuoji sau kažką po nosim ir nebesupranti, ką pats sakai, bet tai veikia. Tokie dalykai turi kaži kokius kodinius ženklus. Tekste jie nenuskambės, o dainelėj, žiūrėk, puiku. Va plaukėm dabar su Vytautu Blože laivu Klaipėdoj, ir jis perskaitė savo "Seną jūrininką". Visiems žinoma daina. Ir kai Bložė jį perskaito, supranti, kad ten yra puikus ir prasmingas eilėraštis, o kai Daunoras jį dainavo, aš to negirdėjau.

L.J. Na o tu, Alvydai, kai rašai eilėraštį, ar nekyla tau minčių, kad jį visai įmanoma būtų sudainuoti. Ar jauti aiškią ribą, kad štai gali prirašyti dainuškų, o štai čia jau visai kas kita – tavo eilėraščiai.

Alvydas Šlepikas. Aidas čia gerai pasakė, kad dažnai įdomiai dera poezija ir akademinė ar šiuolaikinė muzika, bet ne "popsas". Pavyzdžiui, Sigutė Trimakaitė dainuoja kelis mano gabaliukus, ir man tai patinka. Esu rašęs ir dainų įvairioms grupėms, bet dažniausiai rezultatas labai nuvilia. Jie prašo, kad tekstas būtų kuo banalesnis, ir tu jau nebesupranti, kaip dar galima banaliau, o kai jau jie kuria melodiją, dar vartalioja tavo žodžius. Ir kai juos užrašo ant kompaktinės plokštelės, tai skaitantis juos gali suabejoti, ar Šlepikas išvis išmano, kas yra ritmas ir kas yra metras. Labai įdomiai aš su jais susidūriau, ir iš pradžių atrodė, kad tai protingi žmonės, bet pasirodė, kad jiems visiškai nesvarbus tekstas. Jie žino, kas tai yra "formatas", kas ten turi būti, kaip turi būti šviesu ir gražu, kad viskas būtų aišku kaip ant "bliūdo" padėta. O man atrodo, kad geroj dainoj turėtų būti paslapties, lyg rūko, per kurį įspįsta saulės spindulėlis, kaip ir Aido paminėti autoriai, kurių tekstuose vis dėlto yra paslapties, kaip paslapties turi ir poezija.

L.J. Man įdomios ir dabar daromos tokios transformacijos. Imamas, tarkim, kad ir Salomėjos Nėries tekstas ar Romo Lileikio "Svajoklis" ir jau daromas kitas kūrinys, ir savo nuožiūra. Gintarė iš "Svajoklio" padarė kaži ką labai erotiško ir erotizuojančio, tinkančio rodyti po 23 valandos. O tai juk ilgus metus buvo vos ne "Filologijos rudenų" himnas, generacijos daina, kurioje apie jokią erotiką net neužsimenama.

A.M. Taip, prisimenant anuos laikus, tai buvo kultinis tekstas, nors ten irgi nieko tokio "labai" nėra, bet jis griebia ten, kur daina ir turi griebti. Buvo Romo Lileikio tekstas: "Greideris uoliai nuvalo dangų, ir viskas prasideda ten, kur kažkam pabaiga". Sakykim, kad tai yra lygmuo, kur tekstas priartėja prie roko poezijos. Ir tai jau yra gerai. O šiaip jei žiūrėtum į tai kaip į poetinį tekstą – normalus, tokių daug yra.

Va yra toks Domantas Razauskas, kuris pasiekęs tam tikrą lygmenį. Tuose tekstuose nieko ypatinga nėra, bet kada jis dainuoja juos, grodamas gitara, ir kada jis žino, apie ką dainuoja, tai jau skamba. Bet kas jį žino? Niekas jo nežino, išskyrus mus, kelis žmones ir jo draugus, ir niekas nežinos, kol jis dainuos normalią poeziją ir gros normalią muziką. Arba, tarkim, prisimenu, kaip pirmą kartą viename Vilniaus klube buvo pirmas "Bavarijos" koncertas. Jie dainavo fantastiškus dalykus, bet niekas jų nebūtų žinojęs, jei jie būtų darę tuos fantastiškus dalykus, ir jie nuėjo šunkeliais. Mala šūdą ir yra laimingi, nes turi bene didžiausią Lietuvoj auditoriją. O vaikinai lyg ir protingi, talentingi ir gabūs. Ir galėjo iš jų išeiti normali grupė, kaip kokie "Back Street Boys" ar Alice Cooperis, kuriam jau šešiasdešimt metų, o jo klausosi dvylikamečiai.

A.Š. Taip, man regis, kad tie visi "formatai" įstūmė lietuvišką "popsą" į Prokrusto lovą. Ir pagrindinė kaltė čia krenta ant tų visų radijo stočių, firmų ir vadybininkų. Aišku, yra jaunų ir neprastų grupių, galbūt jos ir gerai dainuoja, bet jų neišgirsi per komercines radijo stotis, o skamba patys kvailiausi tekstai.

A.M. Ir su literatūra yra tas pats, jei tokiu aspektu žiūrėsim. Na kas Lietuvoj dabar labiausiai skaitomas autorius? Nagi Malukas. Tiesa, dabar antrą knygą jau rašo Henrikas Daktaras, ir manau, kad krūva leidyklų jau pasiruošusios kautis dėl teisės ją leisti.

L.J. O ką mes galim žinot, gal jis talentingas žmogus?

A.Š. Bet aš matau čia dar kitą problemą. Yra "ŽASai" – normalūs ir protingi žmonės, kurie tyčia kuria tokį "popsą": "Norit "popso"? Tai prašom".

A.M. Bet kodėl aš turiu to klausytis?

A.Š. Tai ir neklausyk. Bet aš norėjau pasakyt, kad yra begalės avinų, kurie nuoširdžiai kuria tas kvailas daineles, jaučiasi tikri menininkai, vos ne pranašai, o iš tiesų tik verčia paauglius mėmėmis.

L.J. Jei šou verslas nesitaikytų prie vartotojo skonio, jis jau būtų kažkas kita. Jei "popsas" nepopuliarus, tai arba jis ne "popsas", arba beviltiškai sukurtas.

A.M. Tad mes galime tik džiaugtis, kad tos mūsų poezijos niekam nereikia. Mes galime daryti tada daugmaž tai, ką mes norime.

A.Š. Bet žiūrėk, paima ten kas Marcelijaus Martinaičio gražų eilėraštį "Tu numegzk man, mama, kelią" ir subjauroja, nužudo su ta savo daina.

L.J. Jau ne vienerius metus, Alvydai, dalyvauji moksleivių literatų konkursuose kaip tekstų vertintojas ir susiduri su reiškiniu, apie kurį kalbame. Visas tas per radiją skambantis šlamštas žaliai moksleivei ar moksleiviui gali atrodyti kaip poezijos etalonas, nes jie visa tai girdi per radiją, vadinas, yra legitimuotas. Taip yra gadinamas skonis, sujaukiamas protas, vertybių supratimas.

A.Š. Iš tikrųjų gadinamas, ir ne tik dainų tekstais, bet ir visais palinkėjimais per sveikinimų koncertus, ir dar daugybe kitų dalykų.

A.M. Talentingam žmogui niekas nepagadins jokios klausos. Visą laiką atsiras, kas jam tą klausą ir pataisys. Ir ne būtinai mokytojas, gal kokia knyga, rasta ant aukšto, ar draugas, ar dar kas nors.

L.J. Žinot, o aš dar turiu vilties, kad vasara vis dėlto kada nors prasidės. Sušurmuliuos pajūrio kurortai, žmonės išeis į pliažus, įsitrauks visu pajėgumu į darbą ir tas galingas pliažą aptarnaujantis fabrikas su bulvarine laikraštiena, lengvo turinio pramogom ir viskuo, apie ką žmogus žiemą gali tik pasvajoti. Ar nevertėtų pamėginti šiam sezonui sukurti ir kokios nors pliažinės poezijos?

A.Š. Kaip kokį pliažo tinklinį?

A.M. Lengvesnio turinio poezijos? Na taip. Būtų gerai. Palaukit, čia gal pliažinis interviu? Sakiau, poezija tuo ir žavi, kad niekam nereikalinga, ir pliaže niekas nepuls skaityti lengvesnių poezijos variantų. Pavyzdžiui, būdamas aštuoniolikos metų, pliaže skaitydavau Rilkę. Tai buvo pagrindinė mano pliažinė knyga. Aišku, galėtų leidėjai susirūpinti ir išleisti pliažinių klasikos variantų. Tos knygelės turėtų būti plonos, lengvos, kad nesunku būtų nusinešti iki pliažo. Turėtų ten būti neilgi sakiniai, trumpesni žodžiai.

L.J. Aišku, keturių Šventraščio tomų į pliažą nesinešiosi.

A.M. O man labiau patiktų žvejybos poezija, nors žvejodamas aš poezijos ir neskaitau. Žvejodamas aš žvejoju, bet minčių ateina apie plūdę, blizgę.

A.Š. O aš keletą eilėraščių esu parašęs sodindamas bulves. Dedi į vagą bulves per pėdą, ir ta monotonija tau jau sufleruoja ritmą, melodiją, duslius skiemenis.

A.M. Nijolė Miliauskaitė gal penketą metų iki mirties yra parašiusi labai gražų meditacinį eilėraštį skusdama bulves.

A.Š. Imkim kad ir Sigito Parulskio eilėraščius. Ten tiek buities…

A.M. Prikala delnus ant stogo. Daugybė eilėraščių parašyta padedant tėvams ūkyje. Garsūs eilėraščiai apie kiaulės skerdimą, išvietės statymą. Be tos gyvos patirties tokių eilėraščių neparašysi.

L.J. Bet aš jaučiu, kad taip šnekučiuodami tolstame nuo temos. Juk buvome sutarę šnekėti apie pliažinę poeziją. Tačiau mes tarytum užsiskliautėm savo kieme – na, Palangos ar Smiltynės bendrajame pliaže. Dabar, mums įstojus į Europos Sąjungą, atsiveria kur kas platesni horizontai ir begalė naujų pliažų, o pliažinių poetų turime tikrai ne per daug. Klaipėdiškiai Kelmickas, Grajauskas, kurie labai arti pliažo, – ne pliažiniai. Kaip matom, poreikis yra, o dirbančių šiame bare maža. Tiesiog nearti dirvonai, o mes vis tiražuojam knygas apie rūpesčius, bėdas, nelaimes, mirtį ir norim, kad visą tą sunkenybę, gražiai suvyniotą į rankšluostį, žmonės imtų į rankas ir neštųsi į pliažą. Man atrodo, kad normaliam žmogui to tikrai nereikia, nes jis žino, ko jam reikia – pliažinės poezijos.


 

Knygos

Pasauliai
Aidas Marčėnas
 
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-18 20:30
ANĖ BRYDĖ
Aje kokie protingi ;)
Bet aš esu aš.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-06 07:30
Vėjarodė
<A.M. Talentingam žmogui niekas nepagadins jokios klausos. Visą laiką atsiras, kas jam tą klausą ir pataisys. Ir ne būtinai mokytojas, gal kokia knyga, rasta ant aukšto, ar draugas, ar dar kas nors.>
Pokalbis žaismingas, daugybė potemių... Ne visada, vyrai, yra taip, kaip atrodo... Leiskime eiti kiekvienam savuoju keliu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-01 14:28
nekonkreta
Geriau jau nekalbetu poetai apie poezija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-01 08:17
matematinis nulis
:) įsidėsiu aš šitą pokalbį, kad nepasimestų :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą