Pirmoji konferencija sovietinio ir postsovietinio meno tyrimams

Spalio 26–27 d. Vytauto Didžiojo universitete vykusi konferencija „Menas ir politika: Rytų Europos atvejai“ – pirmasis Lietuvoje didelio masto mokslinis renginys, skirtas Rytų Europos sovietinio ir postsovietinio meno tyrimams.

Meno politiškumas, politinis menas, menas kaip galios įrankis ir valdžios įkaitas – tai klausimai, su kuriais šiuo metu susiduria Rytų Europos kultūros tyrinėtojai. XX amžius šį regioną pavertė ir politinio eksperimento, ir socialinės inžinerijos laboratorija, kurioje išbandytos taip pat ir kūrybinės laisvės ribos. Čia nesunku rasti avangardo utopijos žavesį ir žlugimą, radikaliausius meno ir politikos flirto atvejus, aštriausius etikos ir estetikos konfliktus. Menas ir diktatūra, kultūra ir cenzūra, kūryba ir rezistencija, galia ir erdvė, nauji postkomunistinės kultūros mitai – tokias problemas pranešimuose kėlė mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Kroatijos, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos.

Pagrindinis konferencijos pranešėjas – VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius – pranešime „Ezopinės kalbos likimas postkomunistinėje Lietuvos kultūroje“ akcentavo, kad pusšimtis metų po Antrojo pasaulinio karo buvo Lietuvos kultūros prisitaikymo ir pasipriešinimo išbandymas. Ezopinė kalba atsirado kaip šio išbandymo išdava. E. Aleksandravičius pabrėžė, kad, nors ir keista, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šis komunikacijos būdas išliko. Literatūrą, teatrą ir kitus menus dar stipriai veikia ezopinė kalba. Šį reliktą galima interpretuoti daugiau nei viename kontekste: postsovietiniame, postmoderniame ar net pokolonijiniame.

Vokietijos Humboldto universiteto profesorius Matteo Bertele konferencijoje skaitė pranešimą žaismingu pavadinimu: „Sudie, Leninai, – viso gero, Nikolajau: du požiūriai į sovietinį palikimą buvusiame Rytų Berlyne“. Pranešime lygintos dvi skirtingos Berlyno institucijų pozicijos dviejų skulptūrų – Vladimiro Lenino (skulptorius Nikolajus Tomskis) ir Nikolajaus Masalovo (skulptorius Jevgenijus Vučetičius) – atžvilgiu. Šios skulptūros stovi Treptauerio parko Karo memoriale, skirtame žuvusiems Raudonosios armijos kareiviams. Abi skulptūros išgyveno spontaniškas atakas Vokietijos Demokratinės Respublikos socialistinio režimo žlugimo metu. Labiausiai nekenčiamas iš visų Berlyno monumentų, suprantama, buvo Berlyno siena. Sprendimą pašalinti Lenino skulptūrą Berlyno institucijos priėmė ir palaimino kaip natūralią Vokietijos susivienijimo politikos išdavą. Skulptūros pašalinimas sukėlė stiprų pasipiktinimą ir protestą, kuriame skambėjo seni, sovietinės eros šūkiai. Nikolajaus skulptūra taip pat buvo pašalinta, bet tai įvyko dešimtmečiu vėliau ir dėl kitos priežasties: tam, kad būtų tinkamai restauruota. Šios skulptūros atstatymas, kaip ir viso Treptauerio parko atnaujinimas – naujos geopolitinės eros Vokietijoje ir naujų istorinių, komercinių ir ekonominių sąlygų rezultatas. Praėjus dešimtmečiam po socializmo žlugimo, miesto institucijos jau ėmė saugoti netolimos praeities simbolius.

VDU atstovė Kristina Budrytė pranešime nagrinėjo Juzefos Čeičytės abstrakcionizmo bandymus sovietinėje sistemoje. Pasak K. Budrytės, J. Čeičytės (g. 1922) abstrakcionistinės kūrybos, kuri gimė sovietiniais metais, analizė leidžia apmąstyti sovietinės sistemos ideologinio aparato grėsmes ir spragas. J. Čeičytės asmenybė ir kūryba neatitiko normatyvinio sovietų menininko nuo 1950 iki 1990 metų apibrėžimo. Ji kėlė grėsmę sovietinei valdžiai kultūriniu ir socialiniu aspektu: buvo tremtinių dukra, ji negalėjo baigti meno studijų ir iki 1949 metų buvo persekiojama. Todėl, norėdama gauti diplomą, turėjo pakeisti vieno spektaklio scenografiją pagal sovietinės sistemos reikalavimus. Tai nulėmė jos kūrybinę karjerą: taikomasis menas jai buvo peršamas iki pat gyvenimo pabaigos. Kelis dešimtmečius teatro kritikai ir oficialieji kultūros žurnalistai ją gyrė už nuosaikumą ir scenos dizaino projektų simbolizmą. Iš tapybos ji buvo eliminuota. Tačiau kultūrinėje spaudoje ryškėjo ir oficialiojo ideologinio aparato spragos: tie patys teatro kritikai ir žurnalistai, pažinoję J. Čeičytę ir vertinę jos abstrakčiąją tapybą, straipsniuose įterpdavo užuominų, kad dailininkė J. Čeičytė – ne vien scenografijos specialistė. Straipsniuose ryškėjanti pozicija atskleidžia bendrą sovietmečio nuostatą: abstraktusis menas suvokiamas kaip antrarūšis menas ir laisvalaikio užsiėmimas, į kurį nereikia žiūrėti pernelyg rimtai ir kuris nesiderina su tikro menininko apibrėžimu.

Zagrebo tarptautinių ryšių instituto specialistė Ana Zuvela Busnja pranešime „Kultūrinės institucijos pereinant nuo socialistinio komunizmo prie demokratinio kapitalizmo: Dubrovniko vasaros festivalis“ pabrėžė, kad Europos Sąjungos ir globalios demokratizacijos sąlygomis reiškiasi įvairios tarptautinės kultūros strategijos. Šios kultūros yra kapitalistinių politinių sistemų rezultatai. A.Z. Busnja atkreipė dėmesį į liekamuosius socialistinės kultūros reiškinius naujų ES narių kultūrose. Ryškiausiai šie reiškiniai pastebimi kultūros institucijose, kurios gyvavo ir sovietiniu laikotarpiu ir kurioms per pastaruosius 15 metų iškilo uždavinys radikaliai pasikeisti. Šios institucijos buvo centrinės sovietinės sistemos kultūros politikos nešėjos. Dubrovniko vasaros festivalis yra puikus kultūros perėjimo prie demokratinės sistemos pavyzdys. Inicijuotas tuometinės Jugoslavijos centrinės valdžios 1949 metais, festivalis buvo vienas ryškiausių kultūros reiškinių Europoje. Jame dalyvaudavo tarptautiniu mastu pripažinti menininkai. Per pusšimtį gyvavimo metų Vasaros festivalis suformavo specifinį Dubrovniko kultūros vartotoją – su ypatingu skoniu ir meno išmanymu. Finansuodama festivalį, socialistinė vyriausybė atsisakė renginio pelningumo vardan bendruomenės kultūros puoselėjimo. A.Z. Busnja analizavo, ar šis festivalis ir jį supusi kultūrinė atmosfera iš tiesų buvo sąmoningas sovietinės valdžios siekis. Pranešėja dėmesį telkė į Vasaros festivalio likimą Jugoslavijos žlugimo ir netolimo karo metais, kuriant Kroatijos Demokratinę Respubliką. Šiuo metu festivalį globoja šalies Prezidentas ir Parlamentas ir jis vis dar tebėra pagrindinis Kroatijos kultūrinis įvykis, tačiau tarptautinį svorį dėl menkesnio finansavimo prarado, todėl į sovietinių laikų Dubrovniko vasaros festivalį dažnai žiūrima su nostalgija. A.Z. Busnja analizavo socialistinės ir kapitalistinės kultūros bruožus ir kultūros institucijų veiklą demokratinei sistemai pakeitus socialistinę. Pranešėja nagrinėjo šių sistemų įtaką vietinei Dubrovniko kultūrinei bendruomenei.

Marta Filipova iš Glazgo universiteto (Didžioji Britanija) pranešime „Komunistinis husitų įvaizdis: reprezentacijos ir analogijos“ pabrėžė, kad Čekijos istorijos moksle husitų įvaizdis buvo taikomas įvairiems politiniams tikslams. XV a. čekų nacionalinio atgimimo veikėjus husitus, kaip kovotojus prieš Vokietijos okupantus, komunistinis režimas pavertė kovotojais dėl darbininkų klasės teisių. Į husitus imta žiūrėti kaip į socializmo sistemos pradininkus. Požiūris į komunistus kaip posthusitus ir husitus kaip protokomunistus aktyviai propaguotas meno kūriniais. Šie darbai buvo naudojami auklėjant visuomenę ir kuriant socializmo kaip neišvengiamybės įspūdį. M. Filipova sutelkia dėmesį į tai, kad, kuriant ir propaguojant sovietinę ideologiją, kai kurie istoriniai faktai buvo aktyviai aktualinami, užmirštami ir klastojami. Pavyzdžiui, husitų judėjimo religinis aspektas buvo nutylimas arba naudojamas kaip ginklas prieš sovietinių laikų Bažnyčią. Kita vertus, valstiečių sukilimas buvo naudojamas kaip itin stiprus propagandos įrankis. Nagrinėdama XX a. II pusės tapybą bei skulptūras, M. Filipova tyrė asociacijų tarp husitų judėjimo ir darbininkų klasės kūrimą.

Kultūros, filosofijos ir meno instituto atstovė Erika Grigoravičienė pranešime „Dailė ir politika Lietuvoje XX amžiaus 6 dešimtmečio pradžioje – 8 dešimtmetyje“ priėjo prie išvados, kad meno politizavimas socialistiniame režime yra procesas, kai menas tampa politinės kultūros dalimi ir įrankiu kovoje dėl valdžios, būdu keisti socialinę ir politinę tikrovę. Pasak E. Grigoravičienės, menas ir politika yra visuomenės subsistemos, kurios Vakarų kultūroje naujausiais laikais yra beveik autonomiškos. Ką reiškia meno politizavimas nedemokratinėmis sąlygomis? Ar šis procesas pagrįstas tik propagandine meno funkcija ir tariamai aktyviu menininkų dalyvavimu „socialistinio realizmo“ statyboje? Jei galima manyti, kad konkretaus laikotarpio menas nėra vien darbų suma, bet ir sistema, kurią sudaro meno kūrinio sukūrimo aplinkybės, recepcija, tuomet verta atkreipti dėmesį ne tik į politinius reikalavimus, susijusius su menu, bet ir į visos kultūros sistemos politizavimą. E. Grigoravičienė vardijo meno ir politikos sąveikos postalinistėje Lietuvoje aspektus: meno poveikio silpnumas, oficialios meno politikos ir menininkų interesų skirtumas, nonkonformistinis menas.

Kita to paties instituto atstovė Giedrė Jankevičiūtė konferencijoje nagrinėjo naujų mitų kūrimą Lietuvos dailėje 1940–1941 metais. Naudodama pavyzdžius, G. Jankevičiūtė analizavo meno vietą politinės diktatūros sąlygomis. Pranešėja pasakojo, kaip buvo formuojamas naujasis ikonografijos žodynas. Pasak G. Jankevičiūtės, 1940 metais ypatinga problema tapo menininko sąžiningumas pačiam sau.

Didžiosios Britanijos Šefyldo universiteto profesorius Oliveris Johnsonas pranešime „Monolito byrėjimas: 1952-ųjų SSSR dailės parodos lankytojų atsiliepimai“ priminė, kad 1952-ųjų visasąjunginė dailės paroda buvo sovietinio meno takoskyra. Realizmas mene dominavo jau du dešimtmečius ir vado kultas pasiekė savo viršūnę. Naujai suformuota SSSR meno akademija, kurią sudarė komunistų partijos narių valdyba, kontroliavo meno parodas, leidinių redagavimą ir kita. Tai reiškė, kad parodose turėjo dominuoti monumentalistinės drobės, brigadinė tapyba ir portretai, kuriuos kūrė privilegijuoti menininkai. O. Johnsono analizuota paroda buvo viena prieštaringiausių per visą socializmo epochą. Tai aiškiai matyti iš parodos lankytojų atsiliepimų knygų. Jose reiškiamas daugelio sovietinių piliečių nepasitenkinimas parodoje eksponuotais darbais. Juokaujama, kad sovietinio režimo lyderis J. Stalinas nebūtų išgyvenęs, jei būtų sužinojęs, kuo ši paroda baigsis. Devyniuose atsiliepimų knygų, kurių viršelius puošė Lenino ir Stalino atvaizdai, tomuose užsimezgė diskusija tarp įvairius socialinius sluoksnius atstovavusių parodos lankytojų – nuo garbinančios retorikos iki pesimizmo. Šiose knygose užfiksuoti komentarai leidžia daryti išvadą, kad dauguma parodos lankytojų turėjo aiškią ir asmeninę nuomonę apie eksponuotus darbus.

Čekijos mokslų akademijos Meno istorijos instituto profesorius Vojtechas Lahoda konferencijoje analizavo menininko ir politikos, Picasso ir komunistinio bloko santykį Šaltojo karo metais, Poznanės A. Mickevičiaus universiteto profesorius Piotras Piotrowskis skaitė pranešimą „Nuo autonomijos politikos prie politikos autonomijos“. Didžiosios Britanijos Kardifo universiteto profesorius Jonathanas Osmondas nagrinėjo socialistinio realizmo VDR bruožus, Glazgo universiteto atstovė Deborah Lewer gilinosi į agitatoriaus ir avangardo santykį VDR, Latvijos dailės akademijos atstovas Andris Teikmanis analizavo vėlyvojo sovietmečio politinį meną, santykį tarp metanaratyvo ir intervizualumo. Estijos žurnalo „Kunst.ee“ atstovas Heie Treieris nagrinėjo stiliaus ideologijas, Paryžiaus aukštosios socialinių mokslų mokyklos atstovė Natasa Petresin – saviistorizaciją kaip meninę strategiją, Vilniaus dailės akademijos atstovė Ieva Pleikienė – dailės cenzūrą sovietinėje Lietuvoje. Prahos dailės, architektūros ir dizaino akademijos profesorius Jindrichas Vybiralas klausytojams siūlė atkreipti dėmesį į disciplinuojančią ir mobilizuojančią architektūrą, Vytauto Didžiojo universiteto atstovė Jūratė Tutlytė analizavo rekreacinę architektūrą sovietmečio Lietuvoje, Briuselio Libre universiteto profesorė Damiana Otoiu – architektūrą kaip galios įrankį, o VGTU atstovas Liutauras Nekrošius – Lietuvos struktūralistinės architektūros raiškos savitumus SSRS kontekste. Didžiosios Britanijos Plymuto universiteto profesorius Malcolmas Milesas gilinosi į Šaltojo karo pritaikymą mene, Torunės N. Koperniko universiteto atstovė Izabela Kowalczyk – į kovą už laisvę Lenkijoje ir meno kaip tolerancijos ugdymo įrankio problemą, Londono universiteto profesorė Louisa Avgita – į „nepolitinio“ meno politiškumą, Vytauto Didžiojo universiteto atstovė Virginija Vitkienė nagrinėjo trauminės tapatybės slinktis postsovietinės Lietuvos mene. To paties universiteto atstovas Vaidas Petrulis perskaitė pranešimą apie postsovietinės Lietuvos architektūros politinės kalbos ypatumus, o Europos Humanitarinio universiteto profesorė Irina Poleshchuk – apie Europos „perrašymą“ Baltarusijoje.