Permainų purslai

VII a. pr. Kr. Atėnuose užgrobti valdžią ir tapti tiranu būdavo gana paprasta – pakakdavo su grupe bendraminčių, ginkluotų netgi ne ietimis ir kardais, o paprasčiausiais vėzdais, įsigauti į akropolį (anuomet tai nebuvo prekybos ir pramogų centras) – ir tu jau padėties viešpats. Ypač jeigu esi mėgstamas liaudies. Vienas kitas aristokratas, nepatenkintas tokiais pasikeitimais, iškeliaudavo į tremtį. Ir jokio kraujo praliejimo. Žinoma, būta ir žiaurių atvejų, bet dabar ne apie tai.

Norėdamas užbėgti už akių kokiems nors nesusipratimams (nors neabejoju, jų vis tiek bus), turiu „Šiaurės Atėnų“ skaitytojus informuoti apie nedidelius pasikeitimus. Greitai keisis redakcijos pastogės vieta – baigėsi nuomos sutartis ir teks kraustytis, nors dar nežinia – kur ir kada. Gali būti, kad keliausime labai netoli. Kad ir kaip būtų, liksime sostinėje ir net – Senajame mieste. Artimiausiu metu apie tai pranešime.

Antroji permaina susijusi su savaitraščio redaktoriaus pasikeitimu. Jis įvyko dėl ginkluoto perversmo ir noro uzurpuoti valdžią (žinoma, tai begėdiškas melas, – naujasis redaktorius buvo išrinktas demokratiškame Šiaurės Atėnų tautos susirinkime, – tačiau kaip malonu žmonėms suteikti galimybę dėl ko nors pasinervinti).

Vartydamas spaudos ir interneto puslapius pastaruoju metu radau daug keistos informacijos apie save. Norėčiau šį tą patikslinti: mano specialybė nėra desantininkas, tai net ne mano hobis, ir apskritai su karinėmis bei kitomis represinėmis ar valdžios struktūromis neturiu nieko bendro. Esu baigęs Vilniaus universitetą, įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros specialybės diplomą, jeigu kam įdomu – Rašytojų sąjungos narys, parašęs keletą knygų, keletą pjesių teatrui, recenzijų, publicistinių straipsnių ir t. t. Visa tai sakau dėl viso pikto, nes vis dar pasitaiko žmonių, manančių, kad iš užančio tuojau išsitrauksiu kalašnikovą ir imsiu naikinti kultūrines vertybes.

Kadangi aristokratijos ir liaudies sąvokos šiais laikais gerokai pašlijusios, tai yra visiškai nebeaišku, kuo užpildyti tikrąjį jų turinį, tai, ko gero, bus išvengta represijų ir niekas nepradės iš „Šiaurės Atėnų“ tremti didikų, nesirengiama ir engti liaudies ar jai itin pataikauti. Politiniame gyvenime demokratijos principų nepaisymas kartais baigiasi piktnaudžiavimu valdžia ir netgi diktatūra, o pernelyg didelė demokratija kultūroje kelia pavojų, kad degraduos jos pačios vertybių sistema...

Taip ramiai ir beveik šeimyniškai mums besiklausant, inauguracinė kalba staiga nutrūksta, naujasis redaktorius užšoka ant krėslo atkaltės, judina savo didelius utėlėtus sparnus ir sukiodamas nutriušusį kaklą su nepasitikėjimu dėbčioja į visus susirinkusiuosius. Iš jo plėšriai pražioto snapo aiškiai matyti, kad nenori būti kritikuojamas artimiausius šimtą metų. Tipiškas satrapas.

Tiek to, tegul pasiskeryčioja, o redakcija visus skaitytojus sveikina su pavasariu ir kitais besirąžančios žemės dalykėliais.