Penktadieniniai Polonijaus pasižvalgymai po kultūros savaitraščių puslapius (lapkričio 18-19 d.)

„Literatūroje ir mene“ (2005-11-18) Jurgita Ludavičienė publikuoja straipsnį „Grafika atminimui“, kuriame apžvelgia „Akademijos“ galerijoje eksponuojamą parodą, skirtą grafiko Rimtauto Vincento Gibavičiaus atminimui.

Straipsnio autorės teigimu, „menininko nėra, tuo tarpu jo freskos, iliustruotos knygos, gerai visiems žinomos, grafikos ciklai visuomet su mumis. Garsusis Vilniaus ciklas – susipinančių ir išsiskiriančių linijų raizginys, subtiliai atskleidžiantis seno, pažeidžiamo, trapaus, yrančio ir išliekančio miesto grožį. Ypatinga ritmika, kūrinių dekoratyvumas ir drauge laisvumas, meilė savo kraštui ir kosmopolitinė erudicija išskiria menininko kūrinius iš daugelio tuo metu kūrusių kolegų tarpo. Iki smulkmenų apgalvotos, užbaigtos kompozicijos, linijiškumas, savita stilizacija ir erdvės pojūtis, kruopštumas ir subtilumas ženklina visus Rimtauto Vincento Gibavičiaus darbus“.

Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas, savaitraštyje aptardami Romualdo Požerskio fotoalbumą „Atminties sodai“, teigia, jog tai – „lietuviška knyga. Joje kiekvienas, kam artimas mūsų kraštas, lietuvybė, tautos mentalitetas, tradicijos ir papročiai, pajaus meilę gimtajai žemei, žmogui ir įžvelgs humanistinę menininko pasaulėjautą. Tai kartu ir jaudinanti knyga, nes joje savaip įvertinama Lietuvos praeitis ir skatinama mąstyti apie tautos ateitį“.

Ramunė Balevičiūtė savaitraštyje kalbina Telšių Žemaitės dramos teatro režisierę, „Aglijos“ jaunimo studijos vadovę Laimą Adomaitienę, lapkričio 18-19 dienomis Vilniaus mažajame teatre pristatysiančią spektaklį „Moteris smėlynuose“ pagal Kobo Abės to paties pavadinimo romaną („Kūryba visada yra paslaptis“).

Į klausimą, kaip apibūdintų savo darbo metodą, L. Adomaitienė atsako: „Atramos taškas – režisūros bei aktoriaus meistriškumo abėcėlė, kurios tave išmokė Mokytojas. Jei buvai geras mokinys – klausei ir išgirdai, tuomet ją atidėsi kaip gerai išmoktą pamoką ir stengsies ją pamiršti, kad netrukdytų tam, ką netikėtai ar beprotiškai sumanei. Jei būsi laisvas nuo griežčiausių apribojimų, jei pavyks įsiklausyti į save, tuomet gal pavyks surasti ką nors įdomaus sau ir kitiems, jei ne, – visada girdėsi rūstų savo Mokytojo balsą ir niekada iš jo neišsivaduosi (…). Keistai nuskambės, bet einu per formą ir jos tikslingumą tikrinu per turinį“.

Virginija Paplauskienė savaitraštyje kalbina 90-ąjį gimtadienį švenčiančią rašytoją Alę Rūtą, kuri paklausta, kas inspiruodavo jos romanų temas, atsako: „Mano kūrybos procesas – vis paskubomis, spontaniškai, rašant beveik iki išsekimo. Esu „atliekamo laiko“ rašytoja. Kiekvienos knygos idėja gimdavo mąstant apie Tėvynę, jos ilgintis, knygos veikėjai atsirasdavo – bent vienas, du – iš buvusių išgyvenimų, o kitus sukurdavo vaizduotė... Visą siužetą kurdavau mintyse, tarpais kiek pakeisdama, su veikėjais „pasiginčydama“. Kai jau ir fabula išsirutuliuodavo (mintyse), tada, tarytum įsčiose išaugintas, išnešiotas vaisius, jau gimdavo, turėjo gimti kūdikis – knyga“.


„Šiaurės Atėnuose“ (2005-11-19) publikuojamame straipsnyje „Faustina ir Jėzus“ Dainius Juozėnas dalijasi įspūdžiais apie lenkų katalikų vienuolės Marijos Faustinos Kowalskos dienoraštį „Dievo gailestingumas mano sieloje“, išleistą „Dialogo kultūros instituto“.

Pasak straipsnio autoriaus, „Šv. Marija Faustina Kowalska 1933-1936 m. gyveno Vilniuje, Dievo Motinos Gailestingumo kongregacijos nameliuose dabartinėje Grybo g. 29A, Antakalnyje. Pasaulis ją mini kaip Dievo Gailestingumo kulto apaštalę, o Vilnius paveldėjo jos regėjimo inspiruotą garsųjį E. Kazimirowskio paveikslą „Gailestingasis Jėzus“, kuris neseniai po žinomo dalies lenkų Šv. Dvasios bažnyčios bendruomenės ir Arkivyskupijos konflikto, buvo perkeltas į jam specialiai skirtą šventovę. Trylika metų išbuvusi vienuole, sesuo Faustina Vilniuje pradėjo rašyti dienoraštį ir paliko šešis tirštai prirašytus sąsiuvinius, kuriuose yra jos regėjimų, autobiografinių momentų, kasdienybės kronikos, įvairių samprotavimų, net religinės poezijos. Šis dienoraštis buvo galutinai suredaguotas ir publikuotas 1981 m., o Lietuvoje išverstas ir išleistas šiemet, minint Faustinos gimimo šimtmetį“.

Savaitraštyje surasite straipsnį „Beveik „geriausia valstybė pasaulyje“ labiausiai tiki bendradarbiavimu“, kuriame pasakojant apie Islandiją, dar pastebima, jog „Reikjavikas, šiauriausia pasaulio sostinė, daugeliu atžvilgių yra išskirtinis. Miestas, turint omenyje, kad tai – viena mažiausių pasaulio sostinių, kurioje su priemiesčiais gyvena apie 180 tūkst. žmonių (vadinasi, už Klaipėdą mažesniame mieste – du trečdaliai visos valstybės), turi daugiausiai pasaulyje barų. Islandai nepaprastai vertina savaitgalio pramogas ir mažutis Reikjavikas penktadienio ar šeštadienio naktimis yra gyvas tarsi didieji vakarų metropoliai (…).

Islandijos universitetas yra vienas iš būdų sieti Islandiją su užsieniu (…). Praktiškai kiekvienas islandas yra studijavęs svetur. Diskutuojama, ar verta plėtoti studijų ir mokslo infrastruktūrą saloje, jei galima tiesiog visus studentus išsiųsti studijuoti į užjūrį. Kai su taip įgyta patirtimi, kitokiu pasaulio supratimu grįžtama namo, galima kalbėti apie visai kitą gyvenimo kokybę. Antra vertus, Lietuvoje tai būtų sunkiai įgyvendinama: islandai net po tokių akademinių kelionių dažniausiai grįžta namo; meilė savo šaliai yra realus faktas, o ne politinių partijų deklaracijos“.

Renata Šerelytė  straipsnyje „Ar keturkojui būtinas diplomas“ recenzuodama Palemono Dračiulos knygą „Atminties kriaukšlės“ pažymi, jog „skaitant „Kriaukšles“ atsiveria kontekstai, kuriuos maniau sėkmingai pamiršusi. Pvz., skaitant tokius, regis, apolitiškus, švelniu metafiziniu kanibalizmu dvelkiančius ketureilius („du nykštukai susimokę / nugalabijo pirmokę / ir laive jos kaspinėlį / vietoj burės išsikėlė“, p. 100) atminty sušvinta sovietinės vaikystės folkloras: „Malenkij malčik našiol pulemiot / bolše v derevne nikto ne živiot“. Arba – apie Mašą, kuri rado granatą ir sumanė su ja pažaisti: „Ja ne zabudu daže vo sne / eti bolšije glaza na sosne“. Blaivus protas man kužda, kad Dračiulos eilėraštukas - viso labo nekaltas elfų pasaulio vaizdelis, o kontekstas rūsčiai sako, kad tai gudriai užmaskuota niūraus militarizmo dvasia. Nesvarbu, kad tekstas nepateikia iki dantų apsiginklavusių kraugerių nykštukų ir jų šarvuotos geldos vaizdo. Ir nepasako, kad toji pirmokė – vargšė Maša, visų militaristų amžinoji auka. Viskas aišku iš konteksto“.

Savaitraštyje publikuojamas Elvyros Kučinskaitės pokalbis su pianistu Andriumi Vasiliausku („Kiekviena valanda – įkvėpimas“).

Kalbėdamas apie pralaimėjimus gyvenime ir profesinėje karjeroje pianistas tvirtina: „Užsibrėžiau tokį donkichotišką tikslą – pragyventi iš muzikos, ir tam, kad išsilaikyčiau, pradėjau muzikinį konvejerį, kuris mane labai nualino, nes reikėjo ruošti programą po programos. Aš tiesiog labai pavargau. Normalūs atlikėjai neštampuoja programų, o paruošia po vieną – dvi per metus ir tobulina. Su viena programa surengia mažiausiai 10 koncertų gastroles ir turi visiškai kitą statusą, kitokį atlikėjiško gyvenimo planą, nėra tokio beatodairiško, chaotiško švaistymosi“.

Savaitraštyje surasite Ramūno Jaro novelių; Alfonso Andriuškevičiaus poezijos publikaciją; Laimanto Jonušio rašinį „Du postmodernizmai“.


„Nemune“ (2005-11-18) publikuojamame straipsnyje „Dešimtąjį kartą „Iš arti“ Eugenija Žakienė aptaria Kaune vykusį šiuolaikinės muzikos festivalį „Iš arti“ ir vertina šio festivalio prioritetus, vietą bei reikalingumą Lietuvos muzikiniam gyvenimui.

Pasak straipsnio autorės, „skirtingai nei ankstesni, labiau orientuoti į kamerinių ansamblių muziką, šiųmetis muzikinis forumas publikai pasiūlė daugiau simfoninių ir instrumentinių koncertų. Be abejo, tokį žanrinį pokytį inspiravo Kaune susikūręs simfoninis orkestras ir puikūs mūsų miesto solistai instrumentalistai.

Festivalis iš tiesų buvo įspūdingas: įvyko rekordiškai daug premjerų – net 22, iš jų dešimt – Kauno kompozitorių. Į penkiose salėse vykusius koncertus noriai rinkosi publika, klausytojų buvo daugiausiai nei  per visus ankstesnius festivalius. Tai tarsi atsako į klausimą „Ar reikia Kaunui šiuolaikinės muzikos festivalio?“ O „Iš arti“ rengėjai – kompozitoriai Vidmantas Bartulis ir Vytautas Germanavičius jau kuria kitąmet vyksiančio 11-ojo festivalio programą“.

Skirmantas Valiulis straipsnyje „Vyrų miškas“, svarstydamas apie Algimanto Puipos režisuotą vaidybinį pilnametražį filmą „Dievų miškas“, teigia, jog keista, tačiau šis filmas „muša lankomumo rekordus. Kad režisierius Algimantas Puipa gali būti rekordininkas, nieko nuostabaus: prieš kelerius metus jo „Elzė iš Gilijos“ (beje, irgi ekranizacija) laikyta pasiekusia nepriklausomybės metais lietuviško kino lankomumo viršūnę. Tačiau „Dievų miškas“ sukurtas pagal vadovėliuose privalomą Balio Sruogos romaną, tad tuoj sukruntame svarstyti, ar mokiniai ne prievarta genami į kino teatrus, ir ar gerai, kad jie ten sėdi, užuot skaitę patį romaną?

Bet kuriuo atveju gerai, nes šiek tiek sužinos apie B. Sruogą ir „Dievų miško“ laiką. Kaip šiek tiek sužinojo apie V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“ iš režisieriaus B. Luhrmano filmo ar O. Koršunovo spektaklio. Tiesą sakant, kuo sutrumpintas ir kitaip išdėliotas romano veiksmas filme blogesnis už sutrumpintą „Dievų mišką“, išleistą mokyklinės lektūros serijoje? Pati didžioji nauda būtų, kaip ir bet kurios, net labiausiai vykusios ekranizacijos atveju, įdėmus visos knygos skaitymas. Kad filmas to neskatintų daryti, nepasakyčiau, o kad trečdalis Lietuvos knygų jau nebeskaito – irgi faktas“.

Savaitraštyje surasite Kęstučio Navako rašinį „Knygų siena“; Šiaurio Narbuto straipsnį „Vladimiras Tėluchinas – nenuilstanti svingo audra“; Aldonos Ruseckaitės apybraižą „Alė Rūta: likti su Lietuva“.


„7 meno dienose“ (2005-11-18) Eglė Mikalajūnaitė publikuoja straipsnį „Centukai ir potapybinė abstrakcija“, kuriame apžvelgia Dalios Marijos Šaulauskaitės kūrybos parodą galerijoje „Arka“.

Pasak straipsnio autorės, „didžiąją Dalios Marijos Šaulauskaitės kūrybos dalį sudaro abstrakčios erdvinės sieninės odos kompozicijos. Šiuo metu galerijoje „Arka“ vykstančioje parodoje pristatoma kiek kitokia dailininkės kūryba. Komponuojamos įvairių formų dažytos ar vienspalviu dermantinu aptrauktos medžio plokštės, ant jų išdėliotos vieno cento monetos. Kartu su technikos pasikeitimu keičiasi ir paveikslų stilistika bei „turinys“. Organiškas, minkštas, plastiškas odos kompozicijas keičia griežti, geometriški vientisų spalvinių plokštumų deriniai. Jei ne minėti centai, D.M. Šaulauskaitę nesunkiai būtų galima prišlieti prie potapybinės abstrakcijos pasekėjų (dermantinu aptrauktos plokštumos iš pirmo žvilgsnio ne ką tesiskiria nuo padengtų dažais). Tačiau monetos situaciją keičia – jos priartina dailininkę prie konceptualaus meno“.

Dailės temą savaitraštyje pratęsia Virginijos Vitkienės rašinys „Plepalų tapiserija“, kuriame apžvelgiama švedų menininkės Annikos Ekdahl tapiserijų paroda, eksponuota „Meno parko“ galerijoje.

Pasak straipsnio autorės, „parodoje šmaikščiu pavadinimu - „Plepalų tapiserija – Annikos Ekdahl išaustos istorijos“ – menininkė pristatė septynis didelio formato rankų audimo sieninius kilimus – tapiserijas, renesanso ir baroko pavyzdžiu išmargintas gyvybingomis grupinėmis scenomis.

A.Ekdahl savo kūryboje naudoja dėl laiko ir triūso sąnaudų šiandien itin retą tekstilės techniką – rankų darbo audimą. Ji audžia didelio formato plokštumas, sukurdama įmantrų bei gyvybingą siužetą. Barokinis dvelksmas ryškus ne tik daugiafigūriuose siužetuose, bet ir komponavimo principuose, tai vienur, tai kitur išryškėjančiuose vėlyvojo baroko ornamentuose. Autorės pasirinkta senoji audimo technika leidžia naudoti gan retą metmenų ritmą bei storus vilnonius siūlus, kuriuos Annika dažo rankomis atskirai kiekvienam tapiserijos lopinėliui austi“.

Daiva Šabasevičienė straipsnyje „Vilniaus mažąjį teatrą pakrikštijo Antonas Čechovas“ recenzuoja Rimo Tumino režisuotas Antono Čechovo „Tris seseris“, rodytas lapkričio 11 d. per Vilniaus mažojo teatro atidarymą.

Pasak straipsnio autorės, „Mažojo teatro moterys gali lengviau atsidusti, nes iki šiol R. Tuminas statė „vyriškus“ spektaklius, ir pirmoji šio teatro karta subrendo beveik be moteriškų vaidmenų (žinoma, neužmirštant Eglės Gabrėnaitės ir „Vyšnių sodo“ moterų). Kad dabar yra kitaip, supranti žiūrėdamas į jaunas aktores – jos moka būti pastebimos ir nukreipti ugnį į save, o ne atsiduoti likimui. Tai jau įdomu. Bet įdomu ir tai, kad „naujai senobinėms“ „Trims seserims“ režisierius sugebėjo suburti ansamblį, kuriame net keturių kartų aktoriai atrodo kaip neišskiriami, tarsi po vienu stogu gyvenantys žmonės. Nes viskas čia iki pašaknų tuminiška: kėdžių kompozicijos, žmonių būriavimasis, taip pat kaip ankstesniuose spektakliuose užaugintos, iš nuotaikų supintos prasmės. Gyvybė šilta ir matoma, jos negali nepastebėti (…).

Scenoje regime „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Maskarado“, „Revizoriaus“, „Vyšnių sodo“, „Belaukiant Godo“ scenovaizdžių elementus (tvorelės, kilimai, lagaminai, kėdės, durys…). Adomas Jacovskis nesipriešina režisieriaus fantazijai, tačiau tuos pačius daiktus dar kartą prikelia naujam, tiksliau, vis besitęsiančiam gyvenimui. Tai ne citatos, ne žaidimas atrastomis detalėmis, tai – susitapatinimas su Čechovu, teigiant, kad nieko naujo ir būti negali: formos keičiasi, o turinys – ne“.