Vilniaus knygų mugė
Rašyti apie mugę nėra lengva. Ranka lyg užkerėta purtosi būtinybės spaudyti kompiuterio klavišus, o galva, kurią visas keturias dienas, regis, buvau pametęs, prieštarauja kilniam mano, kaip autoriaus, siekiui išvilkti iš atminties ryškiausius savo įspūdžius ir juos pristatyti skaitytojams. O juk vis tiek reikia pradėti. Bet nuo ko? Žinoma, nuo to, kas visas dienas labiausiai badė akis, – nuo šiųmetės knygų mugės devizo „Skaitau, vadinasi esu“. Nežinau, kam pirmam į galvą šovė šitaip nevėkšliškai perdirbti lotyniškąjį posakį „cogito, ergo sum“, tačiau visiškai aišku, kad net Tomo A. Rudoko romano „Pornomūza“ herojaus pozicija yra kur kas aiškesnė ir mažiau nuvalkiota.
„P...su, vadinasi, esu“ skamba išdidžiai ir ryžtingai. Tai – kategoriškas ir imperatyvus pasiūlymas kvestionuoti įprastines normas ir susiaurinti asmens galimybių lauką. Suprantama, iškeldamas fizinį pradą aukščiau dvasinio, herojus peržengia tam tikras moralės ir net sveiko proto ribas, tačiau ši itin radikali pozicija bent verta pagarbos. O posakis „skaitau, vadinasi esu“, nors jo autoriaus siekis pasakyti ką nors gražaus ir viltingo – kaip ant delno, kelia vien graudulį. Tas šūkis skamba kažkaip nedrąsiai, lyg jo sumanytojas pats būtų jautęsis sakąs nesąmonę. Ir kaip nesijaus? Jo neryžtingumą nesunkiai galima pagrįsti faktais. Nebemėgsta žmonės šiais laikais skaityti knygučių – gal puslapius per sunku vartyti, gal dulkės alergiją kelia, ar dar kas nemalonaus nutinka. Nesupaisysi. Tai liudija ir žmonių veidai – pilki, niūrūs, be entuziazmo. Lyg kalinių banda, kuriuos rūstus prižiūrėtojas viduržiemį išgrūdo į kiemą. Ir išties – sunku atsikratyti įspūdžio, kad mugėse knygos, kurioms rodomas dėmesys statistiškai nemažėja, praranda savo nematerialiąją vertę, tampa tiesiog prekėmis, savo blizgiais fasadais atgręžtomis į skubrų, neatidų vartotoją.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, garsiai prisipažinti, jog neskaitai ir nenori skaityti knygų (t. y. bet kokių grožinių tekstų), mūsų visuomenėje kažkodėl vis dar gėda, nors, regis, jau seniai turėjome išmokti drauge pasidžiaugti neskaitymo teikiamais privalumais. Tačiau šio optimistinio scenarijaus įgyvendinti vis nepavyksta – pareiga vis dar šaukia apsilankyti knygų šventyklose ir įsigyti jei ne naudingesnį sodininko žinyną, tai bent kilogramą kitą populiariųjų romanų, kuriuos tėvynainiai greitai išmoko ir kepti, ir vartoti.
Neseniai habil. dr. Jūratė Sprindytė paviešino skaitomumo statistiką: pasirodo, knygas skaito vos 5 proc. Lietuvos gyventojų, iš jų 4,5 proc. skaito tik populiariąją literatūrą. Taigi tik 0,5 proc. žmonių skaito literatūrą, iš kurios sudarinėjami geriausių knygų penketukai, dvyliktukai ir t. t. Iš kur tada tos minios žmonių? Negali juk taip nutikti, kad visi tie 0,5 proc. iš visos tėvynės ir visų Airijų sugužėjo į Vilnių? Taigi peršasi vienintelė išvada – į knygų muges žmones atveda neįsisąmoninta gėda ir aklas, bukas poreikis pirkti – bet ką. Įžūlus, niekingas farsas. Taip visuomenei siunčiamas signum – perku, vadinasi, skaitau! Taigi, mano galva, toks, – daug tikslesnis, nors ir mažiau optmistinis, – galėtų būti ir mugės šūkis.
Jei nekreipsime dėmesio į šiuos išvedžiojimus, galima konstatuoti, kad šiųmetė mugė ne per daug skyrėsi nuo ankstesniųjų. Visko buvo labai daug – knygų, žmonių, renginių, parodų, lankstinukų, išgertų kavos puodelių ir/ar surūkytų cigarečių.
Ankštuose labirintuose kaip ir kasmet buvo galima sutikti daugumą tų, kurie visuomenės neskaitymo nuodėmę nuolat išpirkinėja ne tik skaitydami knygas, bet ir jas rašydami. Kur, po galais, galima tikėtis sutikti daugiau rašytojų vienoje vietoje, jei ne knygų mugėje?
Organizatoriai pasirūpino, kad širdžiai mielų dalykų mugėje rastų kiekvienas. Neužmiršti liko ir vaikai – jiems skirtoje salėje nuolat vyko vaikiškų knygų pristatymai, veikė kūrybinės dirbtuvės ir kt. Pavyzdžiui, visas dienas vaikai buvo mokomi rašyti Brailio raštu. Iš viso vyko maždaug 200 renginių, eksponuota 13 meno parodų, svečiavosi 13 užsienio rašytojų, tarp jų buvo ir garsusis bestselerių autorius Johnas Irwingas. Ketvirtadienį, po susitikimo su žvaigžde, nusidriekė begalinė rašytojo autografo trokštančių skaitytojų eilė.
***
Nedidelė „Nemuno“ leidyklėlė, per metus išleidusi dešimt leidinių, stengėsi nenuvilti ištikimų savo gerbėjų. Nors „Nemuno“ stendas mugėje užėmė vos keletą kvadratinių metrų, leidykla stengėsi būti girdima ir matoma. Regis, tai pavyko. Surengti net penki renginiai, jų metu pristatytos septynios knygos (Vlado Kalvaičio „Volungė“, Irnos Labokės „Krituoliai“, Gintaro Patacko „Lapė, rožė ir bambukas“, Dovilės Zelčiūtės „Mirties kilpa Lietuvos fotografijoje“, Gintauto Dabrišiaus „Ilga žuvis“, Aušros Kaziliūnaitės „Pirmoji lietuviška knyga“ ir Liudo Gustainio „Taško bedugnės“) bei almanachas „Nemunas plius“.
„Visą gyvenimą buvau maištininkas, – per knygos pristatymą tvirtino G. Patackas, – bet paskui pažiūros persivertė. Nebėra prieš ką maištauti. Belieka maištauti prieš kūno skausmą. Vienintelė išeitis – susitaikyti“. Paklaustas, kodėl nerašąs verlibru, G. Patackas atsakė, jog tuomet, kai jis gimė, verlibro Lietuvoje nebuvo. „Nebijau būti nemadingas. Kodėl nepasinaudoti stipresniąja savo puse?“ – kalbėjo jis.
Pristatant A. Kaziliūnaitės ir L. Gustainio knygas, mėginta kalbėti apie kartų sąsajas, tačiau abu autoriai sutartinai vengė įsitraukti į diskusiją, tad renginį vedusiam Donaldui Kajokui teko skirti daugiau laiko poezijos skaitymui. Dalį to, ką būtų galėję pasakyti, bet nepasakė, renginio dalyviai išgirdo iš jo paties lūpų.
Neatvykus fotografams Marijai Šileikaitei – Čičirkienei ir Romualdui Rakauskui, buvo susivyravusi D. Zelčiūtės eseistikos knygos pristatymo koncepcija, tačiau padėtį išgelbėjo šiaulietis Aleksandras Ostašenkovas, maloniai sutikęs paatstovauti fotografams. Patrumpėjo ir literatūrinės popietės „Nemunas ir ilga žuvis“ dalyvių sąrašas („Nemuno“ vyriausiąjį redaktorių Viktorą Rudžianską „paguldė“ gripas, mugėje ,,pasiklydo“ Leonidas Donskis ir Regimantas Tamošaitis), tačiau renginys praėjo sėkmingai. „Nuolat kalbama apie tai, kad Kaune yra negerai tas, negerai anas... Šiandien mes susirinkome pasakyti, kad Kaunas yra gerai“, – kalbėjo renginio vedėja Erika Drungytė.
***
Suprantama, knygų mugė suteikia puikios progos ne tik įsigyti knygų ar apsilankyti renginyje, bet ir viešai atsiteisti su rašytojais, vertėjais ir leidėjais pagal kiekvieno jų nuopelnus. Beje, žodį „atsiteisti“ vartoju neatsitiktinai, kad kas nepamanytų, jog plunksnagraužius ir leidyklas galima tik liaupsinti. Anaiptol. Antrąją mugės dieną, penktadienį, buvo paskelbti Antipremijos laureatai. Jos laureatais tapo „Jotemos“ leidykla už barbarišką antikos vardų ir realijų darkymą romanuose: Robert Harris „Pompėja“ ir „Imperium“, Matilde Asensi „Paskutinysis Kato“; „Obuolio“ leidykla už „Auksinio obuolio seriją“, po kurios auksu įsigraužė kirminas; leidyklos „Eridanas“, „Margi raštai“, „Presvika“ už vertėjo pavardės neminėjimą pristatant leidžiamas knygas savo tinklalapiuose; Pranas ir Valdimaras Sasnauskai už sudarytojų „talentą“ ir tariamą daugiakalbystę; leidykla „Alma littera“, 2006 m. išleidusi „Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymus“ (vertė Gytis Kudarauskas), už nevykusią pagalbą Afrikos sergantiesiems AIDS ir už „savitų, nepakartojamų balsų“ virtimą šešėlių šešėliais; leidykla „Alma littera” ir vertėja Asta Grabauskienė už raišus, šlubus ir kuprotus vertimus, atliktus plačiai užmerktomis stiklinėmis akimis; Audronė Mulevičiūtė už „Alma litteros“ palaimintą vertimų plejadą, įteisinusią vertimo absurdų žanrą. Pastarosios vertimų „perlai“ buvo ypač įspūdingi, jų klausydami žiūrovai ir net renginio vedėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė J. Mikutytė, negalėjo sulaikyti juoko.
Suprantama, Antipremijas gavusių leidyklų atstovai ir vertėjai neskubėjo atsiimti liūdno atminimo diplomų, taigi popierėliai vienas po kito gulė į krūvelę ant stalo. Pavydėtiną drasą pademonstravo tik leidyklos „Margi raštai“ vadovas A. Rybelis (šiai leidyklai, regis, reikėtų įsteigti dar ir specialų diplomą už „revoliucingąją“ V. Urbučio „Lietuvių kalbos išdavystę“), kuris, niekinamu tonu pasmerkęs ir sugėdinęs Antipremijos steigėjus, tarsi tokia laikysena galėtų padėti jam neapsijuokti, vis dėlto... atsisakė priimti diplomą.
Vėliau buvo pereita prie linksmesnių dalykų – Bičiulių premiją už nuolatinį dėmesį vaikų ir jaunimo literatūros vertimams į lietuvių kalbą, už vertėjų ugdymą ir skatinimą literatūros vertėjai nusprendė skirti Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriui ir žurnalui „Rubinaitis“.
Kaip jau tapo įprasta, mugės metu apdovanoti Metų knygos rinkimų laimėtojai. Geriausia knyga suaugusiems Lietuvos radijo ir televizijos žiūrovai išrinko Sigito Parulskio knygą „Sraigė su beisbolo lazda“. Geriausia knyga vaikams pripažinta Rymanto Černiausko „Slieko pasaka“. (Mugės metu paaiškėjo ir dar vieno konkurso laimėtojas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kūrybiškiausia metų knyga pripažino Arno Ališausko eilėraščių knygą „Rentgeno nuotraukų albumas“. Laureatas slaptu balsavimu buvo renkamas iš sąrašo, kurį sudarė dvylika pozicijų.)
Verta paminėti, kad visąlaik su džinsiniu švarkeliu slankiojęs laimėtojas, apdovanojimų dieną ryžosi pasipuošti švarku – matyt, jam buvo nedrąsu šį kuklų drabužį demonstruoti ceremonijoje dalyvavusiam kultūros ministrui. Šis, beje, pranešė apie padidintą šio projekto biudžetą, taigi ateityje laimėtojai pagrįstai gali tikėtis didesnių piniginių išmokų.
Baigiamajame metų knygos rinkimų renginyje visų į penketuką patekusių knygų autoriai buvo apdovanoti puokštėmis. Taip pat apdovanoti burtų keliu atrinkti už geriausias knygas balsavę televizijos žiūrovai. Tarp pastarųjų visiškai atsitiktinai papuolė ir vienos „penketukininkės“ – Dalios Staponkutės – motina. Sprendžiant ir sutrikusių rašytojos ir renginio vedėjos Rasos Drazdauskienės veidų, jos nieko apie tai nebuvo girdėjusios.
Beje, tai ne vienintelis renginys, kuriame dalyvavo į penketuką patekusių knygų autoriai. Ketvirtadienio vakarą konferencijų salėje vyko diskusija „Knygų kamščiai skaitytojų greitkelyje. Prisisekime diržus!“ Į renginį vėlavęs ir jo metu demonstratyviai pakraštyje snūduriavęs konkurso nugalėtojas S. Parulskis pažadintas tvirtino, kad „konkursas yra juokingas, nes jame dalyvavo tik 6 tūkst. žmonių“. (Kaip vėliau paaiškėjo, už suaugusiųjų knygas iš jų balsavo tik kiek daugiau nei tūkstantis asmenų – aut. past.) „Jei balsuoja tik tiek žmonių, vadinasi, kiti net nežino, jog mes egzistuojame, kad apskritai yra lietuvių literatūra“, – sakė rašytojas.
Paklausti, ko labiausiai pasigenda lietuvių literatūroje, rašytojai nelabai turėjo ką pasakyti. Renata Šerelytė pastebėjo, kad Lietuvoje egzistuoja atskiros rašytojų grupės. „Ir jos egzistuoja ne visai gerąja prasme: jos nėra veržlios, novatoriškos. Jos egzistuoja kaip konservatyvios grupelės, kurios vadovaujasi nerašyta taisykle, kad apie draugus blogai rašyti negalima“. Dalia Steponkutė manė, kad trūksta diskusijos tarp rašančiųjų, kritinio rašymo apie literatūrą, pokalbio tarp rašytojo, leidėjo ir skaitytojo. (Šią poziciją kitame renginyje kritikavo LRS leidyklos pirmininkas Valentinas Sventickas, kuris reiškė mintį, kad didesniąją kritikos dalį būtent ir sudaro rašytojų mintys apie rašytojus). S. Parulskis prisipažino, kad jam, kaip skaitytojui, trūksta pinigų.
Pinigai, regis, yra mėgstama S. Parulskio tema. Apie juos jis kitados nemažai šnekėjo „Baltų lankų“ knygyne vykusiame knygos „Murmanti siena“ juodraščio skaityme, pinigai su širdgėla ir ilgesiu balse buvo minimi ir šeštadienį, kai negailestingoji leidykla „Baltos lankos“ darsyk privertė autorių pristatyti žiūrovams neparašytąjį kūrinį. „Esu viešųjų ryšių auka. Aš nenorėjau rodyti, kaip gimdau knygą, bet leidėjas Saulius Žukas privertė. Šlykštu, kai vyrai miegamuosiuose nufilmuoja savo žmonas ir vėliau tai rodo internete. (...) Menas įveikė pinigus. Romano aš neparašiau“, – kalbėjo S. Parulskis. Po to keliasdešimt minučių jis skaitė savo romano ištraukas. Po renginio sutiktas Antanas A. Jonynas tvirtino, kad „Parulskis ėmė rašyti kaip Flaubertas“, ir pridūrė, kad „to jis iš autoriaus nesitikėjęs“.
Ketvirtadienį įteikti knygos meno konkurso „Vilnius’07“ laureatų apdovanojimai. Prieš paskelbdamas nugalėtojus, komisijos pirmininkas R. Rimkūnas prisiminė sunkų knygos kelią – XVI amžių, carizmo vargus. Dabartinę padėtį jis įvardijo kaip „puikią ir nuostabią“. Pagrindinė metų premija (5200 Lt) atiteko Jono Meko knygų „Mano naktys“ (Standartų spaustuvė, „Baltos lankos“) ir „Žodžiai ir raidės“ (spaustuvė „Sapnų sala“, „Baltos lankos“) dailininkui ir iliustratoriui Eugenijui Varkulevičiui. Keturios 2600 Lt premijos atiteko E. M. Ložytei už knygos „XV – XVI a. knygos Kauno bibliotekose“ („Sapnų sala“, „Tyto alba“) apipavidalinimą, M. Vilučiui už A. A. Jonyno knygos „Paskutinės dienos Itakėje“ („Sapnų sala“, „Tyto alba“) iliustracijas, E. Karpavičiui už knygos „Feliksas Jakubauskas“ („Sapnų sala“, Dailininkų sąjungos leidykla) apipavidalinimą ir Kerry Shawnui Keysui bei Ann james Costello už knygos „Žmonių šalis“ („Sapnų sala“, „Kronta“) iliustracijas.
Šeši paskatinamieji diplomai atiteko J. Arčikauskui, M. Kairaitienei, A. Gelūnui (šia proga norėtųsi prisiminti J. Kelero knygos „Sniegas, benamis, krentantis“ pristatymą rašytojų klube – tuomet apie J. Kelerą ir jo kūrybą buvo šnekėta išties nedaug. Visas vedėjų ir žiūrovų dėmesys ir šlovė atiteko jos dailininkui A. Gelūnui), A. Brogai, E. Karpavičiui, R. Kepežinskui. Vilniaus dailės akademijos apdovanojimas skirtas Danui Bereznickui – už Česlovo Navakausko knygos „Vitaminų maištas“ iliustracijas („Sapnų sala“, „Šviesa“); Dailininkų sąjungos apdovanojimas skirtas Eugenijui Karpavičiui – už knygos „Rimantas Daugintis“ (sudarytojai Daiva Aurelija Daugintienė, Danutė Zovienė, „Sapnų sala“, „Dailininkų sąjungos leidykla“). Absoliučiai daugiausia diplomų surinko spaustuvė „Sapnų sala“ – jos atstovas vos spėjo suktis tarp savo kėdės ir scenos. Kiekvienąsyk vedėjui ištarus šios (tikriausiai labai neprastos) spaustuvės pavadinimą, per salę nusirisdavo vis garsesnė juoko banga.
***
Mugėje pristatyta gausybė knygų. Visų jų paminėti nėra laiko ir galimybių, tad paminėsiu tik kelis įdomesnius pristatymus, kuriuose teko apsilankyti. Poezijos vakare „Poezijos lobynas XXI amžiaus poetų balsais“ B. Brazdžionio, V. Mačernio ir H. Radausko eilėraščius iš neseniai išleistų rinkinių skaitė A. Marčėnas, V. Gedgaudas, R. Stankevičius, K. Navakas ir kt. Netradicinį būdą pristatyti savo knygą pasirinko G. Grajauskas – jis su aktore tiesiog skaitė ištrauką iš pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.
Šeštadienį mugės lankytojai rinkosi į A. Marčėno knygos „Būtieji kartiniai“ pristatymą. Pradėdamas renginį, poetas sakė, kad visų pirma norėtų padėkoti pačiam sau, o po to leidyklos „Apostrofa“ direktorei G. Kadžiulytei – anot jo, tai beveik tas pats, kas dėkoti sau. „Kad pademonstruotų, jog ne viskas paseno“, jis perskaitė keletą tekstų iš knygos. Renginyje dalyvavęs V. Sventickas gyrėsi šiais metais pasirodysiančia jo monografija apie A. Marčėną. Jis teigė, kad A. Marčėnas „ėmėsi klasikinės kritiko užduoties“. Kritiko metodas buvo apibūdintas kaip „ilgas žiūrėjimas į akis ligi svetimo skausmo“. Žiūrovus prajuokino Jūratė Baranova, kuri papasakojo apie kitados į jos paskaitą atėjusį girtą studentą, kuris įžūliai pareiškė, kad „užteks tos filosofijos, geriau skaitykim Marčėno recenzijas“, ir, žinoma, taip pelnė dėstytojos (A. Marčėno gerbėjos) simpatijas.
Tą pačią dieną buvo pristatyta Algimanto Baltakio atsiminimų knyga „Gimiau pačiu laiku“. V. Sventickas pabrėžė, kad atsiminimuose „labai daug Mieželaičio orbitos“. „Skaitytojas ras žinių, kur degė Mieželaitis, ir kas jį gelbėjo, ką jis vadino ekstremistais „Pergalėj“, ką veikė meno bohema, ir ką jis būtų iškvietęs į dvikovą (Marčėną ir Parulskį)“, – sakė literatūros kritikas. Paklaustas apie kartų konfliktą, A. A. Jonynas sakė septintajame dešimtmetyje parodęs Baltakiui savo kūrybą, ir nebuvęs išvytas. „Vadinasi, pasitikėjo“, – sakė poetas.
Savaip įspūdingas buvo Dalios Jazukevičiūtės romanų „Anarchistės išpažintis“ ir „Juodas kvadratas“ pristatymas. „Anarchistė“ Jazukevičiūtė nepaliaudama taškėsi keiksmais, renginį stebėjo Vilniaus keistuolis Nikodemas ir kunigaikščiu Vilgaudu save vadinantis S. Urniežius.
Vienas paskutiniųjų mugės renginių buvo debiutanto M. Areimos romano apie emigrantų gyvenimą „Nostalgija“ pristatymas. Puikiai suvokdamos, jog „rašytojas“ neįstengs atsakyti į jokį su literatūra susijusį klausimą, J. Sprindytė ir J. Riškutė klausinėjo autoriaus tik apie emigracijos problemas. Deja, net ir taip nesavanaudiškai saugomas nuo nusišnekėjimo, renginio pabaigoje debiutantas suspėjo arogantiškai pareikšti, kad į kritiką jam nusispjaut ir, žinoma, tapo labai gerai suprastas.
***
Knygų mugės naujovė – Atvirojo mikrofono renginiai. Tai „vieta, kur kiekvienas bus išgirstas – atsineškite savo mėgstamą knygą ir skaitykite jos ištrauką. O gal rašote patys ir norite pasidalyti savo kūryba? Tada Jums – atvirasis mikrofonas“, – buvo rašoma programoje. Na, minios prie jo gal ir neplūdo, tačiau galima tvirtai pasakyti, kad jis buvo tikras žaislas keistuoliams ir grafomanams. Sekmadienį mikrofoną iš pradžių užgrobė kostiumuotas dėdulė su lagaminėliu; dėstytoju prisistatęs vyriškis skaitė savo eilėraščius tol, kol žiūrovų buvo „nuplotas“ nuo scenos. Jo vietą užėmė moteriškė spinduliuojančia ir akinančia šypsena. Ji perskaitė kūrinį „odė knygai“. Vėliau kažkoks senolis grūmojo skaitytojams senais žurnalais. Šiam sėkmingai užbaigus saviraiškos seansą, jauna mergelė ėmė skaityti be galo ilgą apsakymą, kurio herojė ruošėsi šokti nuo stogo. Deja, apsakymo atomazgos klausytojai nesulaukė, taigi ir nelaimingosios herojės lemtis liko neaiški...
Kita naujiena – Diskusijų klubas. Diskusijų klubas, anot Knygų mugės organizatorių, buvo brandintas kelerius metus. Ši intelektualinė erdvė nesusieta su kuria nors konkrečia leidykla ar nauju leidiniu. Anot rengėjų, „tai pokalbiai, skirti žmonėms, ateinantiems į mugę ne tik susipažinti su vienu ar kitu rašytoju arba nusipirkti knygos, bet ir plačiau pakalbėti, padiskutuoti aktualiomis temomis“. Šio reportažo autorius lankėsi keliuose diskusijų klubo renginiuose.
Penktadienio vakarą vyko diskusija „Ar gali literatūra būti politiška?“ Dalyvavo D. Kuolys, V. Laučius, L. Jonušys, diskusijos vedėjas – L. Donskis. Iš pradžių kalbėtojai pabrėžė, kad literatūros instrumentas – žodis, priartina ją prie kitų sričių, taigi ir politikos. Kalbėta, jog nūdien politika dažnai suvokiama per daug siaurai, o juk politika – tai visų bendri reikalai. Jei kūrinys kalba apie bendruomenei svarbius dalykus, tai yra politinis tekstas. L. Jonušys atkreipė dėmesį, kad literatūra ne visada džiaugiasi suartėjimu su politika. „Jeigu kūrinys turi tik politinį metmenį, tai yra per sia?ra“, – sakė jis. D. Kuolys minėjo H. Kunčiaus ir R. Gavelio prozą, G. Beresnevičiaus eseistiką. Vėliau kalba sukosi apie rusų literatūros socialinį angažuotumą ir apie tai, ar „politiškai neteisinga“ literatūra turi teisę išlikti.
Kitos diskusijos tema buvo „XXI a. pasaulio alternatyvos: istorijos pabaiga ar Naujieji viduramžiai?“ Dalyvavo A. Chmieliauskas, L. Donskis. Diskusijos vedėjas – R. Maskoliūnas. Kalbėtojai pripažino, kad lyginti šiandieną su viduramžiais yra rizikinga, ir priminė, kad ši teorija buvo populiariausia tarp XX a., kuriame buvo gausu kataklizmų, mąstytojų. Nepaisant to, visi sutiko, kad panašumų yra nemažai. A. Chmieliauskas atkreipė dėmesį, kad nereikėtų žvelgti į viduramžius vienareikšmiškai negatyviai, anais laikais taip pat būta vertingų dalykų bei pažangios minties.
Taigi mugė baigėsi. Šiandien jau drąsiai galime konstatuoti, kad ji baigėsi ne tik „Litexpo“ parodų centre, bet ir mūsų galvose, kurios dar kelias paras po oficialaus uždarymo buvo pilnos triukšmo ir knygų šnaresio. Skaitytojai išsiskirtė skaityti, vartotojai – ieškoti kitų masinės prekybos vietų savo goduliui patenkinti. O man, šio reportažo autoriui, geriausia bus dar bent keletą dienų nesiliesti prie knygų – tai dar trenks paskui koks perkūnas!
